Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Jau pasiruošęs?

Visi balsai atsakė:

— Taip.

Tada jis sukomandavo:

— Pirmyn!

Ir kavalkada išvyko.

Visų akys buvo atkreiptos į jį. Jis risčia jojo anglų būdu, pabrėžtinai šokčiodamas. Vos nusileidęs į balną, jis vėl šoko aukštyn, tartum ketindamas lėkti į erdves. Dažnąsyk atrodė, kad jis atsimuš į karčius; jis laikė akis įspyręs tiesiai prieš save, veidą suraukęs, išblyškęs.

Jo žmona, saugodama ant kelių vieną vaiką, ir tarnaitė, laikydama kitą, kartojo be paliovos:

— Žiūrėkit, tėtė, žiūrėkit, tėtė!

Ir abudu bambliai, svaigdami nuo judėjimo, džiaugsmo ir gaivaus oro, spygavo veriamai. Arklys, baidydamasis tų jų riksmų, ėmė galiausiai kabinti šuoliu, ir raiteliui besistengiant jį sustabdyti, nulėkė žemėn kepurė. Vežikas gavo lipti nuo savo pasėsto pakelti to galvos dangalo, ir Ektoras, paėmęs ją iš jo rankų, kreipėsi į žmoną:

— Sudrausk gi vaikus, kad nerėktų taip; tu užtaisysi, kad mane ims nešti!

Pietavo ant žolės Vėžinė miške, pasidėję valgius, atsivežtus lagaminuose.

Nors vežikas rūpinosi arkliais, bet Ektoras nuolat kėlėsi ir ėjo žiūrėti, ar jo žirgui ko netrūksta; jis glostinėjo jam kaklą, davė jam duonos, pyragiukų, cukraus.

Jis pareiškė:

— Tai yra mažai prusintas ristūnas. Jis mane truputį net mėtė iš pradžių; bet tu matei, kaip aš tada jį greit sutramdžiau: jis pažino savo poną, jis nesmarkaus dabar.

Kaip jis buvo nusprendęs, grįžo jie per Eliziejaus laukus.

Plati alėja knibždėjo pilna vežimų. Pakraščiuose pėsčiųjų vaikščiotojų buvo tiek daug, jog galėjai tarti, kad dvi ilgos juodos juostos traukiasi nuo Triumfo arkos lig pat Santarvės aikštės. Saulės šviesa virste virto ant visų tų žmonių, net žaižaravo karietų lakas, pakinktų plienas, durelių rankenos.

Atrodė, tarsi judėjimo padūkys, gyvenimo svaigulys varo šitą žmonių, vežimų ir gyvulių minią. Ir Obeliskas, ten toliau, stūksojo apsitraukęs aukso migla.

Ektoro arklys, tik išjojus pro Triumfo arką, staiga iš naujo įsismarkavo ir dūmė greita risčia pro visas skersines gatves į arklidę, nepaisydamas visų raitelio mėginimų jį apraminti.

Vežiko karieta dabar buvo toli atsilikusi, toli užpakaly, ir šit ties Pramonės Rūmais žirgas, pamatęs daugiau vietos, pasuko į dešinę ir pasileido šuoliais.

Viena sena boba su prijuoste ėjo pamažėle skersai plento; ji buvo kaip tik ant kelio Ektorui, artėjančiam baisiu greičiu. Nebenuvaldydamas arklio, jis ėmė rėkti iš visų jėgų:

— Ei! oplia! ei! saugokis!

Ji buvo kurčia turbūt, nes ėjo ramiai savo keliu tol, kol jai davė krūtine arklys, įsileidęs kaip lokomotyvas, ir ji nusirito bent dešimtį žingsnių, išsipūtusiais sijonais, pirma triskart persivertusi per galvą.

Žmonės ėmė rėkti:

— Suturėkit jį!

Ektoras, nebesižinodamas ką daryti, įsitvėrė į karčius ir klykė:

— Gelbėkit!

Baisus krestelėjimas jį nuritino it kamuolį nuo risto žirgo per tarpuausį tiesiai į glėbį policininkui, ūmai pastojusiam jam kelią.

Akies mirksniu susirinko aplink jį pulkas įpykusių žmonių, mostaguojančių rankomis, laidančių gerkles. Ypač vienas senas ponas, su apvalainu pasižymėjimo ženklu ir baltais ūsais, atrodė įniršęs. Jis kartojo:

— Po velnių, jei jau esi toks išsikėtėlis, tai sėdėk sau namie! Kas gi joja į gatvę žudyti žmonių, nemokėdamas valdyti arklio.

O keturi vyrai, nešdami senę, priėjo irgi. Ji atrodė nebegyva, veidas geltonas, kykas nusmukęs į šalį, visas pilkas nuo dulkių.

— Neškit šią moterį į vaistinę, — komandavo senasis ponas, — ir eime į nuovadą.

Ektoras, tarp dviejų policininkų, pajudėjo eiti. Trečias policininkas laikė jo arklį. Pulkas žmonių sekė iš paskos; ir šit vežiko karieta pasirodė. Jo žmona pripuolė, tarnaitė visiškai suglumo, vaikai ėmė spiegti. Jis paaiškino, kad tuoj pareisiąs, kad jis esąs pargriovęs vieną moterį, kad tai niekis. Ir jo šeimyna, sutrikusi baisiausiai, nuvažiavo.

Pas nuovados viršininką šnektos buvo trumpos. Jis pasisakė pavardę, Ektoras de Griblenas, Jūrų Laivyno ministerijos tarnautojas; po to laukė naujienų iš sužeistosios. Vienas policininkas, siųstas parnešti žinių, grįžo. Ji atgavusi sąmonę, bet jai baisiai skaudą vidurius, taip ji sakanti. Tai esanti tarnaitė, šešiasdešimt penkerių metų amžiaus, pavarde p. Simon.

Sužinojęs, kad ji nenumirė, Ektoras atgavo dvasią ir prisižadėjo duoti jai lėšų gydytis. Paskui jis nubėgo į vaistinę.

Aplink duris grūdosi pulkas žmonių; moterėlė, pasodinta į krėslą, stenėjo, rankos buvo nukarusios, veidas iškvėšęs. Du gydytojai ją dar tyrinėjo. Niekas nebuvo sulaužyta, bet galėjo būti vidinių sužalojimų.

Ektoras ją užkalbino:

— Ar jums skauda labai?

— Oi, labai!

— Kur?

— Kaip ugnis dega viduriuose.

Vienas gydytojas priėjo:

— Tai jūs, pone, esate šio įvykio kaltininkas?

— Taip, pone.

— Reikėtų tą moterį siųsti į kurią ligoninę; aš žinau vieną, kuri ją priimtų už šešis frankus dienai. Ar norėtumėte, kad ją ten įtaisyčiau?

Ektoras susižavėjęs dėkojo ir grįžo namo palengvėjusia širdžia.

Žmona jo laukė raudodama. Jis ją nuramino:

— Niekis, tai poniai Simon jau geriau; po trijų dienų bus kaip nebūta; aš ją nusiunčiau į vieną ligoninę; tai niekis.

Niekis!

Rytojaus dieną, išėjęs iš įstaigos, jis nuvyko pažiūrėti, kas naujo pas p. Simon. Jis ją rado bevalgančią riebų buljoną, atrodančią visai neblogai.

— Na kaip? — tarė jis.

Ji atsakė:

— Oi, mano vargše pone, nė kokios permainos. Aš jaučiuosi tarytum sudaužyta. Nė kiek ne geriau.

Gydytojas pareiškė, kad reikią palaukti, netikėtai galinti užeiti komplikacija.

Jis palaukė tris dienas ir vėl nuėjo. Bobutės veidas skaistus, akys giedros; kai tik jį pamatė, ėmė stenėti:

— Negaliu pajudėti, mano vargše pone; negaliu visiškai. Taip jau man bus lig pat mano dienų galo.

Šiurpas nuėjo Ektoro kaulais. Jis paklausė gydytoją. Gydytojas skėstelėjo rankas:

— Ką gi, pone, aš nežinau. Ji staugia, jei ją mėgini pakelti. Negalima nei krėslo į kitą vietą pajudinti, kad ji neimtų rėkti baisiausiai. Aš turiu tikėti tuo, ką ji man sako, pone; aš negaliu įlįsti į vidų. Kadangi nesu matęs jos vaikščiojant, tai neturiu teisės įtarti ją meluojant.

Senė klausėsi nekrutėdama, klastingomis akimis.

Aštuonios dienos praėjo; paskui penkiolika, paskui mėnuo. Ponia Simon nekilo iš krėslo. Ji valgė nuo ryto ligi vakaro, atsipenėjo, šnekučiavosi linksmai su kitomis ligonėmis, atrodė apsipratusi sėdėti nejudėdama, tartum tai būtų jai atilsis, tikrai nusipelnytas, per penkiasdešimt metų laiptais aukštyn žemyn belaipiojant, čiužinius bepurenant, anglį iš vieno aukšto į kitą benešiojant, su šluota, su šepečiu besisukant.

Ektoras, nebesižinodamas ką daryti, vaikščiojo kiekvieną dieną; kiekvieną dieną jis rasdavo ją ramią, giedrą, sakančią:

— Negaliu pajudėti, mano vargše pone, negaliu visiškai.

Kas vakarą ponia de Griblen klausdavo, kamuojama nerimo:

— Kaip ponia Simon?

Ir vis jis atsakydavo, beviltiškai sugniužęs:

— Niekas nepasikeitę, absoliučiai niekas!

Atleido tarnaitę, kuriai mokėti algą pasidarė per sunku. Taupė dar labiau, iri visas uždarbis išeidavo.

Pagaliau Ektoras sušaukė keturis didelius gydytojus, kurie susiėjo prie senės. Ji davėsi tyrinėjama, čiupinėjamą, barškinama ir sekė juos sukčiaus akimi.