Ги Мопассан - Alyvų laukas

Ji metė į mus pasalų, baisiai piktą žvilgsnį ir atsakė:

— Oi ne! Oi ne, ponuli! Jis gal dar bjauresnis kaip kiti. Nesiseka man, nesiseka. Visi tokie, ponuli, visi tokie, tikra neganda, jau turbūt Ponas Dievas užsirūstino ant vargšės moteriškės, vienišos pasaulyje, tik nežinau už ką.

Ji šnekėjo greitai, akis nudūrusi, su veidmainio mina, panaši į plėšrųjį žvėrį, kuris kažko baiminasi. Ji nusaldino savo balsą, ir buvo nuostabu, kad tokie ašaringi žodžiai, išploninti iki falceto, eina iš šito stambaus, prakaulaus kūno, pernelyg stipraus, grubiai kampuoto, kuris rodėsi sutvertas tik arkliu spardytis ir vilku staugti.

Mano draugas paprašė:

— Norėtume pažiūrėti jūsų mažiuko.

Man pasirodė, kad ji išraudo. O gal apsirikau? Po kelių akimirkų tylos ji ištarė jau tvirtesniu balsu:

— O kam jums reikia?

Ji pakėlė galvą ir staiga į mus įrėmė ugnimi žaižaruojančias akis.

Mano palydovas kalbino ją toliau:

— Kodėl nenorite jo mums parodyti? Juk yra žmonių, kuriems jį rodote. Jūs žinote, apie ką aš kalbu!

Ji tik pašoko ir paleido gerklę, nėmaž nebetramdydama pykčio:

— Aha, tai jūs to ir atėjote, ką? Skaudinti manęs, ką? Užtat kad mano vaikai nelyginant žvėrys, ką? Nepamatysit jūs jo, ne, ne, nepamatysit; nešdinkitės sau, nešdinkitės! Ir ko jūs kabinėjatės prie manęs, kam kankinate mane?

Ji žengė ant mūsų, rankas į šonus įsisprendusi. Į jos brutalų riksmą atsiliepė iš gretimo kambario savotiška aimana, greičiau kniaukimas, verksmingas idioto šauksmas. Kūnas man pagaugais nuėjo. Mudu traukėmės nuo jos.

Mano draugas pasakė griežtai:

— Saugokitės, Velne! (Žmonės mat ją Velne vadino.) Saugokitės! Anksčiau ar vėliau jūs už tai susilauksite bėdos.

Ji net sudrebėjo iš įniršio, kumščius makaluodama, siautėdama, kriokdama.

— Laukan jūs! Už ką aš susilauksiu bėdos? Laukan jūs! Eretikų gauja!

Ji ko akių mums neiškabino. Greit išsinešdinome, siaubo perimti.

Kai jau buvome lauke, draugas klausė:

— Na, kaip? Matei ją? Ką sakysi?

Aš jam į tai:

— Papasakok gi to žvėries istoriją!

Ėjome iš lengvo namo baltu vieškeliu, skendėjančiu brandaus javo laukuose, kurie, vėjelio gūsio užliesti, vilnijo pamažu, it rami jūra. Ir štai ką jis man apsakė.

Toji merga kitados tarnavo pas ūkininką, buvo darbšti, dora, taupi. Su bernais neprasidėdavo, ypatingų silpnybių neturėjo.

Ji paslydo, kaip ir visos tokios, pjūties metu, lauke tarp pėdų, vieną vakarą, kai dangumi artėjo perkūnijos debesys, kai nejudančiame ore slopu ir slogu it prikūrentoje krosnyje, o saulėje įrudę bernų ir mergų kūnai mirksta prakaite.

Ji greit pasijuto esanti nėščia, ją kankino gėda ir baimė. Norėdama kaip nors užslėpti savo bėdą, ji žiauriai varžė pilvą savo pačios susigalvotu prietaisu, tam tikru gorsetu, pasidarytu iš lentelių ir virvių. Kuo labiau pilnėjo liemuo, vaikui augant, tuo ji labiau veržė tą savo kankynių padargą ir, nors kentėjo baisias kančias, narsiai tvardėsi, visada šypsojosi, visada buvo žvali, ir niekas nieko nepermanė ir neįtarė.

Ji suluošino savo viduriuose mažą padarėlį, suveržtą tos baisios mašinos; ji suniurkė jį, deformavo, padarė iš jo tikrą baidyklę. Jo galvos kiaušas spaudžiamas ištįso ilgyn, viršugalvis nusmailo, didelės akys išsivertė ant kaktos. Rankos kojos, prie kūnelio prispaustos, išsikreivaliojo it vynuogienojų kambliai, išaugo be saiko ilgos, o pirštukai pasidarė kaip voro kojos.

Liemuo liko trumpas ir apskritas kaip riešutas.

Ji pagimdė lauke vieną pavasario rytą.

Ravėtojos, subėgusios jai padėti, pamatė, kokia pabaisa išlindo iš josios kūno, ir išlakstė rėkdamos. Ir pasklido garsas po visą apylinkę, kad toji merga pagimdžiusi velnią. Nuo to laiko ir jai pačiai prilipo pravardinys „Velnė“.

Iš tarnybos ją išvijo. Ji gyveno iš išmaldų ir galbūt iš pasimylavimų slapčiomis, nes ji buvo graži merga, o vyrai ne per daug bijo pragaro.

Ji augino savo apsigimėlį, nors jo nekentė žvėriškai ir gal būtų nusmaugusi, jei klebonas, numatydamas piktadarybę, nebūtų jai prigrasinęs pranešti teismui.

Šit vieną dieną traukė pro šalį žmonės, užsiimą keistybių rodymu, išgirdo kalbant apie baisų apsigimėlį ir užsimanė jį pamatyti, o jeigu jiems tiktų — pasiimti su savimi. Jis jiems tiko, ir jie paklojo motinai penkis šimtus frankų grynais. Ji išsyk gėdijosi, nenorėjo leisti apžiūrinėti tokio žvėrelio, bet, kai patyrė, kad už jį galima palupti pinigo, kad tie žmonės jo labai nori, ji ėmė su jais lygtis, derėtis dėl kiekvieno sū, maginti juos savo vaiko luošybėmis ir vis kėlė kainą su būdingu kaimo žmogui atkaklumu.

Kad neapmautų, ji sudarė su jais tam tikrus raštus. Jie, be to, apsiėmė jai mokėti po keturis šimtus frankų kas metai, taip, tarsi būtų iš jos tą padarą priėmę į tarnybą.

Šis netikėtas pasipelnymas ėmė varyti mergą iš proto— ją apsėdo noras pagaminti kitą apsigimėlį ir tuo būdu susikalti tokią rentą, kokias ima buržua.

Ji buvo vaisinga, tad jai ėjosi taip, kaip ji norėjo, ir, sako, ji surado būdų kaitalioti savo apsigimėlių formoms, nelygu, kaip varžydavosi liemenį, būdama nėščia.

Ji prigimdė ir ilgų, ir trumpų, vieni buvo panašūs į krabus, kiti į driežus. Kai kurie numirė; ji labai sielvartavo.

Teismo organai mėgino įsikišti, bet nerado prie ko prikibti. Tad nieko jai nebesakė — tegu sau gamina keistybes.

Ji dabar jų turi vienuolika gyvų, ir jie atneša jai kas metai užtikrintų pajamų nuo penkių iki šešių tūkstančių frankų. Vienas tiktai dar neįtaisytas tebėra, tasai, kurio nenorėjo mums parodyti. Bet ji nelaikys ilgai pas save nė to, nes ją dabar žino visi šio verslo verslininkai ir kartkarčiais vis užsuka pasiteirauti, ar neturinti ko naujo.

Ji surengia net varžytines jų tarpe, jei tik turi prekę, kuri to verta.

Mano draugas nutilo. Man tiesiog širdis pyko, taip buvo šleikštu, užsidegiau rūstybe, gaila buvo, kad nepasmaugiau tos bjaurybės, kai po ranka turėjau.

Paklausiau:

— O kas gi tėvas?

Jis atsakė:

— Nežinia. Jis ar jie gėdijasi mat. Jis ar jie slepiasi. O gal ir pelnu dalijasi.

Buvau jau beprimirštąs tą kadainykštį nuotykį, tik šit anądien viename prašmatniame pliaže sutikau elegantišką, žavią, koketišką moterį, mylimą ir gerbiamą savosios aplinkos vyrų.

Ėjau su savo bičiuliu, to kurorto gydytoju, po ranka pačiu paplūdimio kraštu. Po dešimties minučių pamačiau auklę, prižiūrinčią tris vaikus, kurie krapštėsi smėlyje.

Žemėje buvo numesti maži ramentai. Pastebėjau, kad tie trys mažiukai yra luoši, kuproti, susirietę, bjaurūs.

Daktaras man pasakė:

— Tai šit, ką pagimdė toji žavinga moteris, kurią tu sutikai prieš valandėlę.

Man labai, labai pagailo ir jos, ir tų vaikučių. Aš sušukau:

— O, vargšė motina! Ir kaip ji dar juoktis gali!

Mano bičiulis atsakė:

— Ne jos gailėk, mano mielas. Gailėti reikia tų vargšų vaikų. Štai kas pasidaro, kai vaikšto persismaugusios liemenį lig pat paskutinių dienų. Šitie luošiai yra gorseto fabrikatai. Ir ji žino gerai, kad pati rizikuoja gyvybe, šitaip darydama. Tiktai kas jai galvoj — jai kad tik būti dailiai ir mylimai.

Ir čia aš prisiminiau aną kaimietę, Velnę, kuri pardavinėjo savo apsigimėlius.

KELNERI, VIENĄ JUODO!..

GARCON, UN BOCK!..

A Jose Maria de Heredia

Ko aš užėjau tąvakar į aludę? Pats nežinau. Buvo šalta. Dulkė smulkus lietus, vandens purslai aplink dujų žibintus šoko, gaubstydami juos vaiskiu rūku, blizgėjo šlapi šaligatviai, o juose atsispindėjo vitrinų šviesos, tvieksdamos į dumblo terlę ir purvinus praeivių batus.