Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jis šitai pasakė su tokia rimtybe, su tokia liūdna rimtybe, jog ji tapo komiška. Jo dideli žili ūsai, atrodė, ims ir nukris nuo lūpų.

Tik šit aš apsižiūrėjau, kad dar nesu matęs jo brolvaikio.

— O Marius? Kurgi jis? Ko nepasirodo?

Eigulys lyg šoktelėjo ir, ūmai man į akis pažiūrėjęs, tarė:

— Tiek to, pone, geriau pasakysiu jums tą dalyką dabar pat; taip, geriau dabar pat; tai dėl jo man taip ir slegia širdį.

— Ak šit kaip! Na, tai kurgi jis yra?

— Jis arklidėje, pone, aš laukiau laiko, kada jam pasirodyti.

— Tai ką jis ten veikia?

— Mat koks dalykas, pone...

Tuo tarpu eigulys svyravo, balsas jam persimainė, ėmė drebėti, veidą staiga suvarpė gilios raukšlės, senio raukšlės.

Jis pradėjo iš reto:

— Tai mat. Aš juk mačiau šią žiemą, kad kažkas kilpas statinėja Rozerė miške, tik vis negalėjau nutverti žmogaus. Aš ten vaikščiojau naktimis, pone, vaikščiojau ir vaikščiojau naktimis. Nieko. O tuo tarpu ėmė kilpas statinėti Ekoršvilio pusėje. Aš džiūvau iš apmaudo. Tik vis, tasia, nutverti piktadario niekaip negalėjau! Tarytum kad jam kas pasako, valkatai, kada aš kur einu ir ką ketinu.

Bet va vienądien, dulkindamas šepečiu Mariaus šventadienes kelnes, radau keturiasdešimt sū kišenėje. Iš kur jis galėtų juos turėti, bimbalas?

Sukau galvą visą savaitę ir mačiau, kad jis vis išeidinėja; jis išeidavo kaip tik tada, kada aš eidavau miegoti, taip, pone.

Tad aš jį stebėjau, bet visai neįtardamas dėl to dalyko, va taip, visai neįtardamas. Ir kai aš vieną rytą nuėjau miegoti pirma jo, tai vėl tuoj atsikėliau ir išsekiau jį. Jau sekti tai kito tokio nerasi kaip aš, pone.

Ir štai aš nutvėriau jį, Marių, kai jis statinėjo kilpas jūsų žemėje, pone, — jis, mano, jūsų eigulio, brolvaikis!

Kraujas man tiktai ūžtelėjo, ir aš kad kiek būčiau jį užmušęs vietoje, taip aš jam tvojau. O taip, tai jau užtvojau aš jam, kad žinotumėt! Ir aš jam prižadėjau, kai jūs būsite čia, kad jis gaus dar vienąkart pliekti, jūsų akyse, iš mano rankos, dėl pavyzdžio.

Tai mat; aš sudžiūvau iš sielvarto. Jūs žinote, kas tai yra, kai tau šitaip įsipyksta kaip dabar. Bet ką gi daryti, sakykit? Jis nebeturi nei tėvo, nei motinos, tas bernagalis, jis nieko daugiau neturi iš giminių, kaip tik mane; aš juk jo globėjas, negalėjau jo išvyti, argi ne taip?

Tik aš jam užsakiau, kad jei jis vėl šitaip pradės, tai baigta, baigta, jokio pasigailėjimo. Tai mat. Ar gerai aš padariau, pone?

Aš atsakiau, ištiesdamas jam ranką:

— Jūs gerai padarėte, Kavaljė; jūs esate bravo vyras.

Jis atsistojo.

— Tai ačiū, pone. Dabar eisiu jo paieškoti. Reikia bausti, pavyzdžio dėlei.

Aš žinojau, kad bergždžias būtų daiktas mėginti senį perkalbėti. Leidau jam daryti kaip tinkamam.

Jis išėjo ieškoti to vaikėzo ir atvedė jį, nutvėręs už ausies.

Aš sėdėjau ant pintinės krasės rūsčiu teisėjo veidu.

Marius man pasirodė paaugęs, dar bjauresnis nei kitus metus, susiraukęs kaip visada, paniuręs.

O jo dičkės rankos buvo kaip išsigimėlio.

Jo dėdė stumtelėjo jį priešais mane ir — karišku balsu:

— Persiprašyk šeimininko!

Vaikėzas nepratarė nė žodžio.

Tada buvusis žandaras, nutvėręs jį už pažastų, pakėlė nuo žemės ir ėmė taip nuožmiai mušti, jog aš pakilau stabdyti jo.

Vaikėzas dabar bliovė:

— Dovanokit! — dovanokit! — dovanokit! — aš daugiau nebe...

Kavaljė jį pastatė ant žemės ir, už pečių suėmęs, klupdydamas tarė:

— Persiprašyk.

Nenaudėlis murmėjo, akis nudūręs:

— Prašau dovanoti.

Tada jo dėdė vėl jį pakėlė ir išgrūdo laukan, užduodamas taip, kad tas vos kūliais neišvirto.

Jis išnyko, ir daugiau nebemačiau jo tą vakarą.

Tačiau Kavaljė atrodė pakirstas.

— Tai bjauri natūra, — sakė jis.

Ir, kol valgėm pietus, jis vis kartojo:

— Oi, man liūdna, pone, jūs nežinote, kaip man liūdna.

Aš mėginau jį paguosti, bet nesisekė.

Ir aš atguliau anksti, ketindamas išeiti medžioti sulig diena.

Mano šuo jau miegojo ant grindų, gale mano lovos, kai užpūčiau žvakę.

Pabudino mane apie vidurnaktį smarkus Boko lojimas. Ir tuoj pajutau, kad kambarys pilnas dūmų. Šokau iš lovos, užžiebiau šviesą, puoliau prie durų ir atvėriau jas. Ugnies viesulas šoko į vidų. Troba degė.

Greit užtrenkiau storas ąžuolines duris ir, užsimovęs kelnes, pirmiausia nulaipinau pro langą savo šunį, pasietą ant virvės iš susuktų paklodžių, paskui, išgrūdęs lauk savo drabužius, medžioklės maišą ir šautuvą, sprukau ir pats tolygiu būdu.

Ir ėmiau rėkti iš visos sveikatos:

— Kavaljė! Kavaljė! Kavaljė!

Tačiau eigulys nebudo. Jis buvo kieto miego, kaip ir senas žandaras.

Tuo tarpu pro žemutinius langus man buvo matyti, kad visa trobos apačia — jau vienas ugnies židinys; sumečiau, jog ten buvo pridėta šiaudų, kad geriau degtų.

Vadinasi, padegė kažkas!

Vėl ėmiau pašėlusiai rėkti:

— Kavaljė!

Man dingtelėjo: gal jis užtroško nuo dūmų. Atėjo gera mintis, ir aš, įgrūdęs du šovinius į šautuvą, pyliau sykį tiesiai į jo langą.

Šeši stiklai purkštelėjo į kambarį trupiniais. Šį kartą senis išgirdo ir pasirodė persigandęs, vienmarškinis, apkvaišęs labiausiai nuo tos šviesos, kurios viskas buvo nutvieksta priešais jo būstą.

Aš jam šaukiau:

— Jūsų namas dega. Šokit pro langą, greit, greit!

Liepsnos“ smarkiai mušdamosi pro angas iš apatinio aukšto, laižė sieną, ėmė siekti jį, tuojau turėjo apsupti jį. Jis iššoko ir nukrito ant kojų it katinas.

Laiku spėjo. Šiaudų stogas spragėjo jau sulig viršum kopėčių, sudarančių nelyginant kelią ugniai iš apačios; ir didelis raudonas pėdas iškilo į aukštybes, eidamas platyn lyg fontano purslai ir krėsdamas žiežirbų lietų aplinkui lūšną.

O po kelių sekundžių iš jos nieko daugiau nebebuvo, kaip tik tvanojančios liepsnos...

Kavaljė pritrenktas klausė:

— Kaip čia dabar užsidegė?

Aš atsakiau:

— Tyčia padegta iš virtuvės.

Jis murmėjo:

— Kas būtų galėjęs padegti?

O aš, staiga atsigodęs, tariau:

— Marius!

Ir senis suprato. Jis vapėjo:

— Och! Jėzus Marija! Tai va, kodėl jis neparėjo.

Bet baisi mintis nudiegė mane. Aš surikau:

— O Selesta? Selesta?

Jis neatsakė nieko, o troba sukrito mūsų akyse, ir iš jos bebuvo tik vienas didelis laužas, žėrintis, akinantis, raudonas kaip kraujas, baisinga gaisravietė, kurioje vargšė moteris begalėjo būti vien kaip žioruojanti gargožė, žmogaus kūno gargožė.

Mes nebuvome girdėję nė vieno vienintelio riktelėjimo.

Bet kai ugnis persimetė į gretimą daržinukę, aš ūmai atsiminiau arklį, ir Kavaljė nubėgo jo išleisti.

Vos tik spėjo jis praverti arklidės duris, tuoj kažkas vingrus ir greitas, jam įsmukęs tarp kojų, pargriovė jį kniūpsčią. Tai buvo Marius, sprunkąs iš visų jėgų.

Vyras pakilo akies mirksniu. Jis buvo bepuoląs čiupti to nelaimingojo; tačiau, suprasdamas, kad jis jo nepavys, ir, apdujęs nuo nebeįvaldomo pasiučio, pasidavęs tokiam vidiniam sąjūdžiui, neapgalvotam, ūmiam, kurio negali nei numatyti, nei sulaikyti, jis čiupo mano šautuvą, pamestą ant žemės prie pat jo, įsirėmė į petį ir, nespėjus man nė sujudėti, šovė, nežinodamas net, ar ginklas užtaisytas.

Vienas šovinys iš tų, kur aš įdėjau pranešti, jog degame, buvo likęs neiššautas; ir užtaisas davė bėgliui tiesiai į nugarą, parbloškė jį kniūbsčią, sukruvino. Jis tuoj ėmė draskyti žemę rankom ir kojom, lyg norėdamas dar bėgti keturiomis, panašiai kaip pašautas kiškis, mėgindamas ištrūkti iš medžiotojo.