Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Ar jūs ne iš Paryžiaus?

— Ne, aš iš Nansi.

— Jūs iš Nansi?

Man pasirodė, kad ji nepaprastai susijaudino. Kokiu būdu aš pamačiau arba, tiksliau pasakius, pajutau tai — nežinau.

Ji iš lėto pakartojo:

— Jūs iš Nansi?

Ant slenksčio pasirodė jos vyras, abejingas kaip visi kurčiai.

Ji pasakė:

— Nekreipkite dėmesio! Jis negirdi.

Paskui, po kelių akimirkų, ji tęsė:

— Vadinasi, jūs turite pažįstamų Nansi mieste?

— Kaipgi, aš pažįstu beveik visą miestą.

— O Sent-Alezų šeimą pažįstate?

— Taip, puikiai pažįstu; tai buvo mano tėvo bičiuliai.

— Kokia jūsų pavardė?

Aš pasakiau. Ji įdėmiai pažvelgė į mane, paskui prašneko tyliu balsu, kažką prisimindama:

— Taip, taip, gerai prisimenu. O kas nutiko Brizmarams?

— Visi išmirė.

— Šit kaip! O Sirmonai? Jūs juos pažinojote?

— Taip, jaunesnysis jų — generolas.

Tada ji ištarė, virpėdama iš susijaudinimo, iš sielvarto, apimta kažkokio neaiškaus, galingo ir švento jausmo, troškimo prisipažinti, viską išsakyti, kalbėti apie tai, kas lig šiol slypėjo jos širdies gelmėse, ir apie žmones, kurių vardas sukrėtė jos sielą.

— Taip, Anri de Sirmonas. Kaip aš nepažinsiu. Tai mano brolis.

Aš pažvelgiau į ją, suglumęs iš netikėtumo.

Ir staiga manyje nubudo vienas prisiminimas.

Kadaise tas įvykis sukėlė didelį triukšmą tarp Lotaringijos bajorų. Graži ir turtinga mergaitė Siuzana de Sirmon pabėgo su puskarininkiu, tarnavusiu husarų pulke, kuriam vadovavo jos tėvas.

Savo pulkininko dukterį sužavėjęs kareivis buvo gražus jaunuolis, paprastas valstietis, bet žydra uniforma puikiai jam tiko. Mergaitė tikriausiai pamatė jį, bežiūrėdama į defiliuojančius eskadronus, įsistebeilijo į jį ir pamilo. Bet kaip jai pavyko užmegzti kalbą su juo, kaip jie galėjo susitikti, prisipažinti vienas kitam? Kaip ryžosi ji parodyti, kad jį myli? Niekas to taip ir nesužinojo.

Aplinkiniai nieko neįtarė, nieko nenujautė. Kartą vakare kareivis, baigęs savo tarnybą, dingo drauge su ja. Jų ieškojo, bet nerado. Jinai nė karto nė žodžiu nepranešė apie save, ir ją visi laikė mirusia.

Ir šit aš sutikau ją čia, šioje kraupioje dauboje.

Tada aš tariau:

— Taip, prisimenu. Jūs — panelė Siuzana?

Ji pritariamai linktelėjo galvą. Ašaros riedėjo jai per skruostus. Paskui, žvilgterėjusi į senuką, kuris nejudėdamas sėdėjo ant lūšnelės slenksčio, ji tarė man:

— Tai jis.

Ir supratau, kad jinai tebemyli jį, kad jinai žvelgia į jį vis dar susižavėjusiomis akimis.

Aš paklausiau:

— Ar buvote bent laiminga?

Ji atsakė iš širdies gelmės plaukiančiu balsu:

— O taip, labai laiminga! Jis suteikė man didžią laimę. Aš nė karto nieko nesigailėjau.

Žvelgiau į ją liūdnas, nustebęs, susižavėjęs meilės galia. Ši turtinga mergina pabėgo su šiuo žmogumi, valstiečiu. Ji pati tapo valstiete. Prisiderino prie gyvenimo, kuriame nebuvo grožio, prabangos, kuriame nebuvo nė mažiausio rafinuotumo, prisitaikė prie jo stačiokiškų įpročių. Ir vis dar tebemylėjo jį. Ji tapo prastuolio žmona, vaikščiojo su kyku, su drobiniu sijonu. Sėdėdama už nedažyto stalo, ant šiaudinės kėdės, ji valgė iš molinio dubens bulvienę su lašiniais ir kopūstais. Ji miegojo ant čiužinio šalia jo.

Ji niekad negalvojo apie nieką kitą, o tik apie jį! Nesigailėjo nei brangių papuošalų, nei šilkų, prabangos, nei minkštų fotelių, nei kvapnios šilumos kambarių, apgaubtų apmušalais, nei švelnios pūkų patalynės, į kurią nugrimzta besiilsįs kūnas. Jai niekad nieko nereikėjo, vien tik jo; kad tik jis būtų šalia jos, nieko daugiau ji netroško.

Visiškai jaunutė pasitraukė iš gyvenimo, iš pasaulio, nuo tų, kurie auklėjo ir mylėjo ją. Atsikraustė su juo viena į šią laukinę olą. Ir jis jai buvo viskas, — viskas, ko geidi, viskas, ko ilgiesi, viskas, ko be paliovos lauki, viskas, ko be galo viliesi. Jis pripildė jos gyvenimą laimės nuo pradžios ligi galo.

Ji negalėjo būti laimingesnė.

Ir ištisą naktį, įsiklausydamas, kaip kimiai alsuoja senas kareivis, gulėjęs savo skurdžioje lovoje, šalia tos, kuri atsikraustė su juo iš taip toli, aš galvojau apie šią keistą ir paprastą meilę, apie šią laimę, dvelkiančią pilnatve ir gimusią iš tokių mažų dalykų.

Saulei tekant aš išėjau, paspaudęs rankas senajai porai.

Pasakotojas nutilo. Viena moteris pareiškė:

— Na, jos idealas buvo pernelyg paprastas, reikalavimai pernelyg primityvūs ir troškimai pernelyg paprasti. Taip galėjo gyventi tik kvailiukė.

Kita susimąsčiusi prašneko:

— Argi tai svarbu? Ji buvo laiminga!

O tolumoje, pačiame horizonte, Korsika grimzdo į naktį, palengva skendo vėl į jūrą, ir nyko jos didžiulis šešėlis, iškilęs tarsi tam, kad papasakotų apie tuos du kuklius įsimylėjėlius, kuriuos priglaudė jos krantai.

5 Maki (maquis) — Korsikos krūmokšniai.

APSIGIMĖLIŲ MOTINA

LA MERE AUX MONSTRES

Tą baisią istoriją ir tą baisią moterį prisiminiau, pamatęs anądien turtuolių mėgstamame pliaže vieną paryžietę, įžymią, jauną, dailią, patrauklią, visų garbstomą ir gerbiamą.

Anie dalykai buvo jau seniai, bet jie neužmirštami niekad.

Sykį pakvietė mane vienas draugas paviešėti pas jį mažame provincijos miestelyje. Norėdamas būti geru šeimininku, jis mane išvedžiojo visur kur, išrodė pagirtuosius reginius, pilis, fabrikus, griuvėsius, vedė pasižiūrėti paminklų, bažnyčių, senų durų, drožiniais dabintų, medžių nepaprasto storumo arba keistos formos, Šv. Andriejaus ąžuolo ir Rokbuazo kukmedžio.

Kai jau aš su palankaus entuziazmo šūksniais išžiūrėjau visas to krašto įdomybes, draugas mano su skausmingu veidu pareiškė, jog daugiau jau nebesą ko lankyti. Aš atsidusau. Vadinasi, gausiu pasilsėti bent kiek, po medžiu prisėdęs. Bet jis staiga šūktelėjo:

— E, beje: mes gi turime apsigimėlių motiną, būtinai turiu ją tau parodyti.

Aš klausiau:

— Kaip tai: apsigimėlių motiną?

Jis pasakojo toliau:

— Tai pasibaisėtina moteriškė, tikras demonas, — tai tokia žmogystė, kur tyčiomis gimdo kasmet vaikus suluošintus, bjaurius, baisius, žodžiu — apsigimėlius, ir parduoda juos keistybių rodytojams.

Tie kraupūs verslininkai protarpiais užsuka pas ją pasiteirauti, ar neturi pasigimdžiusi kokio išgaišinio, ir, jei tik tasai jiems tinka, pasiėmę išsiveža, o motinai rentą moka.

Ji jau vienuolika vaikų paleido šitaip. Ji yra turtinga.

Tu manai, aš juokauju, prasimanau, perdedu. Ne, mano mielas. Sakau tik teisybę, tikrą teisybę.

Eime pažiūrėti tos moters. Aš tau paskui pasakysiu, kaip ji virto apsigimėlių fabriku.

Jis mane nusivedė į miestelio pakraštį.

Ji gyveno gražiame namuke palei kelią. Viskas čia buvo miela pažiūrėti ir tvarkinga. Darželis, pilnas gėlių, kvepėjo. Galėjai spėti, kad čia gyvena koksai notaras, išėjęs į pensiją.

Tarnaitė įvedė mus į mažytę kaimišką svetainę, ir pasirodė toji nenaudėlė.

Jai galėjo būti apie keturiasdešimt metų. Buvo ji aukšta, rūsčių veido bruožų, bet dailaus sudėjimo, tvirta ir sveika, tikras stiprios kaimietės tipas, pusiau galvijas, pusiau moteriškė.

Ji žinojo, kaip labai ją smerkia žmonės, ir lankytojus priimdavo tik su neapykantos kupinu nusižeminimu.

Ji klausė:

— Ko reikia ponams?

Mano draugas kalbėjo:

— Man sakė, kad pastarasis jūsų vaikas esąs toks pat, kaip visi žmonės, kad jis nė kiek nesąs panašus į savo brolius. Aš norėjau pasitikrinti. Ar tai tiesa?