Ги Мопассан - Alyvų laukas

Jis atsakė mikčiodamas, kad jie dar nesą apsisprendę.

Tačiau kaimo aikštėn žmonės, smalsumo traukiami, ėmė lėkti iš visų trobų, ir Antuano tėvai, matydami tą sambūrį vis augant, pasitraukė nuo žmonių ir grįžo namo, o pats Antuanas, perpykęs, mieliausiąją po ranka pasiėmęs, drožė majestotingai, nustebusios minios išverstomis akimis lydimas.

Jis suprato, kad viskas baigta, kad jam nebėra vilties vesti savo negrę, ji irgi tą suprato, ir juodu abudu ėmė verkti, artėdami prie tėvų ūkio. Kai parėjo, ji vėl nusivilko suknią ir padėjo motinai ruoštis; ji lydėjo ją visur, į rūsį, į kūtę, į vištidę, ėmėsi pačių sunkiausiųjų darbų ir vis kartojo:

— Leiskit, aš padarysiu, ponia Buatel.

Užtat, kai vakaras atėjo, senutė, susijaudinusi, bet vis tiek nepermaldaujama, kalbėjo sūnui:

— Puiki iš jos mergina, žodžiui vietos nėr. Gaila tiktai, kad ji tokia juoda, išties nebežmoniškai juoda. Niekaip negalėčiau prie jos priprasti, tegu ji sau važiuoja, iš kur atvažiavusi, ji per daug juoda!

Ir jaunasis Buatelis tarė savo mieliausiajai:

— Ji nenori, ji sako, kad tu per daug juoda. Reikia tau važiuoti atgal. Aš tave palydėsiu lig stoties. Niekis, tu neliūdėk. Aš su jais dar pakalbėsiu, kai tu išvažiuosi.

Jis nulydėjo ją į stotį, dar vis gaivindamas josios viltį, išbučiavo, įlaipino į vagoną, o paskui pilnomis ašarų akimis žiūrėjo, kaip tasai vagonas tolsta.

Paskui jis maldaute maldavo savo tėvelius, bet jie nieku gyvu nesutiko.

Išpasakojęs šią istoriją, kurią žinojo visa apylinkė, Autuanas Buatelis visuomet pridurdavo:

— Nuo tol prie nieko nebelipo mano širdis, visiškai prie nieko. Jokis darbas nėjo į ranką, ir aš pasidariau tas, kas esu, — smirdelninkas.

Jam sakė žmonės:

— Bet jūs vis dėlto vedėte.

— Taip, ir negalėčiau pasakyti, kad žmona man nepatinka, jeigu aš su ja padariau keturiolika vaikų, bet toji tai ne ana, o ne, nė iš tolo, kur ten! Ana, manoji negrė, žinotumėte, būdavo, tiktai pažiūri į mane, ir aš jau nebesitveriu džiaugsmu...

EIGULYS

LE GARDE

Pietus pavalgius, buvo pasakojamos visokios medžioklių istorijos ir nuotykiai.

Šit vienas senas mūsų visų bičiulis, p. Bonfasas, didelis žvėrių žudikas ir didelis vyno gėrikas, vyras tvirtas ir smagus, pilnas sąmojo, gudrumo, taip pat ir ironiškos bei lygiažiūriškos gyvenimo išminties, pasižymintis kandžiais juokavimais ir niekad nenuliūstantis, ėmė pasakoti:

— Aš, antai, žinau vieną medžioklės istoriją ar, tiksliau, medžioklės dramą, ir gana ypatingą. Ji nė kuo nepanaši į kitus šios rūšies pasakojimus; tad aš jos niekad ir nepasakodavau, manydamas, kad niekam nebus smagumo jos klausyti.

Ji nėra kerinti, jūs suprantate mane? Pasakyčiau, ji neturi to įdomumo, kuris patraukia ar žavi, ar maloniai jaudina.

Pagaliau šekit patį dalyką.

Man tada buvo maždaug trisdešimt penkeri metai, ir aš medžiodavau kaip padūkęs.

Tais laikais turėjau itin nuošalų dvarą Žiumježo apylinkėse, iš visų pusių — miškai perdėm, geriausia vieta kiškiams ir triušiams. Ten eidavau keturias, penkias dienas per metus vienas, nes nebuvo kaip pasiimti draugo.

Turėjau tenai įkurdinęs eiguliu senų laikų žandarą, išėjusį į atsargą, smarkų vyrą, nuožmų, griežtą nuostatų pildyt o ją, baisų brakonieriams ir nebijantį nieko. Jis gyveno vienas, toli nuo kaimo, mažoje trobelėje ar veikiau lūšnelėje, kurios apačioje buvo virtuvė ir kamarėlė, o aukšte du kambariukai. Vienas iš jų, nelyginant narvelis, didumo kaip tik vienai lovai, spintai ir kėdei, buvo laikomas man.

Kitą turėjo dėdė Kavaljė. Sakydamas, kad jis gyveno vienas tame būste, aš prastai išsireiškiau. Jis laikė prie savęs brolvaikį, tokį pusbernėlį keturiolikos metų, tasai vaikščiodavo maisto į kaimą už trijų kilometrų ir padėdavo seniui ikdienos žygius eiti.

Tasai nenaudėlis, liesas, ištįsęs, truputį kunktelėjęs, turėjo geltonus plaukus — tokius lengvus, jog jie panėšėjo į nupeštos vištos pūką ir buvo tiek reti, jog jis atrodė plikas. Be to, jo kojos buvo nežmoniškai didelės ir rankos — gigantiškos, milžino rankos.

Jis buvo truputį žvairas ir niekad nežiūrėdavo į žmogų. Man jis darydavo tokį įspūdį, tartum žmonių padermėje jis būtų tuo, kuo yra smirdantieji žvėrys tarp gyvulių. Tatai buvo šeškas ar lapė, tas pakarailis.

Jis gulėjo tokiame urve ties viršumi kopėtėlių, lipamų į antrąjį aukštą.

Bet kai aš viešėdavau Paviljone , — vadinau tą lūšną Paviljonu , — Marius užleisdavo savo lindynę vienai senai moteriai iš Ekoršvilio, vardu Selestai, kuri ateidavo man valgyt pataisyti, nes dėdės Kavaljė mitalas labai jau nekoks buvo.

Jūs jau pažįstate veikiančiuosius asmenis ir vietovę. Prašom dabar patį nuotykį:

Tai buvo 1854 metais spalio 15 dieną — aš atsimenu tą datą ir jos neužmiršiu niekad.

Išjojau iš Ruano raitas, iš paskos sekė mano šuo Bokas, didelis paukštininkas iš Poatu, plačia krūtine ir tvirtu snukiu, apžėlusiu šeriais kaip ispaniškam pėdsekiui.

Nešiausi savo kelionmaišį užpakalyje balno ir šautuvą užsikabinęs. Diena buvo šalta, pūtė stiprūs liūdni vėjai, rūškani debesys skriejo dangumi.

Kopdamas Kantelio šlaitu, žiūrėjau atsigręžęs į tuščią Senos klonį, kuriuo upė it žaltys rangės lig pat regimojo ploto krašto. Kairėje Ruanas kėlė į dangų visas savo varpines, o dešinėje žvilgsnis rėmėsi į tolimus pakriaušius, apaugusius miškais. Paskui išjojau kiaurai per Rumaro mišką, čia žingine, čia risčia, ir apie penkias pasiekiau Paviljoną, kur dėdė Kavaljė ir Selesta manęs laukė.

Anuo laiko tarpu aš per dešimtį metų pasirodydavau vis tuo pat būdu, ir tos pat burnos mane sveikindavo tais pat žodžiais:

— Laba diena, mūsų pone. Kaip gerai sveiki?

Kavaljė buvo bemaž nepasikeitęs. Jis buvo atsparus laikui it senas medis; bet Selestos, ypač per paskutinius ketverius metus, pažinti nebegalėjau.

Ji buvo mažne perlūžusį pusiau ir, nors tolydžio krutėdama, vaikščiodavo taip liemenį atkišusi į priekį, jog jis sudarydavo beveik statų kampą su kojomis.

Ta sena moteris, be galo atsidavusi, visada pasirodydavo sugrūdusi, kai mane pamatydavo, taip pat ji man sakydavo kiekvienąkart išvykstant:

— Reik manyt, kad gal jau čia buvo paskutinis kartas, mūsų brangus pone.

Ir tos vargšės tarnaitės liūdnas, drovus sudiev, jos beviltiška rezignacija prieš neišvengiamą mirtį, tikrai artimą jai, man keistu būdu graudindavo širdį kiekvienais metais.

Tad šit aš nusėdau nuo arklio, paspaudžiau ranką Kavaljė, ir, kai jis vedė mano gyvulį į mažą daržinukę, einančią mums arklide, aš, lydimas Selestos, žengiau į virtuvę, kuri mums ėjo taip pat ir valgomuoju.

Paskui eigulys prie mūsų prisidėjo. Aš tuoj iš karto pamačiau, kad jis išėjęs iš veido. Jis atrodė kažką įsimąstęs, blogai jaučiąsis, neramus.

Aš jam tariau:

— Na kaip, Kavaljė? Ar viskas eina pagal jūsų norą?

Jis sumurmėjo:

— Yra kas taip, yra ir kas ne. Yra ir kas man visiškai nesieina.

Aš paklausiau:

— Tai kas gi yra, mano mielasai? Papasakokite man.

Bet jis papurtė galvą:

— Ne, kol kas ne, pone. Aš nenoriu jums tuoj sulig atvykimu drumsti nuotaikos savo niekaniekiais.

Aš reikalavau; bet jis užsispyrė nesakysiąs, kas yra, iki mes papietausime. Tačiau man buvo matyti, kad jo galva sunki.

Nežinodamas, ką jam daugiau sakyti, aš tariau:

— O medžiojamo gyvio? Ar turime?

— O! jau ko medžioti, tai yra, to tai yra! To tai jūs rasit iki valiai. Dėkui Dievui, išsaugojau.