Ги Мопассан - Alyvų laukas

Ji taip persigando, jog tikrai būtų šokusi ir išbėgusi, jei būtų užtekusi jėgų.

O ūkininkas trynėsi rankas ir murmėjo:

— Aš jau dairiausi, ką čia įsūnyti, o šit ir atsirado, šit ir atsirado. Jau klausiau kleboną, ar nėra kokio našlaičio.

Paskui, vis juokdamasis, išbučiavo į abu skruostus savo pačią, nusiverkusią ir apdujusią, ir rėkė, tarytum ji būtų kurčia:

— Tai žinai, motin, eime pažiūrėti, gal dar sriubos yra; aš dabar pilną puodą išvalgysiu.

Ji užsisegė sijoną. Abu nulipo žemyn. Kol ji priklaupusi kūrė ugnį po katilu, jis, visas spinduliuodamas, vaikščiojo dideliais žingsniais po virtuvę ir kartojo:

— Kad taip, tai gerai, tai man patinka, nėra ko sakyti, — puiku, puiku.

BUATELIS

BOITELLE

A Robert Pinchon

Dėdulė Buatelis (Antuanas) visoje plačioje apylinkėje visada dirbdavo pačius bjauriausius darbus. Kai tik reikėdavo kam iškuopti nešvarybių vietą, išmėžti tvartą, išsemti srutų duobę, išvalyti nuotakį ar šiaip kokią nevalyvą skylę, būtinai kviesdavosi jį.

Jis ateidavo, nešinas kuopiko padargais, apsimovęs purvinais batais, ir imdavosi darbo, tolydžio skųsdamasis savuoju amatu. O kai jo klausdavo, kodėl gi jis dirbąs tą šlykštų darbą, jis, nuolankus savajai daliai, atsakydavo:

— Tai ką gi velnią darysi, juk reikia vaikams duoną uždirbti. O čia uždirbi daugiau nei prie kito kokio darbo.

Išties jis turėjo keturiolika vaikų. Jei kas klausdavo, kaip jiems einasi, jis, dėdamasis abejingas, sakydavo:

— Ogi tik aštuoni bėra namuose. Vienas tarnauja kariuomenėje, o penki jau vedę.

Ir jei kas pasidomėdavo, ar jie gerai vedę, jis sukrusdavo gyvai šnekėti:

— Aš jiems neprieštaravau. Nė vienam nėmaž neprieštaravau. Vedė kiekvienas ką norėjo. Nereikia prieštarauti, jei kas pasirenka sau patinkančią, užtat kad nuo to prieštaravimo darosi blogai. Jei aš dabar smirdelninkas, tai tik dėl to, kad man tėvai gynė vesti tą, kurios norėjau. Jei ne, būčiau ir aš darbininkas kaip kiti.

Šit kaip buvo, kad tėvai jam gynė vesti tą, kurios jis norėjo.

Jis tada kareiviavo, tarnavo Havre, buvo nei žioplesnis už kitus, nei juoba guvesnis, tiktai naivokas bent kiek. Laisvalaikio valandomis jam didžiausias smagumas būdavo vaikštinėti krantine, ta vieta, kur įsikūrę paukščių prekybininkai. Tai vienas, tai su kuriuo vaikinu iš savo krašto jis vaikščiodavo iš lėto palei narvus, kuriuose amazoniškės papūgos žaliomis nugaromis ir geltonomis galvomis, senegališkės pilkomis nugaromis ir raudonomis galvomis, milžiniškos aros su liepsningomis plunksnomis, kuodais bei kuodeliais, tarytum tyčia po stiklais išaugintos, visokiausių veislių papūgos bei papūgėlės, atrodančios taip, lyg gerasis dievulis patsai būtų ėmęsis miniatiūristo darbo ir kruopščiausiai, smulkiausiai jas išmarginęs, ir mažytės, visiškai mažiulytės paukštytės, raudonos, geltonos, mėlynos ir raibos, striuoksėjo ir, prisidėdamos prie krantinės triukšmo, laidė gerkles — rėkė, spygavo, čerškė taip, jog apsiklausyti negalėjai; taip jos iškraunamų laivų ir prošal riedančių vežimų trenksmą įvairino tolimų, nematytų neregėtų girių garsais.

Buatelis stoviniuodavo, akis išvertęs ir prasižiojęs, susižavėjęs ir šypsantis, ir rodydavo dantis belaisvėms kakadu, kurios savo baltais ar geltonais kuodais saliutuodavo jo ryškiai raudonoms kelnėms ir blizgančiai diržo spitei. Kai užtikdavo kalbantį paukštį, imdavo jį kalbinti, ir jei tasai būdavo nusiteikęs jam atsakinėti ir leisdavosi su juo į dialogą, tai jam užtekdavo džiaugsmo ir smagumo lig pat vakaro. Žiūrinėti beždžiones taip pat jam buvo malonumų viršūnė, ir jis neįsivaizduodavo didesnės prabangos turtingam žmogui, kaip turėti tokių žvėrelių, panašiai kaip kad laikoma kačių ar šunų. Šitą pomėgį, egzotiškų daiktų pomėgį, jis turėjo kraujyje kaip kitas turi pomėgį medžioti, žmones gydyti arba kunigauti. Jeigu tik kareivinių vartai būdavo atdari, jis neištverdavo nenuėjęs į krantinę, tarytum jį ten būtų traukęs neįveikiamas troškimas.

Šit vieną kartą, kai Buatelis beveik ekstazės pagautas stovėjo priešais milžinišką araraką, kuris čia šiaušėsi pūtėsi, čia lenkėsi ir vėl tiesėsi, lyg darydamas reveransus papūgų karaliaus rūmuose, jis pamatė, kaip atsidarė nedidelė kavinukė šalia paukščių parduotuvės ir jauna negrė su raudona skaryte ėmė iš jos šluoti lauk kamščius ir smėlį nuo aslos.

Buatelio domesys tuoj pasidalijo pusiau tarp papūgos ir merginos, ir jis nė pats nebūtų galėjęs dorai nusakyti, į katrą jam buvo nuostabiau ir maloniau žiūrėti.

Negrė, iššlavusi iš karčemėlės šiukšles, pakėlė akis ir taip pat nustėro, apžilpusi nuo kareivio aprangos spindesio. Ji stovėjo atsitiesusi priešais jį, su šluota rankose lyg ginklu gerbdama, o ararakas linkčiojo kaip linkčiojęs. Po kelių akimirkų kareiviui pasidarė nejauku nuo tokio jos susidomėjimo, ir jis nuėjo šalin, iš lėto, kad kam nepasirodytų, jog jis traukiasi iš mūšio lauko.

Bet jis ir vėl ten vaikščiojo. Bemaž kiekvieną dieną jis praeidavo pro „Kolonijų kavinę“ ir dažnai pro langus matydavo, kaip juodaodė tarnaitė padavinėja alų ir degtinę uosto matrosams. Ji neretai irgi išeidavo, pamačiusi jį; nors niekad juodu nebuvo kalbėjęsi, bet po neilgo laiko jau šypsojosi kits kitam kaip pažįstami, ir Buateliui širdis sukrusdavo pamačius, kaip tarp tamsių mergaitės lūpų blyksteli akinamai baltų dantų eilė. Vieną dieną jis įėjo pagaliau vidun ir labai nustebo: pasirodė, kad ji kalba prancūziškai kaip visi. Jis užsisakė butelį limonado, kurio ir ji sutiko išgerti stiklinaitę, ir kareivio atmintyje tas limonadas liko kaip ypatingas saldėsis; ir jis įsimanė po to vaikščioti į šią uosto karčemėlę ir ragauti čionai visų skystų gardėsių, kokie tik buvo prieinami jo kapšiukui.

Jam buvo tikra šventė, tikra laimė, apie kurią be paliovos svajodavo, matyti, kaip juoda tarnaitės ranka pila jam ko nors į stiklinę, o jos dantys šypso šviesiau negu akys. Praėjo du mėnesiai jam taip besilankant, ir juodu visiškai susidraugavo. O Buatelis, iš pradžių nustebęs, kad šios negrės pažiūros besančios tokios pat kaip ir mūsų krašto merginų geri nusistatymai, kad ji labai vertinanti taupumą, darbą, religiją ir dorą elgesį, pamėgo ją dar labiau ir įsimylėjo taip, jog užsimanė ją vesti.

Kai tą sumanymą pasakė jai, ji ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Ji, beje, turėjo šiek tiek pinigų, paliktų vienos austrių pardavėjos, kuri priglaudė ją mažutę, iškeldintą Havro uosto krantinėje vieno kapitono amerikiečio. Tas kapitonas rado ją, kokių šešerių metų mergiūkštę, kiūtančią laive ant medvilnės pakų po kelių valandų nuo išvykimo iš Niujorko. Atvykęs į Havrą, jis gailestingai austrininkei atidavė globoti tą juodą žvėriūkštį, įkištą jo laivan, nežinia nei kieno, nei kaip. Kai austrininkė numirė, jauna negriukė stojo už tarnaitę „Kolonijų kavinėje“.

Antuanas Buatelis pridūrė:

— Tas viskas niekis, kad tik mano tėvai neprieštarautų. Aš prieš jų valią neisiu niekuomet, supranti, niekuomet! Aš juos tuo reikalu pagraudensiu vienu kitu žodžiu, kai tik parvažiuosiu namo.

Ir tikrai kitą savaitę jis gavo vieną parą atostogų ir išvažiavo pas saviškius, kurie turėjo nedidelį ūkelį Turtvilyje, prie Iveto.

Jis sulaukė pietų pabaigos, kada kava, pramesta degtine, turėjo palankiau nuteikti širdis, ir apreiškė savo gimdytojams, kad rado merginą, kuri taip gerai atitinkanti visus jojo norus, bet taip jau gerai, jog kitos tokios tikriausiai nesą visame pasaulyje.