Ги Мопассан - Alyvų laukas

— Argi aš kalta?

Bet jis staiga paklausė:

— Tai, vadinasi, jie mirė?

— Mirė.

— Tėvas, motina ir brolis?

— Visi trys per vieną mėnesį, kaip tau sakiau. Aš palikau viena, be nieko, tik su skarmalais; be to, buvau skolinga vaistinėje ir gydytojui, reikėjo palaidoti tris numirėlius, aš pardaviau baldus. Paskui nuėjau tarnauti pas poną Kašė, — prisimeni tą šlubį. Man tada vos sukako penkiolika metų; juk kai tu išvažiavai, man dar nebuvo nė keturiolikos. Aš su juo nusidėjau. Visos mes jaunos esame kvailos. Paskui tarnavau kambarine pas notarą, jis mane irgi sugundė, o paskui išnuomojo man kambarį Havre. Greitai jis nustojo vaikščiojęs pas mane. Aš tris dienas išbuvau nevalgiusi, paskui, nerasdama jokio darbo, įstojau į tokius namus, kaip daugelis kitų. Aš irgi mačiau daugelį vietų, ir kokių šlykščių vietų; Ruanas, Evrio, Lilis, Bordo, Perpinjanas, Nica ir dabar štai aš Marselyje.

Ašaros riedėjo jai iš akių, tekėjo per nosį, skruostus į burną.

Ji tęsė:

— Maniau, kad tu irgi miręs, Selestenai, vargšeli tu mano!

Jis tarė:

— Aš tavęs nebūčiau pažinęs, buvai tokia mažutė tada, o dabar tokia didelė! Bet kaip tu manęs nepažinai?

Ji beviltiškai numojo ranka:

— Aš matau tiek vyrų, kad jie visi man panašūs.

Jis vis žiūrėjo į ją, apimtas neaiškaus nerimo, tokio stipraus, kad jam norėjosi rėkti kaip vaikui, kurį muša.

Jis vis laikė ją ant kelių, rankomis apkabinęs per pečius. Vis atidžiau į ją įsižiūrėdamas, jis pagaliau ją pažino, — savo mažąją seserį, kurią paliko tėviškėje su visais saviškiais, kuriuos jai teko palaidoti, kol jis blaškėsi jūromis.

Staiga, apkabinęs savo didelėmis jūreivio rankomis prisimintą veidą, jis pradėjo ją bučiuoti, kaip bučiuojama sesuo. Paskui raudojimai, sunkūs vyro raudojimai, lėti ir dideli kaip bangų kalnai jūroje, pakilo jo krūtinėje, panašūs į girto žagsėjimą.

Jis mikčiojo:

— Tai tu, tai tu, Fransuaza, mano mažoji Fransuaza...

Staiga jis atsikėlė, pradėjo plūsti griausmingu balsu, tvojo kumščiu į stalą, kad stiklai apvirto ir sudužo. Paskui žengė keletą žingsnių, susvyravo, ištiesė rankas ir pargriuvo kniūbsčias. Jis raitėsi žemėje šaukdamas, daužėsi rankomis ir kojomis ir vaitojo lyg mirštantysis.

Draugai žiūrėjo į jį ir juokėsi.

— Na ir prisisiurbė, — tarė vienas.

— Reikia jį paguldyti, — pasakė kitas. — Jei išeis į gatvę, jį patupdys.

Kadangi jo kišenėse dar buvo pinigų, šeimininkė pasiūlė lovą, ir draugai, patys jau tiek girti, kad vos besilaikė ant kojų, nutempė jį siaurais laiptais į kambarį moters, pas kurią jis ką tik buvo. Ji išsėdėjo iki ryto kėdėje prie nuodėmingos lovos, verkdama taip pat gailiai, kaip ir jis.

ANT ARKLIO

A CHEVAL

Vargšai žmoneliai vos galėjo išgyventi iš mažos vyra algos. Jie turėjo du vaikučius sugyvenę, ir jau pirmieji vargai jiems išvirto skurdu, žeminančiu, dangstomu, gėdingu skurdu kilmingos šeimos, kuri nori žūtbūt iššilaikyti taip, kaip jų luomui dera.

Ektoras de Griblenas buvo seno kunigo mokytojo išauklėtas provincijoje, tėvo dvarelyje. Tėvai nebuvo turtingi, bet šiaip taip durstė galus, stengdamiesi išlaikyti fasoną.

Paskui, sulaukus dvidešimties metų, jam buvo suieškota tarnyba, ir jis įstojo į Laivyno ministeriją valdininkauti su pusantro tūkstančio frankų. Jis ir įstrigo toje padėtyje, kaip visi, kurie nėra iš anksto paruošti nuožmiai gyvenimo kovai, kurie gyvenimą mato pro miglą“ kurie neišmano nei kaip gyventi, nei kaip kliūtis įveikti, kurių nuo vaikystės nėra išugdyti tam tikri sugebėjimai, specialios galios, rūsti kovos energija, kaip visi, kuriems į rankas nėra įduotas nei ginklas, nei įrankis.

Jo pirmieji treji tarnybos metai buvo baisūs.

Jis susirado kelis savo namų bičiulius, senus, atsilikusius žmones, ne kiek tepasiturinčius, kurie gyveno kilmingųjų gatvėse, liūdnose Sen Žermeno priemiesčio gatvėse; taip jis susitaisė pažįstamų ratelį.

Svetimi moderniajam gyvenimui, nuskurdę ir išdidūs, šie nusmukėliai aristokratai nuomodavosi butus viršutiniuose apsnūdusių namų aukštuose. Nuo viršaus lig pat apačios tų būstų nuomotojai būdavo tituluoti; bet pinigas, atrodo, retas buvo tiek pirmajame, tiek ir šeštajame aukšte.

Amžini prietarai, krimtimasis dėl visuomeninės padėties, rūpinimasis nenustoti orumo nuolat persekiodavo šias šeimas, kitados gražiai gyvenusias, tačiau nusibankrutijusias dėl žmonių neveiklumo. Ektoras de Griblenas sutiko šių žmonių tarpe jauną mergaitę, bajoraitę, ir tokią pat neturtingą kaip jis, ir ją vedė.

Jie turėjo du vaikus per ketverius metus.

Per kitus ketverius metus ši žmonių pora, kamuojama neturto, nežinojo kitokios pramogos, kaip tik išeiti pasivaikščioti į Eliziejaus laukus sekmadieniais ir retkarčiais į teatrą, kartą ar dukart per žiemą, kai pasitaikydavo iš kurio tarnybos draugo gauti nemokamų bilietų.

Bet šit kartą, pavasariop, viršininkas tam valdininkui pavedė atlikti vieną papildomą darbą, ir jis gavo už tai skyrium atlyginimą, tris šimtus frankų.

Parnešęs tuos pinigus, jis tarė savo žmonai:

— Brangioji Anriete, reikia surengti ką nors, pavyzdžiui, linksmą išvyką vaikams.

Po ilgų svarstymų buvo nutarta pasidaryti iškylą į laukus...

— Nagi iš tikrųjų, — sušuko Ektoras, — vienąkart — tai ne kasdien; mes paimsim vežiką tau, vaikams ir tarnaitei, o sau aš išsinuomosiu arklį iš maniežo. Šitaip tai man bus gera.

Ir per visą savaitę nebebuvo kitos kalbos, kaip tik apie tą numatomą ekskursiją.

Kas vakaras, parėjęs iš įstaigos, Ektoras pastverdavo savo vyresnįjį sūnų, sodindavo raitą ant kelio ir, šokdindamas iš visų jėgų, sakydavo jam:

— Va šitaip šuoliais lėks tėtė ateinantį sekmadienį, iškyloje.

Ir berniukas visą dieną duodavosi po trobą apžergęs kėdę, šaukdamas:

— Tai čia tėtukas ant arkliuko.

Net tarnaitė nustebusi dirsčiojo į poną, svajodama, kaip jis raitas lydės karietą; ir valgyt susėdus ji vis girdėjo jį kalbant apie jojimo meną, pasakojant apie savo žygdarbius kitados, pas tėvą. O, jis esąs puikus jojikas, ir jei tik sykį turįs kojom suspaudęs gyvulį, tai jau nebijąs nieko, visiškai nieko.

Jis kartojo savo žmonai, trindamasis rankas:

— Jei man jie galėtų duoti kiek sunkiau pavaldomą žirgą, tai būtų žavu. Tu pamatysi, kaip aš joju; ir, jei norėsi, galėsim grįžti pro Eliziejaus laukus tuo metu, kai žmonės pareina iš Bulonės miško. Kadangi mes šauniai atrodysime, tai aš nepyksiu, jei sutiksime ką iš ministerijos. Nieko kito nereikia, kad tave imtų labiau gerbti viršininkai.

Nuskirtą dieną karieta ir arklys vienu metu atsirado prie durų. Jis tuoj nulipo apžiūrėti savo žirgo. Jis buvo liepęs prisiūti štrypkius prie kelnių, rankoj makaravo vakar pirktą rimbą.

Jis pakėlė ir pačiupinėjo iš eilės visas keturias arklio kojas, palietė kaklą, šonus, kelius, paspaudžiojo pirštu strėnas, pražiodė nasrus, pažiūrėjo į dantis, nustatė jo amžių ir, kai visa šeima išėjo važiuoti, atlaikė tam tikrą trumpą teorinį ir praktinį kursą apie arklį bendrai ir specialiai apie šitą, kurį jis pažino puikiai.

Kai visi buvo gražiai susodinti į karietą, jis patikrino balno paspręstes; po to, pasistojęs į kilpą, jis užsivertė ant žirgo, kuris ėmė šokti naštos spaudžiamas, ir maža trūko, kad būtų numetęs savo jojiką.

Ektoras susijaudinęs stengėsi jį nuraminti:

— Na na, ramiau, mano mielas, ramiau.

Paskui, kai nešėjui grįžo ramumas, o nešamajam šaunumas, šis pastarasis klausė: