Джо Наварро: Kūno kalba

Brigamo Jango universiteto (Brigham Young University) dėstytojai J. Wesley Sherwoodas, Richardas Townsendas, Deanas Clive’as Winnas II daug dėmesio skyrė policijos darbui ir nusikaltėlių stebėjimui. Vėliau, jau dirbdamas FTB, iš kolegų Dougo Gregory, Tomo Riley, Juliano „Džėjaus“ Koernerio, dr. Richardo Aulto, Davido G. Majoro ir kitų sužinojau kontržvalgybos darbo subtilybes, išmokau perprasti šnipų elgesį. Jiems dėkoju, kad ištobulinau gebėjimą stebėti žmones. Taip pat turiu padėkoti dr. Johnui Schaferiui, buvusiam FTB agentui, su kuriuo kartu dalyvavome geriausioje mūsų biuro „Elgesio analizės“ programoje; jis paskatino mane rašyti ir ne kartą pasitelkė į bendraautorius. Marcas Reeseris, daug laiko su manimi praleidęs apkasuose gaudydamas šnipus, irgi nusipelno mano pagarbos. Kitiems bendradarbiams, o jų FTB Nacionalinio saugumo skyriuje gausu, širdingai ačiū už paramą.

Federalinis tyrimų biuras daug metų rūpinosi, kad jo darbuotojus mokytų patys geriausi specialistai, tarp jų minėtini Joe Kulis, Paulas Ekmanas, Maureen O’Sullivan, Markas Frankas, Bella M. DePaulo, Aldertas Vrijus, Reidas Meloy, Judy Burgoon; iš šių dėstytojų lūpų ir jų straipsnių aš ir sužinojau apie mokslinius bežodės komunikacijos tyrimus. Tarp manęs ir daugelio šių žmonių užsimezgė draugystė. Davido Givenso – jis vadovauja Vašingtono valstijos Spokano bežodės komunikacijos tyrimų centrui – moksliniai darbai, paskaitos ir pamokymai giliai įsirėžė man į sąmonę. Šių specialistų tyrimai ir straipsniai praturtino mano gyvenimą, todėl jų darbais pasinaudojau šioje knygoje. Neapsiėjau ir be kitų mokslo milžinų, tokių kaip Desmondas Morrisas, Edwardas Hallas ir Charlesas Darwinas, – pastarasis bežodės komunikacijos idėją išdėstė knygoje „Žmonių ir gyvūnų emocijų raiška“ (The expression of the emotions in man and animals) – pagalbos.

Šie žmonės rūpinosi teoriniu bežodės komunikacijos pagrindimu. Tačiau būta ir daugiau talkininkų, juos turiu pagarbiai paminėti.

Gera mano draugė Elizabeth Lee Barron iš Tampos universiteto yra tikra Dievo dovana, visa galva panirusi į mokslinius tyrimus. Esu skolingas daktarui Philui Quinnui iš Tampos universiteto ir profesoriui Barry Gloveriui iš San Leo universiteto už ilgus draugystės metus ir pastangas derintis prie mano įtempto kelionių tvarkaraščio.

Be nuotraukų ši knyga nebūtų buvusi tokia įtaigi, už jas esu dėkingas garsiam fotografui Markui Wemple’ui. Taip pat esu dėkingas savo padėjėjai Ashlee B. Castle. Paklausta, ar sutiktų pozuoti knygai, rodydama veido išraiškas, ji linksmai atsakė: „Žinoma, kodėl gi ne?“ Žmonės, jūs nepaprasti! Ačiū dailininkui iš Tampos Davidui R. Andrade’ui už iliustracijas.

Dėkoju Matthew Benjaminui, savo kantriajam HarperCollins leidyklos redaktoriui, sudėliojusiam viską į vietas; jis elgėsi kaip džentelmenas ir pasirodė esąs patyręs specialistas. Norėčiau pagirti ir atsakomąją redaktorę Toni Sciarra, ji nepaprastai uoliai dirbo, kad knyga išvystų pasaulį laiku. Matthew ir Toni triūsia kartu su šaunia HarperCollins leidyklos komanda. Esu nepaprastai dėkingas redaktoriaus padėjėjai Paulai Cooper. Dar kartą dėkoju mokslų daktarui Marvinui Karlinsui už tai, kad įkūnijo mano mintis, ir už gerus žodžius knygos pratarmėje.

Tariu ačiū gerai draugei dr. Elizabeth A. Murray, mokslininkei ir pedagogei, ji perpildytame paskaitų tvarkaraštyje rado laiko pirmam šio rankraščio variantui suredaguoti ir pasidalijo giliomis žiniomis apie žmogaus kūną.

Dėkoju savo šeimai – visiems giminaičiams, artimesniems ir tolimesniems, – kad pakentėte mane ir mano rašymą tada, kai turėjau poilsiauti kartu su jumis. Ačiū tau, Luca. Dukrai Stephanie kasdien dėkoju už mylinčią sielą.

Visi šie žmonės vienaip ar kitaip padėjo man parašyti ir išleisti šią knygą; jų žinojimu ir įžvalgomis dalijuosi su skaitytojais. Rašiau ją puikiai suprasdamas, kad daugelis skaitytojų naudosis šia informacija kasdieniame gyvenime. Todėl uoliai dirbau, stengdamasis kuo tiksliau pateikti ir mokslinę, ir empirinę informaciją. Už visas klaidas, jei tokių pasitaikys, atsakau vien tiktai aš.

Senas lotyniškas posakis byloja: „Qui docet, discit“ (Kas moko, tas mokosi). Daugeliu atžvilgių rašymas nesiskiria nuo mokymo: tai mokymosi ir įžvalgumo gilinimas, jis, viską pasvėrus, man buvo malonus. Tikiuosi, perskaitę šią knygą, įgysite žinių apie tai, kaip mes bendraujame be žodžių. Tada jūsų gyvenimas praturtės, nes perprasite, ką kalba žmogaus kūnas.

Joe Navarro

Tampa, Florida

2007 m. rugpjūtis

KŪNO KALBA

PIRMAS SKYRIUS

Mokomės bežodės

komunikacijos paslapčių

Per kiekvieną paskaitą apie kūno kalbą man kaskart užduodamas toks klausimas:

– Džo, kas jus paskatino gilintis į bežodę elgseną?

Aš atsakau, jog neketinau tuo domėtis ir šios srities žinovu tapau ne todėl, kad būčiau ja žavėjęsis. Viskas atsitiko daug paprasčiau. Susidomėjimas kilo iš reikalo, atsiradus poreikiui kaip galima geriau prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo būdo. Kai man buvo aštuoneri, iš Kubos patekau į Ameriką kaip į tremtį. Mes išvykome iš namų keli mėnesiai po Kiaulių įlankos invazijos1 ir nuoširdžiai tikėjomės, jog kaip karo pabėgėliai užtruksime čia neilgai.

Nemokėdamas kalbėti angliškai, elgiausi taip, kaip tūkstančiai į šią šalį atvykusių imigrantų. Greitai supratau, kad, norėdamas pritapti prie naujų klasės draugų, turiu suprasti ir reaguoti į „kitokią“ kalbą – bežodės elgsenos kalbą.

Įsitikinau galįs tokią kalbą išversti ir iškart suprasti. Vaikiškam mano protui žmogaus kūnas atrodė tarsi kokia skelbimų lenta, kuri atskleidžia, ką žmogus galvoja – gestais, veido išraiška, judesiais, ir aš gebėjau perskaityti, kas toje lentoje parašyta. Žinoma, bėgant laikui, išmokau angliškai ir net primiršau ispaniškai, tačiau bežodžius ženklus įsiminiau visam laikui. Pastebėjau, kad jais galima pasitikėti.

Išmokau pasitelkti kūno kalbą, norėdamas iššifruoti, ką klasės draugai ir mokytojai bando man pasakyti ir ką apie mane galvoja. Pirmiausia krito į akis, kad tie mokiniai ir mokytojai, kurie mane mėgo, pakeldavo (arba išriesdavo lanku) antakius, pamatę įeinantį į klasę. Nedraugiški žmonės man pasirodžius žvelgdavo prisimerkę – tokio elgesio nepamirši. Kaip ir daugelis persikėlėlių, naudodavausi šia bežode informacija, norėdamas greitai įvertinti, kas nusiteikęs priešiškai, o kas draugiškai, stengdamasis rasti draugų, bendrauti, nepaisant kalbos barjero, išvengti priešų ir palaikyti normalius santykius su aplinkiniais. Po daugelio metų aš remdavausi tais pačiais akimis siunčiamais ženklais, aiškindamas nusikaltimus ir dirbdamas specialiuoju Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentu (žr. 1 rėmelį).

Remdamasis savo patirtimi, išsilavinimu ir kvalifikacija, noriu jus išmokyti žiūrėti į pasaulį FTB eksperto akimis, perprasti žmogaus kūno kalbą. Šios žinios leis jums išsiskirti iš kitų, apsaugos ir padės suvokti žmonių elgesį.

1 RĖMELIS:PER AKIMIRKSNĮ

Akių blokavimas – šis bežodis elgesys pasireiškia, kai pajuntame grėsmę ir (arba) mums nepatinka tai, ką matome. Žiūrėjimas prisimerkus, užsimerkimas arba akių užsidengimas yra žmonijai evoliucionuojant susiformavę veiksmai, jų paskirtis – apsaugoti smegenis nuo nepageidaujamų vaizdų ir parodyti panieką kitiems.

Padėdamas tardytojams išsiaiškinti padegimo viename Puerto Riko viešbutyje kaltininkus (per gaisrą žuvo devyniasdešimt septyni žmonės), per kvotą ieškojau akių blokavimo. Iškart buvo įtartas apsaugininkas, nes gaisras įsiliepsnojo patalpoje, kur jis buvo paskirtas budėti. Vienas būdų, kuriais remdamiesi nustatėme, kad jis niekuo dėtas, buvo toks: uždavėme jam keletą konkrečių klausimų, pavyzdžiui, kur jis buvo prieš gaisrą, per jį ir ar jis sukėlė gaisrą. Po kiekvieno klausimo stebėjau apsaugininko veidą, ieškodamas iškalbingų ženklų, būdingų akių blokavimui. Jis užsimerkė tik kartą, paklaustas, kur buvo kilus gaisrui. Keista, bet jo, rodos, visai nejaudino klausimas: „Ar gaisrą sukėlėte jūs?“ Taip supratau, kad tikroji problema buvo ne galimas jo dalyvavimas sukeliant gaisrą, o tai, kur jis buvo gaisrui įsiplieskus. Toliau klausinėjamas tardytojų įtariamasis galiausiai prisipažino, kad buvo palikęs postą, nes išėjo aplankyti savo merginos, dirbančios tame pat viešbutyje. Liūdna, bet tuo metu padegėjai prasmuko į patalpą, kurią jis privalėjo saugoti, ir sukėlė gaisrą.