Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Apie fizinį aktyvumą čia kalbama kaip apie malonumą judėti ir pajusti, kad gali valdyti savo kūną. Pagal šį modelį nė vienas vaikas neišrenkamas į komandą paskutinis ir neišvysta savo vardo rezultatų sąrašo gale. Akivaizdi projekto patirtis rodo, kad norint gauti puikų rezultatą idėjas turi palaikyti mokyklos vadovai. Todėl galima daryti ne per daug drąsią išvadą, kad ir vaikų tėvai turi pritarti minčiai, jog laisvalaikiu smagu ir svarbu judėti.

Jei patys nesidomite sportu, nerandate laiko pabėgioti su vaikais, nusivesti jų į treniruoklių salę ar pažaisti ledo ritulio, yra paprastas ir pigus daikčiukas, kuriuo naudotis gali visa šeima, – žingsniamatis. Iš tikrųjų tai nėra naujas išradimas. Pirmą žingsniamatį tikriausiai sukonstravo Leonardas da Vinčis – krumpliaračių varomą niekutį su kas žingsnis pirmyn ir atgal judančia švytuokle. Devyniolikto amžiaus pradžioje Amerikos prezidentas Thomas Jeffersonas (1743–1826) aprašė puikų matuoklį, kurį nusipirko Prancūzijoje ir visą laiką nešiodavosi prie kelnių krašto.

Moderniais laikais žingsniamatis sulaukė sėkmės Japonijoje. Kai septintą dvidešimto amžiaus dešimtmetį didžiuosiuose miestuose vėl nusidriekė automobilių eilės, mokslininkai ir sveikatos priežiūros pareigūnai suprato, jog reikia ką nors daryti, kad žmonės vėl imtų naudotis kojomis. Tuomet sporto mokslininkas Yashiras Hatanas su patogaus gyvenimo ligomis pradėjo kovoti pasitelkdamas taurų žingsnių skaičiavimo meną. Entuziastingojo Hatano kovos šūkis „manpo-kei!“ (dešimt tūkstančių žingsnių) išjudino japonus.

Kasdienį žingsnių skaičių jis išlaužė iš piršto, be jokio mokslinio pagrindimo. Pirmos pasaulyje moksliškai pagrįstos rekomendacijos, kiek per dieną reikia nužingsniuoti, kad tai atsilieptų sveikatai, remiasi švedų tyrimais: mergaitės turi nueiti bent 12 000 žingsnių per dieną, berniukai – 15 000 (Tudor-Locke ir kt., 2008). Po kurio laiko gaunamas skatinantis rezultatas, bet pradžioje, norint įveikti dienos normą, darančią poveikį sveikatai, reikia griebtis gudrybės. Dzingtelėjimas į taupyklę kiekvieną kartą pasiekus tikslą gerai veikia tiek vaikus, tiek mus, suaugusiuosius. Vaikščiojant susitaupyti pinigų kino bilietui, kompiuteriniam žaidimui ar „tai gražiai rankinei“ visai neblogai.

Vaikų smegenys ypač jautrios

Pirmasis žmonių gyvenimo tikslas yra saldus krūties pienas. Gamta daro tai, ką sugeba geriausiai. Duokite kūdikiui ką nors saldaus ir jis pasijunta gerai, dingsta irzlumas ir apima ramybė. Po poros valandų jis vėl suirzta, ateina metas vėl pavalgyti. Bet šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad kai kuriems žmonėms nelemtas saldumynų poreikis susiformuoja anksčiau.

Tai, kad padaugėjo nėščiųjų, turinčių metabolinį sindromą ir tuo metu valgančių blogą maistą, gali lemti, jog vis daugiau gimsta stambių kūdikių. Didelis naujagimių svoris didina riziką vėliau turėti antsvorio. Svarbiausia šio reiškinio priežastis yra socialinis mitybos įpročių paveldas (Stettler ir kt., 2000). Bet kai mamos kraujo cukrus mainosi lyg balandžio mėnesio oras, besivystantis gemalas negauna „ramaus“ kraujo. Todėl galbūt ir kūdikio smegenų atlygio mechanizmai tinkamai neištreniruojami, nes dar būdamas gemalas jis patirdavo medžiagų apykaitos stresą. Pavieniai mokslininkai dabar ima kalbėti, kad tokia medžiagų apykaitos įtampa yra viena iš priežasčių, dėl kurių vaikai dažniau suserga cukriniu diabetu ( Woo ir Patti , 2008).

Daugelyje Švedijos vietų antsvorio turinčioms nėščiosioms taikomos specialios programos. Vienas iš jų tikslų – sumažinti per daug sveriančio vaiko gimimo pavojų. Taigi lieka mažesnė nėštumo ir gimdymo komplikacijų tikimybė.

Keliaudamas po JAV miestus matai akis badantį vaizdą. Daug jaunuolių vaikšto ką nors valgydami ir dar daugiau nešiojasi kokių nors gėrimų. Švedijoje vaikai, regis, nelabai atsilieka perimdami amerikiečių valgymo papročius. Tarytum būtų antgamtiška visą laiką nevalgyti. Dabar visą savaitę yra šeštadienis. Gerai apie tai pamąstykite. Kaip atrodydavo jūsų saldumynų krepšelis, kai buvote maži? Tikriausiai į jį netilpdavo du kilogramai saldumynų kaip šiandien?

Kad vaikai mėgsta cukrų, neabejotina. Todėl galima remtis prielaida, kad visame reklamuojamame vaikų maiste yra cukraus ir dažnai didelis kiekis. Ypač įdomu pradėti nuo vaikiško maisto dėžučių. Kai kuriose iš jų cukraus kur kas daugiau, nei leistina. Iš kitų cukraus gaunama tiek pat kiek iš limonado, nors sudėtyje nurodoma tik angliavandenių dalis. Vaisių tyrelėse, kurias gamintojai rekomenduoja kūdikiams nuo keturių mėnesių, gali būti iki dešimties cukraus gabaliukų! Vos prieš kelerius metus tėvai galėjo rinktis tik maisto produktų milžinų siūlomą saldų gatavą maistą arba savos gamybos. Šiandien kai kuriose krautuvėlėse galima rasti ekologiškų ne tokių cukringų produktų.

Cukrumi saldintas maistas neigiamai veikia vaikų kraujo cukraus kreivę, gadina nuotaiką ir didina nuovargį. Taip pat kyla akivaizdus pavojus pripratinti vaiką valgyti tik saldų maistą. Jei visas maistas bus saldus, nebus jokio teigiamo poveikio smegenų atlygio sistemai, bet galbūt išsiskirs insulino, nuo kurio vaikui pavalgius valandėlę kraujyje staigiai sumažės cukraus. Taip pat pripratintam tik prie saldumynų vaikui bus sunkiau valgyti becukrį maistą. Galimas daiktas, kad vaikų smegenys jautresnės visiems priklausomybę sukeliantiems veiksniams, nes kaip tik šiame tarpsnyje padedami visų įpročių pamatai. Vaikai, pripratinti prie uogų tyrelių, kurios yra 5–6 kartus saldesnės už natūralias uogas, tikriausiai šviežių aviečių ir mėlynių atsisakys. Ir kodėl valgant gerti vandenį, kai yra sulčių ir limonado?

Įprasčiausiuose vaikų pamėgtuose valgiuose irgi dažnai būna pridėta cukraus. Gatavuose mėsos kukuliukuose yra ir cukranendrių, ir vynuogių cukraus. 40 procentų žuvų pirštelių (sausųjų medžiagų) sudaro trumpųjų grandinių angliavandeniai kartu su krakmolu. Makaronus, picą, blynus, pyragus ir pyragėlius sudaro daugiausia trumpųjų grandinių angliavandeniai. Čia svarbu pasitelkti vaizduotę ir žiūrėti, kad šie pamėgti valgiai nevyrautų renkantis maistą.

Ankstesnis Jungtinės Švedijos profsąjungos vadovas Stigas Malmas savo anūkams įvedė „kaulų garantiją“, kad vaikai valgytų žuvis. Jie gaudavo dešimt kronų už kiekvieną žuvyje rastą kaulą, ir dabar valgo tikras žuvis, ne tik jų pirštelius, skraidintus į Aziją ir atgal, kad ten juos neatpažįstamai išvoliotų džiūvėsėliuose. Bet neužmirškite gerai atpjauti žuvų nugarėlės, antraip gali brangiai kainuoti!

Kol vaikai valgo tik naminį maistą, atsakomybė akivaizdžiai tenka tėvams. Kai pusę savo maisto mažylis suvalgo darželyje, svarbu su jo darbuotojais aptarti saldžias vaisių sriubas, sultis, sirupus ir bandeles. Jei cukrus karaliauja didesnę vaiko budraus laiko dalį, beprasmiška palaikyti žemą jo lygį namie. Jei darželyje keletą valandų prieš pasiimant vaiką patiekiama lengvai virškinamų sumuštinių ir vaisių, vaiko kraujo cukrus tikriausiai bus nukritęs iki dugno. Tuomet katastrofai kelyje į namus užkirsti gali pakakti morkos. Tik neužpilkite ant ugnies benzino pasiūlydami vaikui šokoladuką ar ledų.

Nepalankiai medžiagų apykaitą veikia ne tik maistas, bet ir visi kiti vaiko įtampą didinantys veiksniai. Krizinis amžius, nauji broliai ir seserys, skyrybos ir persikraustymai – vaikystė ne žaidimas. Įtampa gali sutrikdyti vaiko miego ritmą, o jo stoka dar labiau pablogina medžiagų apykaitą. Savaime aišku, kad gerinti mažylių įpročius labiau apsimoka, nei laukti iki paauglystės, tačiau pasiruoškite, nes permainoms reikės laiko. Kuo daugiau kantrybės ir sumanumo parodysite, tuo geresnis bus rezultatas.