Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Martin Ingvar, Gunilla Eldh

KONTROLIUOKITE SVORĮ

MINTIMIS

Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė

Versta iš: Martin Ingvar, Gunilla Eldh, HJÄRNKOLL PÅ VIKTEN, Natur & Kultur, 2010

ISBN 978-609-01-0475-0

© Martin Ingvar, Gunilla Eldh and Natur & Kultur, Stockholm 2010

Published by Agreement with Stiftelsen Natur & Kultur, Sweden, Licht & Burr Literary Agency, Denmark and OKNO Literary Agency, Sweden

Viršelio iliustracija © Mariusz Blach | Dreamstime.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Žirgulytė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Lina Kaminskienė

Korektorės Rasa Mielkuvienė, Rasa Praninskienė

Viršelio dailininkė Aistė Tarabildienė

Dailininkė Helena Shutrick

Maketavo Jurga Morkūnienė

Pratarmė

Sviesto rutuliukai tešloje išvoliojami cukruje ir verdami aliejuje. Patiekiami dubiose lėkštėse su vyšnių uogiene.

Kad toks maistas itin blogas, supranta visi. Ir vis dėlto tikriausiai netrukus šis naujas JAV išradimas pasirodys netoli jūsų įsikūrusiame greitojo maisto restorane. Kol kas švedai sveria mažiau nei JAV, Meksikos ar Didžiosios Britanijos gyventojai, bet kuo labiau prastėja mūsų mitybos įpročiai, tuo labiau storėjame.

Pusė visų Švedijos vyrų ir trečdalis moterų sveria per daug. Maždaug 10 procentų žmonių yra nutukę. Daugeliui tai rimtas kliuvinys ir visuomenės problema. Kol ekspertai ginčijasi dėl priežasčių ir tinkamų priemonių, žmonės nenumaldomai storėja, o tėvai antsvoriu „užkrečia“ vaikus.

Tuo pat metu Švedijoje atsirado nauja niekinančios televizijos atmaina: storulių programa, sumušusi visus patyčių rekordus. Mes turime bjaurėtis, o storulis gėdytis. Bet pamokslauti apie nutukimą ir nehumaniška, ir arogantiška, be to, vargu ar nuo to lieknėsime. Jei tai būtų taip paprasta, dauguma apskritai nesustorėtų. Net sveikatos apsaugos sistemoje dar reikia daug ką nuveikti keičiant požiūrį į pagalbos ieškančius žmones.

Sveikatos apsaugos įstaigų bejėgiškumas suteikė veikimo laisvę prekybininkams. Pastaraisiais metais padidėjo konkurencija svorio metimo srityje. Tai sustiprino ginčus dėl pirmaujančios koncepcijos. Vengti riebalų ar cukraus? Vartoti daug riebalų ar kone vienus baltymus? Iki šiol atrodė, kad norint mažinti svorį dauguma dietų bemaž vienodai netinkamos . „Visos dietos tokios pat geros“, – deja, šią klaidingą išvadą padarė daug žiniasklaidos atstovų, 2008 metais paskelbus kol kas didžiausio palyginimo duomenis (Shai ir kt., 2008).

„Padeda tik viena: mažiau valgyti ir daugiau judėti“, – išgirdo atsibodusią tiesą storulis. Iš tikrųjų tai teisybė, bet tokia paprastutė, kad kažin ar padės žmogui, turinčiam suliesėti. Nauji tyrimai taip pat rodo, kad norint sėkmingai numesti svorio svarbūs ir kiti veiksniai, ne tik kalorijų kiekis ir judėjimas.

Daugeliui storulių svorio metimas tampa serija nepavykusių eksperimentų, kartais viso gyvenimo kova. Kaip yra, kad vis nepavyksta – nepaisant kraujo, prakaito ir ašarų, kalorijų skaičiavimo, svarstyklių ir svėrimosi instruktažo?

Svarbi priežastis: į daugumą svorio metimo būdų neįtrauktas pagrindinis veiksnys, reguliuojantis kūno procesus ir lemiantis žmogaus elgseną. Svorį sėkmingai kontroliuoti padeda tik smegenys. Joms tenka svarbiausias vaidmuo motyvuojant mus, ką reikia daryti su maistu ir gėrimu.

Smegenų atlygio sistema yra itin stipri nematoma jėga, reguliuojanti mūsų gerus ir blogus veiksmus. Iš esmės ši sistema visų žmonių organizmuose veikia panašiai, tik kai kurių ji jautresnė. Dėl tos priežasties vieni sunkiau atsisako saldumynų ir greičiau tampa priklausomi nuo alkoholio.

Atlygio sistemai patinka maistas, kuriame yra cukraus arba kvietinių miltų. Nuo jo pakyla cukraus kiekis kraujyje, žmogus tučtuojau stimuliuojamas ir jaučiasi patenkintas. Deja, greitai prasideda „pagirios“. Kraujyje sumažėjus cukraus juntamas alkis ir einama ieškoti „kompensacijos“ – galbūt vanilinės bandelės, kokakolos ar gabalėlio picos. Taigi svarbu, ar 100 kalorijų gausime iš kolos ledų ar kalakutienos.

Kai kurios miegant išsiskiriančios medžiagos teigiamai veikia medžiagų apykaitą. Įtampos hormonų poveikis priešingas. Todėl įtampa ir blogas miegas – du veiksniai, dėl kurių sunkiau palaikyti normalų svorį.

Kita kliūtis siekiant laibesnio liemens – cheminiai pokyčiai, atsirandantys iš pagrindų sumažinus maisto kiekį. Smegenys siunčia į ląsteles krizės signalus, kūnas ima taupyti ir kalorijos deginamos lėčiau. Gudri tvarka, padedanti įveikti badmetį, bet menkos galimybės norinčiajam atsikratyti nereikalingų kilogramų. Dėl šios priežasties nesėkmei pasmerkti siūlomi kalorijas mažinantys būdai.

Iš šios knygos sužinosite, kaip mesti svorį pasitelkiant smegenis, užuot galvą daužius į sieną. Susipažinę su savo suvalgomo maisto poveikiu smegenims – ir kaip jos reguliuoja maisto pasirinkimą – pamatysite, kokios stiprios jėgos kontroliuoja jūsų svorį. Jei išmoksite jas valdyti, pradėsite nuostabią grandininę reakciją, kuri yra kelias į lengvesnį gyvenimą.

Žiniasklaidos naujienų ir patarimų potvynyje apie „nutukimo epidemiją“ dažnai sunku atskirti teisybę nuo melo. Blizgantys žurnalai gyvena nuolatos pateikdami naujų fantomų. Svorio metimo sritis yra pelninga ir pritraukia šarlatanų, uždirbančių daug pinigų iš neišmanančių žmonių. Todėl savo knygoje aprašėme tik moksliškai įrodytus teiginius apie svorį ir sveikatą. Tikimės, kad šios žinios jums padės įsisukti į gerą spiralę.

Margareta, Jensas ir Nina apžvelgė savo pačių svorio metimo bandymus. Jie ėjo savais keliais ir nepasidavė, kol pasiekė tikslą. Jų pavyzdys rodo, kaip svarbu tvirtai pakeisti savo įpročius. Tik kasdieniame gyvenime derantys pokyčiai ilgainiui duoda rezultatų.

1 S K Y R I U S

Antsvoris tūno smegenyse

Žmogaus pažinimas formavosi lyg trijų pakopų raketa.

Pirmą didelį žingsnį žengėme, kai mūsų pasaulis tapo heliocentriškas, žmogui supratus, kad Saulė – ne Žemė – yra visatos centras.

Antras žingsnis susijęs su gyvybės atsiradimu: Darvino evoliucijos teorija ir pamažu perprastu DNR kodu.

Dabar, trečioje stadijoje, stengiamės suvokti save kaip biologines ir psichologines būtybes. Pastaraisiais dešimtmečiais žinių apie smegenų veiklą gausa primena sprogimą. Šiuolaikiniai neurobiologiniai ir psichologiniai tyrinėjimai parodė, kad mus skatina giliai glūdintys jausmai ir motyvacijos, kurias mūsų sąmonė nevisiškai kontroliuoja.

Pavyzdžiui, kodėl elgiamės klaidingai žinodami, kas yra teisinga? Kodėl šiuolaikinis žmogus mirtinai persivalgo, persigeria ir kvaišinasi?

Kodėl mus traukia tai, ką žinom esant kenksminga?

Pats tokios problemos kėlimas yra psichologinis, nes susijęs su mūsų elgesiu ir jausmais. Bet norėdami suprasti, kas slypi už mūsų elgesio, turime išsiaiškinti, kaip sudarytos smegenys. Jau labai daug žinome apie elektrinio impulso kelią smegenyse iki subjektyvaus pojūčio, ir kasdien kaupiasi vis daugiau šio reiškinio detalių.

Prieš ketvirtį amžiaus smegenys buvo lyginamos su kompiuteriu, sudarytu iš grandinių, kurias genai kadaise sukonstravo visam laikui. Tačiau sąmonė – mūsų mintys, jausmai ir varomosios jėgos – yra ne daiktas, o procesas. Be abejo, mes gimstame su sudedamosiomis asmenybės dalimis smegenyse, bet tolesnė jų kaita yra nuotykis, galintis nežinia kaip baigtis. Mat smegenyse yra be galo daug vadinamųjų epigenetinių atspaudų, kurių sandara panaši į rusų matrioškų. Per juos galima „atverti genomą“ – kaip tai labai gražiai pavadinta – ir prieiti prie informacijos, kurią anksčiau manėm esant duotą visam laikui.