Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Nuolatos vykstanti kova yra ganėtinai sunki, bet nuostabiausia, kad toks jūsų elgesys vis kartojasi. Nors tai jau atsitikę tiek daug kartų, jūs vis tiek nenorite suprasti, kad veikiausiai pasirinksite trumpalaikį atlygį, o ne ilgalaikį tikslą.

Jums norisi tikėti, kad jūsų sprendimai yra gerai pamatuoti, kad esate apmąstę įvairias galimybes ir pasirinkę vieną iš jų. Bet taip nėra. Kiekvienas sprendimas yra sudėtingas procesas, kur daugybė skirtingų signalų veikia sutartinai arba vienas prieš kitą, todėl vėliau sunku aiškiai suvokti, kodėl nusprendėte kaip tik taip.

Remiantis amerikiečio smegenų tyrėjo Antonio’aus Damasio aprašytu modeliu, savo sprendimus grindžiame informacija, kurios didžioji dalis yra už sąmonės ribų. Informacija plūsta iš daugelio svarbių senesnių smegenų dalių. Šioje sistemoje impulsai dažniausiai ateina per medžiagą dopaminą ir iš smegenų kamieno patenka į nervinį mazgą požieviniame smegenų branduolyje (žr. 1 pav.). Tik tada, kai iš čia impulsai pasiunčiami toliau į kūną, kyla sąmoningi jausmai, kuriuos galime parodyti aplinkai.

Jeigu koks nors procesas vyksta nesąmoningai, tai nereiškia, kad jo negalima kontroliuoti. Smegenų kaktinės skilties žievėje formuojasi jūsų sąmoningos strategijos. Ši smegenų dalis apskaičiuoja veiksmų padarinius ir yra atsakinga už impulsų kontrolę. Taigi jūsų protingojo ir nekantriojo „aš“ konfliktas yra įvairių smegenų funkcijų, sudarančių smegenų atlygio sistemą – neregimą išskirtinę jėgą, valdančią tiek kūną, tiek sielą, – pusiausvyros padarinys.

Ši sistema mums atlygina, kai mūsų poelgiai palankūs rūšies išlikimui. Todėl įgimta mėgautis valgiu, gėrimu ir lytiniais santykiais. Saldumo pojūtis atlygio sistemoje užima ypatingą vietą: vos lyžtelėjus cukraus, padaugėja dopamino! Anksčiau manyta, kad pats dopaminas džiugina žmogų, nes šį cheminį junginį išsiskirti skatina kone visos medžiagos, kuriomis piktnaudžiaujama, ypač keliančios jaudulį – tokios kaip alkoholis ir amfetaminas. Naujesnio požiūrio atstovai teigia, kad dopamino išskiriama, kai gaunamas didesnis atlygis, nei buvo tikėtasi.

Negana to, pasirodė, jog sistema ima spragsėti, vos žmogus išvysta tai, kas suteiks palankų pojūtį. Ši funkcija – gebėjimas žvilgtelėti į ateitį – mums ypač svarbi norint suprasti, ką pranašauja būsimas atlygis. Kokakolos reklamuotojai ilgai tvirtino, kad nuo reklaminio skydo iki pardavimo vietos turi būti trumpesnis nei minutės kelias. Ši taisyklė tarytum specialiai sukurta smegenų atlygio sistemai: ji žada tučtuojau patenkinti poreikį, nusivylimo rizika sumažėja iki minimumo ( Sculley ir Byrne , 1987).

Ar galima tapti priklausomiems nuo cukraus

Gauti atlygį labai malonu, bet sunki jį lydinti būsena, kai cukrus suvartotas ir smegenys reikalauja daugiau. Kuo greičiau mažėja cukraus kraujyje, tuo, matyt, stipriau pasireiškia „pagirios“. Dažniausiai tai baigiasi „gaiviklio“ paieškomis – dar vienos bandelės, limonado ar šokoladuko. Cukrui itin jautrūs asmenys šią būseną aprašo kaip svaigulį ir abstinenciją. Priklausomybę sukeliančios medžiagos ar užsiėmimai pradeda giliai glūdinčių primityvių smegenų dalių ir naujesnės dalies, suaktyvinamos mums mėginant suvaldyti savo impulsus, ryšį (Schroeder ir kt., 2001). Magnetiniu rezonansu mokslininkai nustatė, kad gabalėlis šokolado ant liežuvio savaip matomas tiriamo žmogaus smegenyse. Jei staiga jam leidžiama suvalgyti šokolado kiek nori, vaizdas visiškai pasikeičia! Dėl šokolado pamišusio žmogaus smegenų aktyvumas atrodo kitaip negu jo norinčio saikingai (Beaver ir kt., 2006).

Vienų žmonių sistema jautresnė nei kitų, todėl pirmiesiems lengviau randasi priklausomybė nuo tokių cheminių medžiagų kaip alkoholis arba noro žaisti azartinius žaidimus, užsiimti lytiniais santykiais. Iš pradžių tai teikia malonumą, bet kuo labiau atsiduodama kvaišalams ar azartui, tuo daugiau to reikia, kad žmogus nesijaustų blogai. Smegenų ir priklausomybių tyrėjai sako, kad mums išsivysto tolerancija ir atlygio sistema pagrobiama arba įjungiama nenatūraliai. Galima sakyti, kad smegenų veiklos būdas iškraipomas kaip jo paties karikatūra.

Cheminė priklausomybė palieka nuolatinį atspaudą smegenų atlygio sistemoje ir kitose smegenų žievės srityse. Per didelis kiekis milžiniškų ledų porcijų ir zefyrų galbūt neįspaudžia smegenyse tokių gilių žymių kaip įprotis gerti vyną, bet priklausomybės spiralėje esama didelių priklausomybės nuo alkoholio ir cukraus panašumų. Šiandien priklausomybių terapeutai per daug sveriančius saldumynų mėgėjus gydo kaip bet kuria kita priklausomybe sergančius žmones. Gydymas dažnai remiasi įvairia elgesio terapija ir grupiniais pokalbiais.

Kalbant psichiatrijos terminais, priklausomybės paprastai aprašomos kaip medžiagos vartojimas, privedantis prie to, kad pastebimai susilpnėja funkcija arba negaluojama, maždaug per metus pasireiškia bent vienas iš šių požymių:

• nesiseka atlikti savo pareigų darbe, mokykloje ir namie,

• medžiaga toliau vartojama, nors gresia didelė fizinė žala,

• medžiaga toliau vartojama, nors kartojasi socialinės prigimties ar bendravimo problemos, priklausančios nuo medžiagos poveikio ar jo sustiprinamos.

Jei žodžius „medžiaga toliau vartojama“ perskaitysite pakeisdami „persivalgymu“, pamatysite didelius panašumus su kokaino, amfetamino, nikotino ir heroino vartojimo aprašymais. Žinoma, persivalgius neatsiranda tokių ūmių ir sunkių padarinių kaip vartojant įvairius narkotikus. Bet visi, kurių KMI didesnis nei 30, turi ką papasakoti apie gyvenimą sveriant per daug, apie tai, kaip jie suvokia savo problemą ir kaip sunku ją apeiti (Gustavsson, 2008). Išvada aiški: per daug valgydamas žmogus, bent jau suaugęs, dažniausiai suvokia, kad taip elgtis nedera. Tai žino ir daugybė piktnaudžiautojų kvaišalais bei alkoholiu.

Naujas tyrimas rodo, kad labai nutukę žmonės persivalgo pagal skirtingus psichologinius modelius. Pavyzdžiui, nenumaldomas ėdrumas rodo esant per didelį kiekį tam tikrų genų, veikiančių smegenų atlygio sistemos struktūrą. Šios grupės storuliai labiau už kitus linkę guostis valgydami. Mokslininkai konstatuoja, kad tokių genų turintys žmonės yra aukos mūsų šiuolaikinės visuomenės, kur per daug demonstruojamas saldus maistas (Davis ir kt., 2009).

Vis dėlto prieš dedant lygybės ženklą tarp žmogaus priklausomybės nuo cukraus ir kvaišalų reikia daugiau tyrimų. Pavyzdžiui, nežinoma, ar mums trūksta biologinių užtvarų nuo beprotiškai didelio cukraus kiekio. Galbūt turime įgimtas užtvaras, tik jas sugriauname valgydami saldumynus.

Margareta gerai išmano tai, kas jaučiama apėmus baisiam norui valgyti. „Aš mėgstu bandeles su cinamonu. Kol prie jų neprisiliečiu, padėtį kontroliuoju. Tačiau po dviejų bandelių suvalgau visas, kiek turiu, ir greitųjų angliavandenių medžioklė prasideda.“

Būsena, kurią aprašo ji ir kiti nuo cukraus priklausantys žmonės, nėra įprastas alkis, greičiau „skausmo priepuolis“. Kas vaikšto su visu šokolado fabriku galvoje, paprasčiausiai negali apie nieką daugiau galvoti. Kaip tik todėl nuo šio tipo persivalgymo negelbsti pamokslai. Kas liepia skausmą kenčiančiam žmogui liautis kentėjus?

Žmogaus, kuriam išsivystė priklausomybė, smegenų atlygio sistemoje yra atsiradę greitųjų jungčių. Nors jų veikiausiai ir nepanaikinsime, galbūt pavyktų pradėti naujas jungtis, savotiškus „smegenų aplinkkelius“. Margaretos žodžiai, kaip dabar jai malonu prie viščiuko rinktis arba ruduosius ryžius, arba bolivines balandas, yra tokios pavykusios „operacijos“ pavyzdys. Toliau Margareta pasakoja apie kitas gudrybes kovojant su siaubūnu cukrumi.