Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Vakarų pasaulyje riebalai beveik nekintamai sudaro 37 procentus pasisavinamos energijos, o cukraus suvartojama vis daugiau ir daugiau. Tai paaiškinama išskirtine cukraus padėtimi mūsų smegenyse. Jos maitinasi kone vienu cukrumi. Ramybės būklės joms tenka 20 vatų, kai viso kūno pasisavinama ir išskiriama energija sudaro 100 vatų. Atsižvelgiant į raidą, matoma aiški viso smegenų darbo prasmė. Jos turi pirmauti, ir tai, ką reikia sutvarkyti, vyksta visą laiką ir automatiškai. Tai reiškia, kad labai daug energijos išeikvojama niekada neįvykdomiems dalykams sugalvoti.

Cukrus yra lengviausiai virškinama angliavandenių forma. Nesistengdamas perdirbti žmogus gali jį iškart vartoti kaip degalus. Viskas vyksta greitai, todėl labai patogu. Kiekvieną kartą lyžtelėjus cukraus smegenys tarsi mirktelėja iš džiaugsmo. Tai reiškia, kad ieškodami maisto pasiekėte tikslą: „Čia galima pasisemti energijos.“

Norint kitus angliavandenius greitai paversti cukrumi, reikia šiek tiek pastangų. Todėl kalbama apie greituosius, arba trumpuosius, angliavandenius, nes juos sudaro trumpos cukraus molekulių grandinės.

Visus angliavandenius sudaro įvairios mažiau ar daugiau vienos su kitomis susietos į krūvą susimetusios cukraus rūšys. Kuo stipriau jos susiglaudusios, tuo ilgiau organizmas spaudžia iš jų energiją. Lengvai virškinamų cukraus rūšių priešybė yra, pavyzdžiui, medienos gabalėlis, – per mūsų virškinamąjį traktą jis pereina neperdirbtas. Žolės, kuriai suvirškinti karvei reikia keturių skrandžio skyrių, žmogus irgi negali suskaidyti. O štai nepoliruotų ryžių ir pupelių angliavandeniais galime pasinaudoti, nors tam ir reikia laiko.

Be abejo, degalus kraujas turi nesunkiai pristatyti smegenims. O ten jie turi būti lengvai prieinami. Vieninteliai smegenų vartojami degalai yra vynuogių cukrus, dar vadinamas gliukoze. Kad smegenys dirbtų gana greitai, visos pažangiausios funkcijos turi sutilpti gumule, nesveriančiame nė pusantro kilogramo, – tokiame mažame, jog galima padėti ant delno. Atstumas tarp nervinių ląstelių galų turi būti kuo mažesnis, nes tarp jų sklinda signalas. Čia „gyvenama kompaktiškai“ ir nėra vietos energijos atsargoms. Todėl vynuogių cukrus turi būti nuolat tiekiamas. Jei degalų tiekimas nutrūksta, smegenys per porą sekundžių pristabdo savo veiklą, kad apsaugotų ląsteles. Vos kyla energijos trūkumo grėsmė, keliamas aliarmas.

Saldumo pojūtis žadina alkį

Mums išalkus suaktyvėja raumenys ir padažnėja pulsas. Dabar mes kupini energijos ir jaučiame tam tikrą nepasitenkinimą esama padėtimi. Laikas pradėti ieškoti maisto. Adrenalinas yra „kovos ir lėkimo“ hormonas, išskiriamas, kai, pavyzdžiui, ieškome, kur pavalgyti mieste, norime laimėti varžybas arba jaučiame fizinį pavojų. Tuomet išsiskiria ir hormonas neuropeptidas Y. Jis skatina ne tik angliavandenių alkį, bet ir procesus, cukrų paverčiančius riebalais, taip pat rūpinasi, kad šie, kaip sakoma, apsisuktų apie bambą. Kai neuropeptidas Y išsiskiria kartu su hormonu grelinu, kyla noras daugiau valgyti.

Iš virškinamojo trakto energija dabar turi būti padalyta įvairiems audiniams. Mes nurimstame, raumenims leidžiama ilsėtis, ateina eilė darbuotis skrandžiui ir žarnynui. Sotūs ir patenkinti atsipalaiduojame, jaučiame tam tikrą euforiją. Ją pajutus prasideda paini grandininė reakcija, darniai siejanti įvairias signalines smegenų medžiagas, visą nervų sistemą, kraujotaką, skrandį ir žarnyną, kitus vidaus organus.

Kai jau maistas keliauja į skrandį, galime atsipūsti. Tada išskiriami įvairūs fermentai ir labai ypatingas hormonas insulinas. Be šių tarpininkų kūnas negalėtų maisto paversti ląstelėms būtina energija ir jų statybinėmis medžiagomis.

Kiek užvalgius alkio hormonus pakeičia tam tikros sotumo medžiagos, turinčios palaikyti sistemos pusiausvyrą. Pavyzdžiui, dvylikapirštėje žarnoje išsiskiria cholecistokininas, lėtinantis skrandžio tuštėjimo procesą. Tuo pat metu smegenyse užsukamas dopamino dušas ir suaktyvėja serotoninas. Dabar žmogus pasijunta išties puikiai, nes serotoninas ramina, galima sakyti, guodžiamai. Kūdikis užmiega iki galo neišsiurbęs buteliuko dėl serotonino poveikio. Keletas sotumo medžiagų veikia vieną sritį. Hormonas leptinas slopina alkio hormonų ir dopamino aktyvumą, o kiti hormonai suaktyvina serotoniną.

Taip veikia visų žmonių biologinė sistema, bet iš tikrųjų jai galima padaryti įtaką. Taip sakydami galvoje turime ne vaistus, o maistą! Dėl cukraus (ir kitų trumposios grandinės angliavandenių) žmogus užsibūna alkio fazėje, o riebalai įstumia į sotumo fazę. Todėl nėra ko stebėtis, kad suvalgę geroką gabalą kekso, išgėrę latės kavos ir stiklinę sulčių jaučiamės dar alkanesni, o štai stalo kaimynė, vos įpusėjusi avokadų salotas, jau ima jaustis soti.

Tai paaiškinama tuo, kad cukrus aktyvina raumenis. „Medžiotojo instinktas“ deramai nenuslopinamas, nors „grobis“ jau skrandyje. Bet svarbiausia priežastis – cukrus yra smegenų pripažįstama valiuta. Jei nuolatos maitiname „siaubūną“, saldumo potraukis tampa reikalaujančia mašina. Blogiausiu atveju tai daro įtaką daugybei atskirų slaptų sprendimų, kurių visuma gali būti gyvybiškai svarbi.

Papildomi kilogramai nėra mūsų „kaltė“. Žmogaus alkio ir sotumo sistema neatnaujinta nuo neatmenamų laikų. Paprasčiausiai mes nesame sukurti pasauliui, kur maisto yra per akis. Tačiau galime pergudrauti gamtą su ja bendradarbiaudami. Kalorijų skaičiavimas ir badavimas nėra būdas suliesėti. Verčiau daugiau sužinokime apie veiksnius, kontroliuojančius mūsų poreikius, ir išmokime paveikti biologinę sistemą. Tai padidins mūsų galimybes pasiekti tinkamą svorį.

3 S K Y R I U S

Neregima galinga jėga

Galbūt ketinate vakarienei nusipirkti ką nors lengva ir šviežia – gabaliuką žuvies su citrina ir krapais, pomidorų salotų su svogūnais, bazilikais ir keliais lašais alyvuogių aliejaus. Tačiau namo pareiname su keptais šonkauliukais, bulvių salotomis, šviežia čiabata ir „Ben & Jerry“ ledais su „Chew-Chew“ karamele, kuri, kaip girdėjote, pasakiškai skani.

Kodėl taip atsitiko?

Protingas, atsakingas žmogus visą laiką kovoja su savyje slypinčiu vaiku, norinčiu tučtuojau patenkinti poreikį.

Galėčiau nueiti į gėrimų krautuvę ir savaitgalį, pamano jūsų protingasis „aš“, kad antrasis „aš“ nesusigundytų prisipirkti per daug vyno. Bet kas nutinka? Ogi jūsų antrasis „aš“ susitaria su drauge užsukti į užeigą!

Protingasis „aš“ pakelį bulvių traškučių nukiša į patį spintelės galą, o nekantrusis „aš“ kiek vėliau jį iš ten iškrapšto: šiaip ar taip, traškučiai geriau nei kine parduodami saldumynai, juk vis tiek žiūrėsite įdomų detektyvą. Rytoj atsikelsite truputį anksčiau ir į darbą nuvažiuosite dviračiu – taip atsikratysite daugybės kalorijų! Bet kai auštant sučirškia žadintuvas, suprantate, kad ta mintis buvo beprotiškai bloga. Juk jūs nė nepatikrinote, ar pripūstos padangos, ar tikrai spėsite darbe palįsti po dušu, o kaip sunku vežtis drabužių pakaitą... Matyt, geriau būtų sparčiai pasivaikščioti, bet tai padarysite rytoj, nes kol vartėtės lovoje filosofuodami, praėjo tiek daug laiko, jog dabar turite kuo greičiau dumti į darbą ir pakeliui užšokę į kavinę išgerti kavos ir užkąsti prancūziškos bandelės, užuot ramiai suvalgę naudingus pusryčius, kurie laukia šaldytuve namie.

Kitą vakarą jūsų protingasis „aš“ vėl nustato žadintuvą, dėl visa pikta itin garsiai. Negana to, lovos draugo ar draugės paprašote taip niuktelėti, kad išlakstytų visi miegai. Čia tas tvirtabūdis „aš“ mėgina apsisaugoti nuo jūsų antrojo „aš“ – malonumų trokštančio tinginio – pasalos.