Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Atlygio sistema yra sena ir sukurta pasauliui, kuriame retkarčiais trūkdavo maisto. Dabar vaizdas kitoks. Tai lėmė daugybė dalykų: žemės ūkio industrializavimas, įvairios maisto konservavimo technologijos, didėjanti gerovė ir valgymo kultūros pokyčiai. Ši raida tempia ant savo pečių nutukusį žmogų.

Ne visiems žmonėms vienodai sunku atsisakyti nukrypimų. Žinoma, tai socialinis mūsų kultūros, kurioje klesti godumas ir nemokama valdyti savo norų, pranašumas. Kad kai kurie žmonės pasitenkina saikingai suvalgę maisto ir atsigėrę, paaiškinama ne tokia jautria jų smegenų atlygio sistema.

Jau senovės graikai saikingumą, sofrosyne, laikė dorybe, bet žmogui su ypatinga smegenų chemija šis filosofinis delikatesas tėra paprasčiausias moralas. Knygoje „Mažos prancūzės paslaptys“ (Mireille Guiliano, 2005) pasakojamas skrandį sutraukiantis epizodas: vakarienės pakviestas svečias susižavi desertu, gardžiu šokoladiniu tortu, tad ruošdamasis namo gauna išsinešti likusį gabalėlį. Dar automobilyje jis paskambina šeimininkei ir pasisako nesusilaikęs – jau gabalėlį suvalgęs.

Ar šeimininkė apsidžiaugia ir ima didžiuotis? Anaiptol, ją apima liūdesys ir panieka bevaliam svečiui.

2 S K Y R I U S

Kas kaltas dėl papildomų kilogramų

Nedideli kasdieniai pasirinkimai ir yra ta priežastis, kodėl ilgainiui priaugate svorio. Ar galima sakyti, kad antsvoris yra jūsų asmeninis pasirinkimas? Kas pasirenka būti storas, jei renkamasi laisvai ir paprastai? Šiuo požiūriu antsvorio turintys žmonės nuo sveriančiųjų normaliai skiriasi ir esminiais psichologiniais požymiais. Bet tai patvirtinti yra mažokai įrodymų. Aišku tik tai, kad iš tikrųjų nutukę žmonės, kurių KMI ne mažesnis kaip 35, kaip grupė turi tam tikrų ypatybių ir jų nereikia pamiršti duodant patarimus. Storuliams taikomi būdai šiai pacientų kategorijai gali būti mediciniškai klaidingi. Depresija ir nevilties jausmas įprastesnis nutukusiems žmonėms, todėl jiems gali reikėti ir psichiatro pagalbos.

Taip pat galimas apetito reguliavimo smegenyse ir pablogėjusios atminties ryšys (Davidson ir kt., 2005), bet kol kas tai tik mokslininkų teorijos.

Ar nutukimas paveldimas? O ką turime omenyje tai sakydami: biologinius, psichologinius, socialinius ar ekonominius veiksnius? Genai žiniasklaidoje kartais aprašomi kaip savotiškas alibi, atleidžiantis individą nuo kaltės. Juk turėdamas tam tikrų genų niekaip negali atsikratyti antsvorio, nes kaip tik jie tai lemia. Žinoma, genai atlieka savo vaidmenį, bet daugeliu atvejų šis aiškinimas nėra tvirtas. Kitaip tariant, daug žmonių, turinčių genų, susijusių su tukimu, anaiptol nėra stori. Be to, daug žmonių yra stori, nors neturi šių genų.

Gvildenant antsvorio problemą įdomiausias genų tyrimų indėlis yra kitokio pobūdžio: dauguma su svoriu susijusių genų dalyvauja smegenų veikloje – ne kūno ar riebalinio audinio medžiagų apykaitoje (Willer ir kt., 2009). Tai reiškia, kad genų skirtumai išryškėja valdant elgesio ir motyvacijos sistemą. Jei esi tam tikrų genų nešiotojas, gresia pavojus sustorėti, kaip dėl tam tikrų genų padidėja rizika tapti alkoholiku. Omeny turėdami antsvorį galime daryti išvadą, kad kai kuriems žmonėms pavojingiau netinkamai maitintis ir per mažai judėti. Bet nė vienas žmogus, nesvarbu, ar jis turi, ar neturi „tukimo genų“, persivalgydamas, kimšdamas bevertį maistą ir ramiai sėdėdamas nebus liesas.

KMI (kūno masės indeksas) yra apkūnumo rodiklis. Jis apskaičiuojamas kūno svorį padalijus iš kvadratu pakelto ūgio metrais. Jei, pavyzdžiui, esate 180 cm ūgio ir sveriate 75 kilogramus, jūsų KMI yra 23 = (75 : (1,80 × 1,80). Jei KMI didesnis nei 25, vadinasi, žmogus turi antsvorio, o jeigu jis didesnis nei 30 – nutukęs.

Pradėjusi sočiai valgyti Margareta baigė daugiau nei 30 metų trukusią beviltišką kovą su antsvoriu. Visą savo gyvenimą nuo subrendimo pradžios ji skaičiuodavo kalorijas, patirdavo visišką nesėkmę ir vėl pradėdavo iš naujo. „Tai įvykdavo greitai, per 14 dienų ar tris savaites. Prisimenu, kad visad būdavau alkana.“

Naujas Margaretos gyvenimas prasidėjo nuo egzistencinės krizės. Jai sukako penkiasdešimt metų ir tuomet įvyko lūžis. Staiga vieną dieną moteris suprato, kad gyvenimas nėra begalinis ir mums duotas laikas yra ribotas. „Vieną 2005 metų sausio pirmadienį darbovietėje sėdėdama prie kavos staliuko pagalvojau, kokio amžiaus noriu sulaukti. Ir ūmai lyg vėzdas tvojo mintis: 80-ies? Su tokiu kūnu tiek nesulauksiu.“ Tada ji svėrė 145 kilogramus – galingas sluoksnis 159 centimetrų ūgio moteriai. Tai reiškė, kad KMI artėjo prie 60 – nesveiko nutukimo. „Kad dar sunkiai nesergu, reikia dėkoti paveldimumui. Abu mano tėvai greitai sulauks 90 metų ir yra visiškai sveiki. Jie niekad nėra gulėję ligoninėje ir niekad nevartojo antibiotikų.“

Šiandien Margareta sveria 60 kilogramų. Per dvejus metus ji palengvėjo 85 kilogramais ir juos numetė savarankiškai. „Tai įvyko greitai, nors aš neskubėjau. Esmė ta, kad nusprendžiau ne dar kartą sublogti, bet atrasti naują gyvenimo būdą, tad prieš akis buvo visas gyvenimas.“

Koks stebuklingas būdas padėjo šiai moteriai? Tai nebuvo koks nors gydymas, kurį galėtum užpatentuoti. Jokio kurso, jokių miltelių ir jokios arbatos, kuriuos galėtum nusipirkti. Margareta netgi nevalgo mažiau nei tada, kai buvo stora, ji valgo daugiau!

Naujo šios moters gyvenimo būdo raktas yra tai, kad pati suprato, kaip jos valgymo įpročiai veikia smegenis – ir kaip smegenys savo ruožtu daro įtaką jos norui rinktis tam tikrą maistą. Taip ilgainiui ji išmoko tinkamai pasirinkti bet kurioje situacijoje. Kodėl Margareta netarė „ne“, kai anyta pasiūlė ką tik iškeptų bandelių: „Dar vieną?“ Kodėl ji negalėjo atsispirti pagundai suryti visą dėžutę šokoladinių saldainių suvalgiusi tik keturis penkis? Trumpai tariant – kodėl cukrus traukia taip stipriai? Žinoma, atsakymas glūdi smegenyse!

Margareta suprato turinti kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje. Kuo smarkiau aukštyn ir žemyn šokinėdavo cukraus kreivė, tuo labiau norėdavosi saldumynų. Įdėmiai stebėdama savo reakcijas ir motyvus ji išmoko suvaldyti audringus cukraus kiekio pokyčius, dėl kurių trokšdavo netinkamo maisto.

Jūs irgi galite išmokti išlyginti cukraus kreivę. Jei tai padarysite, kūnas nesipriešins ėmus mesti svorį. Tačiau norint nutildyti tą klaidinantį „vidinį balsą“, reikia ir žinių, ir gudrumo: smegenys veikia taip pragariškai, kad tai, ko trokštate taip trumpai, žinoma, kokio nors pavidalo cukraus, ilgainiui priverčia jus daugiau valgyti.

Smegenims patinka cukrus!

Palyginti su kitais primatais, žmogaus smegenys yra sunkios. Kadangi vaisiaėdžių smegenys didesnės nei žolėdžių, mokslininkai padarė išvadą, jog pirmykštis žmogus mėgo vaisius. Galbūt dėl saldumo pomėgio taip smarkiai vystėsi žmogaus smegenys. Kuo saldesnis vaisius, tuo daugiau energijos. Šis ryšys mokė mūsų seniausius protėvius ir yra lyg uola įsitvirtinęs mumyse, šiuolaikiniuose žmonėse.

Greičiausiai taip pat smegenyse atsirado riebaus maisto ir energijos ryšys. Daugelį kartų valgydamas riešutus žmogus instinktyviai suvokė, kad naudinga juos triaukšti, nors tuoj pat ir negaudavo atlygio kaip iš vaisiaus cukraus.

Mūsų smegenys didesnės nei kitų primatų, o žarnynas trumpesnis. Todėl kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad mus traukia lengvai virškinamas maistas. Iš trijų pagrindinių mūsų maisto grupių – angliavandenių, riebalų ir baltymų – sunkiausiai virškinami baltymai. Nieko keista, kad galint neribotai prieiti prie maisto ir laisvai jį rinktis vyrauja angliavandeniai ir riebalai. Kai kurie riebalai mums gyvybiškai svarbūs, bet raida lėmė, kad mes mieliau renkamės cukrų nei riebalus. Kai turime tučtuojau patenkinti savo poreikius, niekas nenurungia cukraus.