Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Hipokratas, medicinos tėvas, (460–370 metais prieš Kristų) manė sielą glūdint smegenų tuštumoje, skilveliuose. Šiandien smegenų tyrėjai, priversti nurodyti anatominę dvasinio gyvenimo vietą, galbūt paminėtų smegenų žievę, nors dabar labiausiai juos domina smegenyse vykstantys cheminiai procesai. Tiek asmenybė, tiek elgesys priklauso nuo įvairių signalinių smegenų medžiagų pusiausvyros. Taip susisiekia visos smegenų dalys ir siejasi su kūnu. Bet kaip smegenys gali būti kaltos dėl to, kad gurkia pilvas? Ar tikrai cheminiai procesai pastūmėja mus prie šaldytuvo?

Žmogui sunku suprasti, kaip smegenys veikia jo elgesį, nes jų nejaučia kaip organo. Jose nėra juntamųjų ląstelių, suvokiančių pačių smegenų nervinių ląstelių veiklą. Kai mąstome apie savo išgyvenimus, iš smegenų neateina jokių kūniškų pojūčių. Tai, kas vyksta smegenyse, pajuntame tik kitose kūno dalyse, pavyzdžiui, pilve, širdyje, lytiniuose organuose arba raumenyse. Juk mums geidžiant žlėgtainio, gurkia ne smegenys, nors paties geismo vietą tikrai gana tiksliai galime nustatyti smegenyse, tiek cheminiame, tiek anatominiame atlase. Tad nekaltinkite kūno, kad jis yra silpnas, kai negalite atsispirti pavojingoms pagundoms! „It’s not in the body, it’s all in the brain, thank You for calling“ , – taip skamba amerikiečių televizijos seksologės daktarės Ruth mantra.

Smegenų ir kūno ryšys visais laikais nedavė ramybės gydytojams, filosofams ir teologams. Norėdami suprasti, kaip žmogus funkcionuoja žvelgiant iš evoliucijos taško, būtinai turime kūną ir sielą matyti kaip vieną sistemą. Kitų jo dalių užduotis – ne tik aprūpinti smegenis deguonimi ir energija, bet ir nuvyti nenorą, nes smegenys įspėja dėl dalykų, galinčių kelti grėsmę rūšies išlikimui.

Šiandien žinome, kad gerovės ligos – net tos, kurios susargdina kūną, – susijusios su smegenų mechanizmais. Geriau pažindami smegenų veiklą lengviau įveiksime ligas, priklausančias nuo persivalgymo, patogaus gyvenimo būdo ir ilgalaikės įtampos.

Viena staigaus šios srities pažinimo proveržio prielaidų yra tokie smegenų vaizdo atkūrimo būdai kaip PET (pozitroninė emisinė tomografija) ir MR (magnetinis rezonansas). Užuot tyrę negyvas smegenis, šiuolaikiniai mokslininkai gali pamatyti, kas dedasi gyvų žmonių smegenyse. Šie būdai leidžia sistemingai ištirti, kaip susiję įvairūs smegenų lygmenys arba, pavyzdžiui, smegenys, burna ir skrandis.

Senos smegenys ir naujas maistas

Kodėl žmonės šitaip storėja? Ir kodėl taip sunku pakeisti šio proceso kryptį? Priežasčių daug, bet visų pirma tai priklauso nuo evoliucijos lėtumo. Svarbiausi mechanizmai, tokie kaip alkis ir sotumas, apsauga nuo pavojų, dauginimasis ir bandos mentalitetas, pakinta tik per 500 kartų.

Iki pat moderniųjų laikų, norėdamas gauti pakankamai maisto, žmogus turėjo kovoti kaip žvėris. Išgyvenimo sunkumai suformavo gebėjimą kaupti energijos atsargas, kai yra daug maisto, ir taupyti energiją, kai jo trūksta. Žmogaus, kaip rūšies, raidoje iš pradžių ši sistema buvo stiprybė, nes akmens amžiaus žmogus nemokėjo pasidaryti maisto atsargų. Jis turėdavo suvalgyti vaisių, kai pavykdavo jų rasti ir jei būdavo sunokę.

Visuomenėje, kurioje kiaurus metus dieną ir naktį maistas prieinamas be jokių apribojimų, ta pati sistema kelia didelių problemų. Geriausia prisivalgyti, kol yra maisto, tarytum galvoja roplio smegenys, nors keksiukų, mėsainių ir saldumynų krautuvės niekada nebūna toli. Žinoma, nuo persivalgymo mus saugo ir įgimti mechanizmai. Ganėtinai prisivalgius smegenys taria stop ir mes pajuntame sotumą. Tačiau jei ir toliau valgome, mus suima šleikštulys (Smeets ir kt., 2006). Bet žmonijos istorijoje perteklius trukdavo ne itin ilgai, tad šis apsauginis mechanizmas galutinai nesusiformavo. Šiandienis perteklius organizmui yra „naujiena“ ir jis dar neišmokęs su juo susidoroti. Štai kodėl nuolatos rizikuojame priaugti svorio.

Taip samprotaudami galime pasakyti, kad mes per daug valgome ir per mažai judame. Sena išvada, jog svarbu kalorijos, nėra visiškai peiktina, bet ji tokia ribota, kad klaidina (Rössner, Marknadsdomstolen, 2008). Vien patarimas valgyti mažiau niekam nepadės ilgą laiką kontroliuoti svorio. Priešingai, jis atveria kelią niekam tikusioms dietoms, nepritaikytoms šiuolaikinio žmogaus atliekamoms funkcijoms.

Vien to, kad valgome daugiau, neužtenka nutukimo epidemijai paaiškinti. Žmogus išeikvoja maždaug 100 vatų energijos, kone tiek, kiek šviečianti stipri kaitrinė lemputė. Svarbiausiam dalykui atiduodame visai mažai energijos, daugiausia jos išsisklaido kaip šiluma. Tačiau mes, kitaip nei lemputė, energijos galime išeikvoti daugiau arba mažiau. Bėgant energijos išeikvojama kur kas daugiau. Svarbu ir tai, kokiu pavidalu gaunamos kalorijos. Ne visos kalorijos vienodai vertingos. Tam tikromis aplinkybėmis maistas gali sumažinti energijos sąskaitą, pavyzdžiui, jei dėl kokios nors nesuvokiamos priežasties ilgesnį laiką būsite priversti valgyti vien triušienos nugarinę.

Maistas yra ne tik degalai, o riebalai, baltymai ir angliavandeniai skiriasi ne tik energine verte. Tarp statybinių medžiagų yra tokių, kurių kūnas negali pasigaminti: daugumos vitaminų, kai kurių mineralinių medžiagų, riebalų rūgščių ir aminorūgščių – smulkesnių molekulių, iš kurių sudaryti baltymai. Vis didesnė problema, kad vienų statybinių medžiagų trūksta, o kitų gauname per daug. Be abejo, blogiausia, kai labiau linkstama vartoti riebalus ir angliavandenius. Mes valgome per mažai naudingų riebalų ir vis daugiau trumpųjų grandinių angliavandenių, greitai duodančių energijos. Čia kalbame ne tik apie cukrų ar saldų maistą, bet ir tokius krakmolingus maisto produktus kaip bulvės ir balta duona, dabar dažnai siūlomus keptų bulvyčių, picos, makaronų, bandelių ir gatavų sumuštinių pavidalu.

Baltymųyra, pavyzdžiui, mėsoje, piene, sūriuose ir sojose, jų reikia organizmo ląstelėms. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Baltymai žarnose suskaidomi į aminorūgštis.

Riebalųyra aliejuje, svieste, mėsoje, avokaduose ir žuvyse. Riebalų reikia, kad išgyventume, iš dalies jie yra statybinė medžiaga visų pirma nervų sistemos, bet taip pat rezervinė energija. Riebalai suskaidomi į riebalų rūgštis ir šias pasisavina organizmas. Kepenys palaiko kraujo riebalų pusiausvyrą ir paskirsto riebalus organizme.

Angliavandeniųyra, pavyzdžiui, duonoje, ryžiuose, dribsniuose ir saldumynuose. Jie sudaryti iš įvairių cuk­raus rūšių. Lengviausiai pasisavinamos trumposios cuk­raus molekulių grandinėlės, greitai padidinančios cuk­raus kiekį kraujyje. Jos vadinamos trumpaisiais, arba greitai skylančiais, angliavandeniais. Jų yra ir kvietiniuose miltuose, bulvėse. Norint kontroliuoti svorį svarbu mažiau valgyti trumpųjų grandinių angliavandenių.

Užmirškite lėkštės modelį!

Nuo to laiko, kai antsvoris tapo visuomenine problema, sveikatos apsaugos įstaigos trykšte tryško informacija, kaip svarbu išlaikyti normalų kūno svorį. Nusibodęs „lėkštės modelio“ simbolis persekioja mus nuo vaikų darželio iki senelių namų. Svorio sekimas ir kiti tradiciniai liesėjimo būdai kreipė dėmesį į svėrimą, matavimą, skaičiavimą ir šykštavimą: storuliai turį valgyti mažiau ir liesesnį maistą. Šis požiūris gadina nuotaiką ir yra nemoksliškas, ypač žinant, kad ilgai tokio gyvenimo niekas neištveria.

Šioje knygoje supažindinsime su modeliu, įrodančiu, kad daugybė senų patarimų yra klaidingi. Kai kurie dalykai paprasti ir konkretūs, pavyzdžiui, kodėl, užuot svėrus žirnius ir morkas, geriau išmokti skirti pupų ir bulvių kalorijas. Bus sudėtingiau, kai imsime aiškintis įvairių maisto medžiagų poveikį signalinei smegenų sistemai. Štai ten, smegenų atlygio sistemoje, kyla noras išgerti kokakolos. Tik bendradarbiaudami su šia vidine jėga galėsite kontroliuoti svorį.