Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Kai nikotinaspelės smegenyse atsuka dopamino dušą, suaktyvėja ir hipokampas, smegenų atminties centras (žr. 1 pav.). To rezultatas tampa vieta, kur pelė gavo nikotino, arba atlygis, tai yra ryšys, tvirtai įsirėžiantis jos atmintyje (McGehee, 2009). Pritaikius žmogui, tai reiškia, kad kiekvieną kartą atsidūrę aplinkoje, kur paprastai gauname atlygį, pradedame jo trokšti. Manoma, kad toks mechanizmas tinka ir kitoms medžiagoms, skatinančioms išsiskirti dopaminą, pavyzdžiui, cukrui.

Šia informacija galite remtis kurdami savą apsaugos sistemą: venkite vietų, kurias siejate su saldumynais. Mažasis teroristas gali išdygti einant pro bandelėmis kvepiančią kepyklą, kavinėje ar degalinėje, virtuvėlėje darbe, laukiant, kada atsidarys kino salė...

4 S K Y R I U S

Visa jūsų esybė siekia pusiausvyros

Iš kur žmogus žino, kad ko nors nori? Jau vien tai, kad to klausiame, rodo mus turint susimąstyti, kas iš tikrųjų kuria motyvaciją.

Yra tam tikri svarbiausi potraukiai, dažnai vadinami instinktais. Prie jų priskiriami, pavyzdžiui, alkis, poravimosi aktas, baimė, pyktis, medžioklės plotų ieškojimas, dominavimas ir socialinės hierarchijos nustatymas. Šie instinktai, arba potraukiai, savo ruožtu grindžia labai sudėtingą elgesį, trunkantį ilgą laiką. Mąstymo procesus – svarbiausias pažinimo funkcijas – visą laiką sąmoningai ar nesąmoningai veikia šios slaptos sistemos. Nauja patirtis rodo, kad dažniausiai ką nors pasirenkame nesąmoningai. Tik vėliau įsijungia sąmoningos mintys (Morse, 2006). Tai ne tik galioja atlygio sistemai, bet yra svarbiausias viso organizmo veiklos principas.

Šiek tiek paprasčiau galima pasakyti, jog kūne yra funkcijų, kurias reikia sutvarkyti, kad galėtume atlikti savo darbą. Organizmas visą laiką siekia stabilios ir aplinkos atžvilgiu pastovios būsenos. Todėl biologinėse sistemose viešpatauja pusiausvyra – homeostazė. Ją reguliuoja tiek vidinės, tiek išorinės sistemos.

Kraujospūdis yra pavyzdys mechanizmo, turinčio palaikyti pusiausvyrą, kad išgyventume. Jei kraujospūdis per daug sumažėja, smegenys ir širdis negauna pakankamai deguonies. Jeigu jis per didelis, gali būti pakenkta kraujagyslėms arba jos net plyšta. Kraujospūdis taip pat reguliuojamas, kai stipriai judant kraują reikia varinėti greičiau. Yra daugybė kraujospūdį veikiančių mechanizmų, tokių kaip širdies susitraukimai, kraujagyslių sienelių elastingumas ir skysčio kiekis sistemoje.

Kaip ir daugelis kitų, jūs tikriausiai nejaučiate kraujospūdžio svyravimų. Užtat kur kas stipriau išgyvenate kitą reiškinį, glaudžiai susijusį su kraujospūdžiu: vos tik kūne per daug sumažėja skysčių, kyla aliarmas. Visos psichikos strategijos nukreipiamos kovoti su skysčių trūkumu – potencialiai gyvybei pavojinga būsena. Iš pradžių nė nesuvokiate, kad jūsų pagrindinės reikmės įkyriai reikalauja būti patenkintos. Kai savaiminis nusitaikymas į tikslą tampa sąmoningas, taigi, kai suprantate, kodėl taip norisi parduotuvėje stverti iš šaldytuvo butelį mineralinio vandens ir tučtuojau jį išgerti, sukruta smegenų funkcijos, padedančios jums atsitokėti ir elgtis kultūringai – klusniai atsistoti į eilę.

Atsiprašau, tai padarė mano pasąmonė

Pusiausvyros siekia visi mūsų vidiniai mechanizmai. Paprasčiausią „techniką“ sudaro įvairūs refleksai, greitai reaguojantys matuokliui įspėjus, kad kas nors yra sutrikę. Jeigu jūsų kraujospūdis mažas, inkstai ima tausoti vandenį išskirdami jį taupantį hormoną. Aukštesniame lygyje paleidžiama serija iš anksto jau užprogramuotų įvykių. Jei esate alkani, pradedate žvalgytis maisto. Ir prasideda grandinė dažnai nesąmoningų veiksmų, jus vedančių prie tikslo.

Dar aukštesniame smegenų struktūros lygyje sąmoningai apsvarstote aplinkybes, apgalvojate ir suplanuojate savo veiksmus. Tada jūsų elgesys gali apimti ir išmoktas pakopas, ir tokias, kurias galima pakeisti ir paversti kitų pakopų tarpininkėmis.

Šiuolaikinė neurologija neišpučia pasąmonės, froidiškos sąvokos, reikšmės. Remiamasi teiginiu, kad įvairios minčių grandinės ir poelgiai tik iš dalies išsitenka sąmonės rėmuose. Imkime tokį paprastą dalyką kaip valgymą kąsniais. Atsikandate dar kartą, nes vieną kąsnį jau nurijote. Ar apie tai pagalvojote? Vargu. Bet jei kas nors jūsų paklaustų, ką darote, galite persikelti iš pasąmonės į sąmonę ir atsakyti, kad ką tik atkandote kąsnį. Tačiau jūs negalite valingai paveikti rijimo. Jums pradėjus šį procesą viskas vyksta pagal vienas su kitu susietų refleksų modelį.

Sąmoninga mąstymo procesų dalis yra dar savitesnė. Jūs pasaulį aiškinatės taip, kaip jį suprantate. Garsūs bandymai rodo, koks svarbus smegenų gebėjimas interpretuoti (Gazzaniga, 2008). Dėl to jūs galite, pavyzdžiui, įsiteigti suprantą tai, ko iš tikrųjų visiškai nesuprantate.

Atliekant bandymą tam tikromis smegenų ligomis sergantiems pacientams buvo padaryta operacija – nupjauta dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių jungtis. Po operacijos šie pacientai turėjo dvi sąmones, dvi skirtingas atmintis ir dvi skirtingas mokymosi sistemas. Kadangi dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių funkcijos truputėlį skiriasi, mokslininkai turėjo gudriai suplanuoti savo eksperimentus. Gazzaniga parodė galįs dešiniąsias ir kairiąsias smegenis informuoti apie skirtingus dalykus padalydamas pacientų regos lauką. Ligonis, žodį „plaktukas“ matantis dešiniajame regos lauke, o pjūklo paveikslėlį kairiajame, paklaustas, ką mato, atsakys, kad plaktuką. Tačiau jeigu jam leidžiama naudotis kairiąja ranka ir nupiešti, ką mato, jis nupieš pjūklą. Daugeliu kitų bandymų Gazzaniga parodė, kad kairioji smegenų pusė geba kurti vėlesnes interpretacijas. Trumpai tariant, yra vidinis mechanizmas, visą laiką išsiaiškinantis jūsų ir kitų veiksmus taip, kad jie atrodytų protingi ir doroviški.

Smegenys turi pirmenybę

Vadinasi, jūs esate aprūpinti pažangia motyvacijos ir apsisprendimo sistema. Ji veikia ne laipsniškai. Smegenys vienu metu atlieka daugybę skirtingų veiksnių, tiek sąmoningų, tiek nesąmoningų scenarijų.

Alkio jautimas vadinamas interoreceptine funkcija. Tai vidinis jūsų valdiklis. Jis prisideda prie jūsų motyvacijos pavalgyti. Daugeliu atvejų interorecepcija sąmonėje palieka ganėtinai mažas žymes, nes dauguma dirgiklių registruojami ir pašalinami dar nepasiekę aliarmo lygio.

Reakcija į aplinkinį pasaulį vadinama eksterorecepcija. Šie kanalai prisideda prie percepcijos – sąmoningo vidinės kūno būklės ir / arba aplinkos suvokimo.

Galbūt be reikalo jaučiamės alkani, nors vos prieš kelias valandas pavalgėme, o juk be maisto galima išgyventi kelias savaites. Bet iš tikrųjų mes jaučiame ne energijos stoką, o pavojų, kad gali pritrūkti maisto. Raida, žinoma, buvo palanki individams, energingai besirūpinantiems savo podėliu.

Kad labiausiai išlepintas kūno organas nuolatos vienodai gautų cukraus, šio kiekis kraujyje turi būti reguliuojamas itin rūpestingai. Smegenys minta tik vynuogių cukrumi (gliukoze), jose vyksta intensyvi medžiagų apykaita ir beveik nėra energijos atsargų. Be to, kaip tik smegenys visą laiką matuoja cukraus kiekį kraujyje. Šio išmatuoto rodiklio pokyčiai palieka žymių tiek mūsų elgsenoje, tiek nuotaikoje.

Homeostazė, biologinė pusiausvyros sistema, reaguoja į pokyčius. Todėl mes jaučiame alkį ne dėl mažo cukraus kiekio kraujyje, bet todėl, kad šis mažėja. Viskas vyksta kaip vėžių valgymo puotoje: kol dalyvių alkoholio promilės kyla, labai smagu, bet ritmui lėtėjant, šventinė nuotaika gana greitai ima blėsti. Tas pats principas galioja ir valgant cukrų. Kol jo kiekis kraujyje didėja, savijauta gera. Bet cukraus mažėjant atlygio jausmas ir gyvenimas nebeatrodo toks nuostabus. Tuomet nuaidi aliarmas ir vyksta biologinės streso reakcijos. Greitai mažėjant cukraus kiekiui jautriems asmenims gali pasireikšti tokie nemalonūs požymiai kaip drebėjimas, pilvo diegliai, širdies daužymasis, prakaitavimas, koncentracijos sulėtėjimas ir prislėgta nuotaika. Tai vadinama popietine hipoglikemija (Berlin ir kt., 1994). Ir, kaip sakėme, cukraus kiekis nebūtinai turi būti itin mažas – užtenka mažėjimo, kad pasireikštų šie požymiai.