Michel Foucault: Seksualumo istorija

Iš tikrųjų. Įvairios seksualumo formos — tos, kurios išryškėja sulig amžiumi (kūdikio ar vaiko seksualumas), tos, kurios nusistovi paisant tam tikrų polinkių ar erotinės praktikos (čia susiduriame su homoseksualisto, gerontofilo, fetišisto ir kt. seksualumu), tos, kurios plačiai paveikia santykius (santykiai tarp gydytojo ir paciento, tarp pedagogo ir mokinio, tarp psichiatro ir sergančiojo psichine liga įgyja seksualinį pobūdį), tos, kurios tarpsta tam tikrose erdvėse (namų, mokyklos, kalėjimo poveikis seksualumui) — visos jos tampa aiškiai apibrėžtų valdymo procedūrų koreliatais. Nereikia manyti, kad visi tie iki šiol toleruojami dalykai patraukė dėmesį ir buvo neigiamai įvertinti tada, kai norėta suteikti reguliatoriaus vaidmenį vieninteliam seksualumo tipui, gebančiam reprodukuoti darbo jėgą ir išsaugoti šeimą. Šios įvairios elgesio formos buvo realiai išstumtos iš žmogaus kūno ir jo malonumų srities; ar, greičiau, jos buvo šioje srityje įšaldytos; veikiant daugybei valdžios dispozityvų minėtos formos buvo surastos, išvilktos į dienos šviesą, išskirtos, sustiprintos, inkorporuotos. Tai, kad daugėja iškrypimų, — ne tema moralizuoti, esą apėmusi skrupulinguosius viktorijiečių protus. Tai realus tam tikro valdžios tipo intervencijos į kūno ir jo malonumų sritį padarinys. Gali paaiškėti, kad Vakarai nesugeba išrasti naujų malonumų formų ir, aišku, neišrado negirdėtų ydų. Tačiau jie nustatė naujas valdymo ir malonumo formų žaidimo taisykles: tada išsiveržė priekin sustingęs iškrypėliškas veidas.

Tiesiogine prasme. Šis daugybės perversijų įdiegimas nėra seksualumo šaipymasis, atsikeršijant valdžiai už pernelyg represinį įstatymą. Nekalbame ir apie paradoksalias malonumo formas, krypstančias valdžios pusėn „malonumų, kuriuos reikia patirti“ forma. Iškrypimų implantacija yra tam tikras veiksmas ir kartu instrumentas: būtent išskyrus, sustiprinus ir sutvirtinus periferinį seksualumą, valdymo ir sekso bei malonumo formų santykiai šakojasi, dauginasi, taikosi prie kūno ir maitina elgesio manieras. Šio valdymo formų parado priekyje išsidėsto įvairios seksualumo formos, priklausančios nuo amžiaus, vietos, polinkių, vieno ar kito praktikos lygio. Seksualumo formų dauginimas, plečiant valdymo galias; valdžios iškėlimas, kai kiekviena šių regioninių seksualumo formų suteikia plotą intervencijai vykdyti: tokį ryšį, ypač nuo XIX amžiaus, užtikrina ir atgamina įvairiapusė ekonominė nauda, kai, tarpininkaujant medicinai, psichiatrijai, prostitucijai ir pornografijai, ekonominiai svertai įsijungia į šį analitinį malonumų dauginimą ir šį juos kontroliuojančios valdžios iškėlimą. Malonumas ir valdžia nepanaikina vienas kito; jie neatsisuka vienas prieš kitą; jie seka vienas paskui kitą, pridengia vienas kitą, stumia kits kitą pirmyn. Juos surakino sudėtingi ir pozityvūs raginimo bei kurstymo mechanizmai.

Tikriausiai reikia atmesti hipotezę, kad šiuolaikinės industrinės visuomenės atvėrė vis labiau plintančio sekso slopinimo erą. Matome ne tik akivaizdų eretiškų seksualumo formų proveržį. Tačiau ypač — ir tai labai svarbu — regime, kaip ryškiai besiskiriantis nuo įstatymo dispozityvas, tegu kai kur besiremiantis draudimo procedūromis, parūpina, kad dėl tarpusavy sujungtų mechanizmų gausėtų specifinių malonumų ir įvairiarūšių seksualumo formų. Sakoma, jog jokia kita visuomenė esą nebuvusi tokia perdėtai drovi, niekada valdžios instancijos nedėjusios tiek pastangų, norėdamos apsimesti, jog nežino, ką draudžia, tarsi nenorėtų su tuo turėti ką nors bendra. Bent jau po bendriausios apžvalgos išaiškėja kai kas visai priešinga: niekada nebuvo tiek daug valdymo centrų, tiek perdėto dėmesio ir daugiažodžiavimo, tiek kontaktų ir apskritaeigių ryšių; niekada nebuvo tiek židinių, kuriuose įsiplieskia — tam, kad plistų vis tolyn — intensyvūs malonumai ir valdžios užgaidos.

Manau, skaitytojas sutiks dėl dviejų pirmųjų punktų; įsivaizduoju, kad pritars, jog per tris paskutinius amžius diskursų apie seksą padaugėjo, o ne sumažėjo; taigi jie nešė draudimus ir apribojimus — tam tikru, fundamentalesniu būdu jie laidavo seksualinės įvairovės įtvirtinimą ir įdiegimą. Ir vis dėlto atrodo, kad visa tai iš esmės atliko gynybos vaidmenį. Tiek daug apie jį kalbėdami, atskleisdami, kad yra padaugintas, padalintas ir specifikuotas ten, kur jį įdiegė, atrodo, tvirtiname, jog iš esmės buvo mėginama seksą maskuoti: diskursas — ekranas, išskaidymas — nušalinimas. Bent jau iki Freudo diskursas apie seksą — mokslininkų ir teoretikų diskursas — esą nesiliovė slėpęs to, apie ką buvo kalbama. Visus pasakytus dalykus, skrupulingą apdairumą ir smulkmeniškas analizes esą galima laikyti procedūromis, kurių tikslas — išsisukti nuo nepakenčiamos, per daug pražūtingos tiesos apie seksą. Vien tas faktas, kad buvo mėginta apie jį kalbėti iš neutralaus ir išgryninto mokslinio požiūrio taško, jau savaime yra reikšmingas. Tai iš tiesų buvo mokslas, paremtas nutylėjimais, nes suvokus, kad nesugebama arba nenorima kalbėti apie patį seksą, jis daugiausia gvildeno nukrypimus nuo normos, perversijas, išskirtines keistenybes, patologinius naikinimo, liguisto susierzinimo atvejus. Tai taip pat buvo mokslas, iš esmės priklausantis imperatyvams tam tikros moralės, kuriai palankumą rodo įvairiarūšės medicininės normos. Ta dingstimi, kad žada sakyti tiesą, jis visur įžiebdavo baimę; ir menkiausiems seksualumo normos svyravimams suteikdavo visas įsivaizduojamas nelaimes, nes blogis būtinai atsilieps ateinančioms kartoms; jis paskelbė pavojingais visai visuomenei slapčiausius drovuolių įpročius ir menkiausias atsiskyrėlių manijas; neįprasti malonumai esą užsibaigs nei daugiau, nei mažiau kaip mirtimi: individų, kartų, rūšies išmirimu.

Taigi šis mokslas susisiejo su tam tikra įkyria ir nekuklia medicinine praktika, daugiažodžiavimais išreiškiančia vienokį ar kitokį pasišlykštėjimą, bet kuriuo momentu pasiryžusia suskubti į pagalbą įstatymui ir visuomenės nuomonei, daug mieliau tarnaujančia įstatymo galioms nei paklūstančia tiesos reikalavimams. Geriausiu atveju nesąmoningai naivus, o dažniausiai — savavališkai melagingas, bendrininkas to, ką išduoda, pasipūtėliškas ir priekabus, jis įteisino padaužišką elgesį su liguistais reiškiniais — tikrą paleistuvystę, būdingą besibaigiančiam XIX amžiui; Prancūzijoje netekę garbės gydytojai, tokie kaip Garnier, Pouillet, Ladoucette’as, vaizdingai šį elgesį aprašinėjo, o Rollinat — ir apdainavo. Tačiau, be šių trikdančių malonumų, mokslas reikalavo sau ir kitų valdžios teisių; jis pasiskelbė aukščiausia instancija viskam, kas susiję su higienos reikalavimais, jungdamas senąją venerinių ligų baimę su naujomis aseptikos temomis, didžiuosius evoliucijos mitus su neseniai atsiradusiomis visuomenės sveikatos institucijomis; jis ketino užtikrinti socialinio kūno fizinį tvirtumą ir moralinį tyrumą; žadėjo nušalinti nevisaverčius asmenis, iškrypėlius ir išsigimusias gyventojų grupes. Dėl neatidėliotinos biologinės ir istorinės būtinybės jis įteisino tokiu atveju neišvengiamą valstybinį rasizmą. Jis pagrindė rasizmą kaip „tiesą“.

Lyginant stebina nesutapimas tarp šių diskursų apie žmogiškąjį seksualumą ir to, kas vienu metu buvo augalų ir gyvūnų dauginimosi fiziologija. Jų menkas turinys — jau nekalbant apie mokslinį lygį, o tik ieškant elementaraus racionalumo — šiuos diskursus įkurdina nuošalioje pažinimo istorijos vietoje. Jie formuoja keistą painiavos kupiną zoną. Per visą XIX amžių seksas, regis, pateko į du gana skirtingus mokslo registrus: dauginimosi biologiją, kuri nuolat plėtojasi pagal bendrus mokslinius normatyvus, ir sekso srities mediciną, paklūstančią visiškai kitokioms taisyklėms. Tarp jų nebuvo jokių realių mainų, jokio abipusio struktūravimo; antrosios atžvilgiu pirmoji suvaidino miglotos ir gana fiktyvios garantijos vaidmenį: tai buvo globalinė garantija, kuria prisidengus moralinės kliūtys, ekonominiai ar politiniai prioritetai, tradiciniai baimės atvejai vėl galėjo patekti į vieningą mokslo žodyną. Esą viskas vyksta taip, lyg kažkoks fundamentalus pasipriešinimas oponuotų tam, kad apie žmogaus seksą, jo koreliacijas ir padarinius būtų kalbama racionaliai. Esą toks suniveliavimas — tai ženklas, kad panašaus pobūdžio diskursas turi tikslą ne pasakyti tiesą, bet sukliudyti jai paprasčiausiai pasireikšti. Išryškinus dauginimosi fiziologijos ir sekso srities medicinos skirtumus, dera juose įžiūrėti kai ką daugiau, o ne tik netolydų mokslo progresą ar racionalumo formų nuosmukį; tarytum viena jų atvertų begalinį troškimą žinoti, palaikiusį mokslinio diskurso instituciją Vakaruose, tuo tarpu kita atskleistų atkaklų norą nežinoti.