Michel Foucault - Seksualumo istorija

Taigi, išsklaidant prisipažinimo procedūras, dauginant jų suvaržymo lokalizaciją, plečiant jų valdas, pamažu susiformuoja didžiulis sekso malonumų archyvas. Ilgai šis archyvas buvo sunaikinamas tiek, kiek jo susidarydavo. Jis ėmė nykti be pėdsakų (to norėjo krikščioniškoji išpažintis), kol medicina, psichiatrija, taip pat pedagogika vėl pradėjo jį tvirtinti: Campe, Salzmannas, o vėliau ypač Kaanas, Krafft-Ebingas, Tardieu, Molle, Havelockas Ellisas rūpestingai sukaupė visą tą varganą skirtingų sekso formų lyriką. Taip Vakarų visuomenės ėmė rašyti nepabaigiamą savo malonumų registracijos knygą. Jos sudarė iš jų kolekciją, nustatė klasifikaciją, aprašė ir kasdien pasitaikančius defektus, ir keistenybes ar susierzinimo atvejus. Svarbus momentas: lengva juoktis iš XIX amžiaus psichiatrų, patetiškai meldžiančių atleidimo už tuos siaubingus dalykus, kuriuos jie leido pagarsinti, primindami žmonėms „nusikaltimus dorai“ ir „lytinius iškrypimus“. Greičiau būčiau linkęs sveikinti jų rimtą požiūrį: jie jautė, kas vyksta. Tai buvo momentas, kai patys keisčiausi malonumai buvo pašaukti prabilti apie save tiesos diskursu, kurį derėjo jau dabar sujungti ne su tokiu, kuris kalba apie nuodėmę ir išganymą, mirtį ir amžinybę, bet su tokiu, kuris kalba apie kūną ir gyvenimą — būtent su mokslo diskursu. Buvo dėl ko įvaryti siaubą žodžiams. Atsirado neįtikėtinas dalykas: mokslas prisipažinimas, mokslas, besiremiantis prisipažinimo ritualais ir jo turiniais, mokslas, išradęs daugiapusį ir atkaklų prievartavimo būdą ir savo objektu pavertęs nepriimtiną prisipažinimą. Skandalas, aišku, bet kuriuo atveju — XIX amžiuje stipriai institucionalizuoto mokslinio diskurso bodėjimasis, kai šis buvo priverstas užsiimti visu šiuo prastuolišku diskursu. Taip pat teorinis ir metodologinis paradoksas: tos ilgos diskusijos dėl galimybės sukonstruoti mokslą apie subjektą, apie introspekcijos galiojimą, išgyventos patirties realumą ar apie sąmonės sau esimą — visa tai atliepė problemą, būdingą tiesos diskursų funkcionavimui mūsų visuomenėje: ar galima artikuliuoti tiesos gavybą pagal senąjį juridinį-religinį prisipažinimo modelį, o pasipasakojimo išprievartavimą — pagal mokslinio diskurso taisyklę? Leiskime pasisakyti tiems, kurie mano, kad XIX amžiuje tiesa apie seksą buvo nušalinta žiauriau negu kada nors, veikiant pavojingam blokavimo mechanizmui, kurio centre — diskurso deficitas. Deficitas? Ne, priešingai — perkrova, dvejinimasis, greičiau per daug, o ne per mažai diskurso, bet kuriuo atveju — interferencija tarp dviejų tiesos gavybos būdų: prisipažinimo procedūrų ir mokslinio diskursyvumo.

Užuot skaičiavę klaidas, naivybes ir moralus, XIX amžiuje užplūdusius tiesos apie seksą diskursus, verčiau susekime būdus, kuriais ši, šiuolaikiniams Vakarams būdinga, su seksu susijusi valia žinoti privertė veikti prisipažinimo ritualus tiksliomis mokslinėmis schemomis: kaip pavyko suteikti šiam nenumaldomam ir tradiciniam seksualumo prisipažinimo išprievartavimui mokslines formas?

1. Klinikiniu būdų, kaip „priversti kalbėti“ kodifikavimu: derinant išpažintį su apžiūra, pasakojimą apie save su daugelio pasiduodančių iššifravimui ženklų ir simptomų sklaida; kvota, kruopščiai paruošta apklausa, prisiminimus atpalaiduojanti hipnozė, laisvos asociacijos — šitiek būdų, kad prisipažinimo procedūra būtų įrašyta į mokslui priimtinų stebėjimų lauką.

2. Bendro ir difuzinio priežastingumo postulavimu: verčiant viską pasakyti, turint galimybę apie viską išsiteirauti — tai pateisins pats principas, kad seksas turi neišsenkančią ir daugiaformę priežastinę galią. Manoma, kad pats nereikšmingiausias seksualinio gyvenimo įvykis — nelaimingas atsitikimas ar deformacija, trūkumas ar perteklius — gali turėti pačių įvairiausių padarinių visam gyvenimui; beveik nėra tokios ligos ar fizinio negalavimo, kuriems XIX amžiuje nebūtų priskirta, bent iš dalies, seksualinė etiologija. Nuo blogų vaikiškų įpročių sukdama prie suaugusiųjų džiovos, senukų apopleksijos, nervų ligų ir ištisų rasių išsigimimo, anuometinė medicina nuaudė visą seksualinio priežastingumo tinklą. Jis tikrai mums gali pasirodyti fantastiškas. Sekso kaip „visa ko ir bet ko priežasties“ principas yra teorinė priešingybė techniškam reikalavimui: įtraukti į mokslinio tipo praktiką tokias procedūras, kurių metu prisipažinimas taptų ir visa apimantis, ir smulkmeniškas, ir nuolatinis. Begaliniai pavojai, kuriuos sukelia seksas, pateisina alinantį inkvizicijos, kuriai jis pajungiamas, pobūdį.

3. Remiantis seksualumui būdingu vidinio latentinio veikimo principu: jei, naudojantis prisipažinimo technika, tiesą apie seksą ir reikia traukte ištraukti, tai ne vien dėl to, kad sunku ją pasakyti arba slegia padorumo taisyklės, o dėl to, kad pats sekso veikimas yra miglotas; dėl to, kad jo prigimčiai yra būdinga išsprūsti, kad jo energija ir mechanizmai dangstosi, o jo priežastinė galia iš dalies yra pogrindinė. XIX amžiuje, priskyrus prisipažinimą prie mokslinio diskurso, buvo pakeisti jo tikslai; toliau jis mėgina gvildenti ne tik tai, ką iš tiesų subjektas norėtų nuslėpti, bet ir tai, kas nuslėpta nuo jo paties ir kas gali iškilti į dienos šviesą tik labai pamažu, dėl tokios prisipažinimo veiklos, kurioje kiekvienas — ir apklausėjas, ir apklausiamasis — vienodai dalyvauja. Seksualumui esmingas latentinio veikimo principas leidžia derinti prievartinį sunkų prisipažinimą su moksline praktika. Prisipažinimą reikia iš tiesų išplėšti jėga, nes „tai“ — tamsioji sąmonės dalis, kuri slepiasi.

4. Interpretacijos metodu: jeigu ir reikia prisipažinti, tai ne vien dėl to, kad tas, kuriam prisipažįstama, esą turi galią atleisti, paguosti ir vadovauti, o dėl to, kad, norint moksliškai įteisinti tiesos gavybą, reikia ją vykdyti per šį interpretacijos santykį. Tiesa neslypi vien viduje subjekto, kuris prisipažindamas ją — jau visą — neva iškelia į šviesą. Ji formuojasi dviejuose poliuose: jau esanti, bet nepilna, sau pačiai akla to, kuris kalba, asmenyje, ji gali įgyti galutinę formą tik asmenyje to, kuris ją priima. Kaip tik pastarasis turi išsakyti teisybę apie šią miglotą tiesą: prisipažinimą privalu dubliuoti, dešifruojant tai, kas pasakyta. Tas, kuris išklauso, jau bus ne vien asmuo, turintis išganymo galią, teisėjas, kuris pasmerkia arba atleidžia kaltę; tai bus tiesos šeimininkas. Jo funkcija — hermeneutinė. Jis gali ne vien reikalauti, kad prisipažinimas įvyktų, ar priimti sprendimą po to, kai jis buvo ištartas; toji valdžia pasireiškia formuojant — prisipažinimu ir jo dešifravimu — tiesos diskursą. Pavertus prisipažinimą nebe įrodymu, bet ženklu, o seksualumą — kažkuo, ką reikia interpretuoti, XIX amžiuje atsivėrė galimybė priversti prisipažinimo procedūras veikti nuolatinio mokslinio diskurso formacijos viduje.

5. Prisipažinimo padarinių medikalizacijos būdu: prisipažinimui ir jo padariniams suteikiant terapeutinių veiksmų formą. Pirmiausia tai reiškia, kad sekso sritis nebepriklausys vien kaltės ir nuodėmės, kraštutinumų ar taisyklių pažeidimo registrui, o bus priskirta prie normalių ir patologiškų reiškinių (tai yra, beje, tik šio registro transpozicija); pirmą kartą apibrėžiamas seksualumui būdingas liguistumas; seksas pasirodo patologijos atžvilgiu itin lengvai pažeidžiama sritis: tai ne tik laukas, kurio paviršiuje ryškėja kitos ligos, bet ir židinys nuosavos nozografijos: instinkto, polinkių, vaizdinių, malonumo, elgesio. Tai taip pat reiškia, kad prisipažinimas įgys prasmę ir taps reikalingas medicininio įsikišimo atvejais: gydytojas jo reikalaus, jis bus būtinas diagnozuojant ligą ir veiksmingas jau pats savaime gydymo proceso metu. Tiesa — jeigu ji išsakyta laiku, tam, kam reikia, išsakyta tokio asmens, kuris yra jos saugotojas ir kartu už ją atsakingas — gydo.