Michel Foucault - Seksualumo istorija

Kaip rūšį visus tuos smulkius iškrypėlius XIX amžiaus psichiatrai entomologizavo, suteikdami jiems keistus krikšto vardus: yra Lasėgue’o ekshibicionistai, Binet fetišistai, Krafft-Ebingo zoofilai ir zooerastai, Rohlederio automonoseksualistai; dar pasirodys ir miksoskopofilai, ginekomastai, presbiofilai, seksoestetiniai iškrypėliai ir dispareunės moterys. Šie gražūs eretiški vardai tarsi daro užuominą į Gamtą motiną, kuri esą užsimiršta tiek, kad peržengia įstatymą, bet čia pat primena save, gimdydama vis naujas rūšis, netgi ten, kur nebėra jokios tvarkos. Valdžios mechanizmas, persekiojantis visas šias draikanas, mano galįs jas sunaikinti tik paversdamas analitinėmis, regimomis ir pastoviomis realijomis: jis gramzdina jas į kūną, pajungia elgesio normas, paverčia klasifikacijos ir nuovokumo principu, taip pat — egzistencijos sąlyga ir natūraliu netvarkos įvaldymo būdu. Ar reikia šalinti visą šį nuo normos nukrypusį seksualumą? Toli gražu ne — verčiau pravartu kiekvieną atvejį aprašyti, regionaliai sutvirtinti. Juos išbarstant, dera pasėti tikrovės dirvoje ir priskirti individui.

3. Norėdama veikti, ši valdžios forma, daug labiau negu senieji priesakai, reikalauja nuolatinio, atidaus, net smalsaus dalyvavimo; ji išgalvoja įvairialypį artumą, veikia tyrimų ir primygtinio sekimo būdu; jai būtini pasikeitimai diskursais pagal klausimus, ištraukiančius prisipažinimą, ir paslapčių išsipasakojimai, nebetelpantys į klausimus. Ji implikuoja fizinį artumą ir intensyvių pojūčių žaismę. Taigi seksualinių keistenybių priskyrimas medicinai tampa šios taktikos padariniu ir instrumentu. Priskirtos kūnui, tapusios giluminiu individo charakterio bruožu, sekso keistenybės tampa relevantiškos tam tikrai sveikatos technikai ir patologijai. Ir priešingai, nuo to momento, kai jos virsta medicinos objektu ar pasiduodančiu medikalizacijai dalyku, jas — kaip ir sužalojimą, disfunkciją ar simptomą — reikia stengtis aptikti organizmo gilumoje arba odos paviršiuje, arba bet kuriuose elgesio ženkluose. Taigi valdžia, ėmusi rūpintis seksualumu, įsipareigoja liesti kūnus; jinai juos glosto žvilgsniu, žadina kai kurias jų dalis, įelektrina paviršius, dramatizuoja trikdančius momentus. Ji paima seksualinį kūną į glėbį. Aišku, kad taip ji tampa apčiuopiamesnė ir išplečia savo kontrolės ribas. O valdžiai įsijautrinus, laimi malonumai. Šito padariniai dvejopi: valdžią stumia pirmyn jos pačios veikla; jaudulys atlygina priežiūros kontrolei ir neša ją tolyn; prisipažinimo sukurta įtampa žadina klausinėtojo smalsumą; patirtas malonumas plūsta atgal jį slopinančios valdžios link. Tačiau daugybė įkyrių klausimų menkina malonumą tam, kuris turi į juos atsakyti; žvilgsnis juos fiksuoja, o dėmesys išskiria ir pagyvina.

Valdžia veikia kaip apeliacijos mechanizmas — ji šalina keistenybes, prie kurių pati budi. Malonumas apima jj persekiojančią valdžią; valdžia įtvirtina malonumą, kurį ką tik išstūmė. Medicininė apžiūra, psichiatrinis tyrimas, pedagogų ataskaitos, šeimos kontrolė gali turėti bendrą ir akivaizdų tikslą sakyti „ne“ visoms pasiklydusioms ar bevaisėms seksualumo formoms; iš tiesų jos funkcionuoja veikiamos dviejų — malonumo ir valdžios — impulsų. Malonu turėti valdžią, kuri klausinėja, prižiūri, stebi, tyko, rausiasi, čiupinėja, išvelka į dienos šviesą; negana to, malonu išsisukti nuo tokios valdžios, pabėgti, ją apgauti arba parodijuoti. Tai valdžia, kuri leidžiasi užgrobiama kaip tik tų, kuriuos pati persekioja; o šalia — valdžia, sutvirtinanti save malonumais pasirodyti, sukelti skandalą arba priešintis. Nusavinimas ir suvedžiojimas, susidūrimas ir abipusis sutvirtėjimas: tėvai ir vaikai, suaugęs ir paauglys, auklėtojas ir mokiniai, gydytojai ir ligoniai, psichiatras su savo isterike ir iškrypėliais — visi šie personažai nuo pat XIX amžiaus nesiliovė vaidinę to vaidmens. Dėl šių postūmių, išsisukinėjimų, apskritaeigio kurstymo seksą ir kūną apjuosė ne neperžengiama siena, bet begalinės valdžios ir malonumų spiralės .

4. Iš čia — seksualinę saturaciją skatinantys įtaisai, būdingi XIX amžiaus socialinei erdvei ir ritualams. Dažnai sakoma, kad šiuolaikinė visuomenė stengėsi įsprausti seksualumą į heteroseksualios ir kuo labiau teisėtos porelės rėmus. Tačiau galima teigti ir kitką — jeigu ji neišrado, tai bent rūpestingai paruošė ir skatino daugintis grupes su gausiais elementais ir cirkuliuojančiu seksualumu: hierarchizuotų ar konkuruojančių tarpusavyje valdymo centrų paskirstymu, „medžiojamais“ malonumais — tai yra kartu ir trokštamais, ir persekiojamais; toleruojamos ar skatinamos dalinio seksualumo formos, suartėjimo atvejai, pavirtę sekimo procedūromis ir veikiantys kaip intensyvinimo mechanizmai, produktyvūs kontaktai. Tokia yra šeima, ar, greičiau, visa namiškių grupė su tėvais, vaikais, o kartais — ir tarnais. Ar XIX amžiuje šeima yra monogaminio santuokinio gyvenimo ląstelė? Iki tam tikro laipsnio — taip. Tačiau ji yra ir savotiškas malonumų — valdymo formų tinklas; tos formos artikuliuojamos, atsižvelgiant į daugelį centrų su besikeičiančiais tarp jų santykiais. Vaikų atskyrimas nuo tėvų, pagal poliarinį principą išdėstyti tėvų ir vaikų kambariai (tai buvo kanonizuota mūsų amžiuje, ėmus statyti daugiabučius pastatus), santykinis berniukų atskyrimas nuo mergaičių, griežti nurodymai, skirti mažyliams prižiūrėti (maitinimas motinos pienu, higienos laikymasis), padidėjęs dėmesys vaikų seksualumui, numanomi masturbacijos padariniai, ypatinga reikšmė lytiniam brendimui, tėvams įdiegti sekimo metodai, padrąsinimai, paslaptys ir išgąsčio atvejai, naudingas ir tuo pat metu pavojingas tarnų buvimas šalia — visa tai paverčia net ir pačią negausiausią šeimą sudėtingu santykių tinklu su daugybe įvairiausių, fragmentiškų ir paslankių seksualumo formų. Jas visas pavadinti santuokiniais ryšiais, nors pastaruosius ir pateikiant vaikams kaip draudžiamą troškimą, reiškia neįvertinti minėto dispozityvo, kuris seksualumui yra tapęs ne tiek draudimo principu, kiek iniciatyvos žadinimo ir dauginimo mechanizmu. Mokyklinės ar psichiatrijos įstaigos su gausia savo publika, savo hierarchija, erdvės išdėstymu, priežiūros sistema konstruoja šalia šeimos kitą valdžios ir malonumo formų skirstymo būdą; tačiau ir šitos įstaigos turi kupinus seksualumo regionus su savo ritualais ir privilegijuotomis erdvėmis, tokiomis kaip klasė, miegamasis, vizito ar konsultacijos vieta. Čia yra laukiamos ir čia įsikuria ne santuokinės, ne heteroseksualinės, ne monogaminės seksualumo formos.

XIX amžiaus „buržuazinė“ visuomenė, kaip, beje, ir XX amžiaus, yra į visas puses spinduliuojančios perversijos visuomenė. Tai pažymima visai ne veidmainiškai, nes nėra nieko labiau demonstruojamo ir apkalbėto, akivaizdžiau tapusio institucijų rūpesčiu ir diskursų objektu. Tikrai ne dėl to, kad, panorusi pastatyti pernelyg sunkią ir pernelyg visuotinę užtvarą seksualumui, visuomenė esą prieš savo pačios valią sudaigino ištisą perversijų gėlyną ir seksualinių instinktų patologijos lauką. Labiau dera kalbėti apie tokį kūno ir sekso valdymo būdą, kurį ši visuomenė paleido į apyvartą. Šitokia valdžia pasireiškia ne kaip įstatymo forma ar tam tikro draudimo padarinys. Priešingai, jos veikla tiesiogiai priklauso nuo seksualinių keistenybių paplitimo. Ji nenustato seksualumo ribų, o tęsia įvairių formų egzistenciją, sekdama jų begalinio skverbimosi linijomis. Valdžia nenušalina seksualumo, bet vertina kaip priemonę individų specifikacijai nustatyti. Ji nebando seksualumo išvengti, o pritraukia jo variacijas spiralėmis, kurių viduje malonumas ir valdžia stiprina vienas kitą; ji nestato pertvaros, bet rengia maksimalios saturacijos vietas. Ji gamina ir fiksuoja įvairiarūšį seksualumą. Moderni visuomenė yra iškrypusi, nepaisant savo puritonizmo ar pasipriešinimo joje įsišaknijusiai veidmainystei; ji yra iškrypusi realiai ir tiesiogiai.