Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Abu Benas Ademas (teauga jo giminė!)

Pabudo vieną naktį iš gilaus, ramaus sapno

Ir išvydo kambarį užtvindžiusioj

Mėnulio šviesoje tarsi pražydusią Leliją –

Angelą, rašantį Aukso Knygoje;

Begalinė ramybė įkvėpė Benui Ademui drąsos,

Ir nežemiškai būtybei kambaryje jis tarė:

„Ką rašai?" Vizija pakėlė galvą

Ir maloniai harmoningai žvelgdama

Atsakė: „Vardus tų, kurie myli Viešpatį."

„O ar manasis yra tarp jų?" – paklausė Abu. „Ne, jo nėra",–

Atsakė Angelas. Tuomet Abu tyliau prašneko:

„Meldžiu tavęs: Įrašyk mane kaip tą, kuris myli savo artimuosius."

Angelas užrašė ir pranyko. Kitą naktį

Atėjo vėl, didžia šviesa pažadino

Ir parodė vardus tų, kuriuos Dievo meilė palaimino,

Ir – štai! Beno Ademo vardas ėjo visų pradžioje.

Sėja ir pjūtis

Negalime gauti daugiau meilės, negu jos duodame kitiems žmonėms. Meilė auga tik ja dalijantis , ir vienintelis būdas gauti daugiau meilės – ją išdovanoti. Juo daugiau atiduosime, juo daugiau gausime atgal.

Taip pat galima pasakyti, kad kuo mažiau meilės duodame, tuo mažiau jos gausime. Jei apskritai liausimės daliję meilę ir užsisklęsime savyje, tai pasidarysime pikti, nelaimingi, ciniški.

Baimės, abejonių ir menkos savivertės priešnuodis – išeiti ir susirasti žmogų, kuriam galėtume padėti, duoti nors truputį šiltų jausmų.

Dauguma žmonių, deja, mano atvirkščiai. Kai jaučiasi nelaimingi ar nemylimi, jie mano, kad išeitis – surasti ką nors, kas turi juos padaryti laimingus, juos mylėti ir spręsti jų problemas. Vis dėlto meilė yra tai, ką darome patys . Meilė išreiškiama pozityviu ir konstruktyviu elgesiu su kitais. Tada greitai sulauksime meilės kupino atsako ir galiausiai pripildysime jos savo gyvenimą. Būkime dosnūs dalydami meilę!

Štai kaip nuostabiai apie meilę rašė Viktorijos epochos poetė Elizabeta Brauning (Elizabeth Barrett Browning, 1806–1861) Jos eilėraštis vadinasi Kaip aš tave myliu.

Kaip aš tave myliu? Leisk pasakyt:

Myliu tave giliai, plačiai, aukštai,

Kiek mano siela siekia kildama

Aukštyn

Link dangiškos šviesos.

Myliu tave kasdieniškai ir paprastai,

Myliu laisvai, tarsi ieškodama tiesos,

Tyrai,

Lyg šlovindama Dievą.

Myliu tave alsuodama ir verkdama,

Myliu su šypsena ir su malda,

Myliu gyvendama,

Kasdien ir visada...[Vertė Brigita Baranauskaitė]

Amžių amžius išmintingiausi vyrai ir moterys tikėjo, kad nėra nieko svarbiau už meilę. Už save bei savo santykius atsakome patys. Todėl tik mūsų reikalas yra dalyti savo meilę bei širdies šilumą ir tuo būdu pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Kliūtis – negatyvumas

Didžiausia kliūtis meilės kelyje yra neigiamos emocijos, ypač baimė, pyktis, kaltė ir apmaudas. Bemaž kiekvienas vis dar puoselėjame neigiamus jausmus tiems, kurie mus įskaudino praeityje. Pavyzdžiui, daugybė žmonių visą gyvenimą pyksta ant savo tėvų, ant ankstesnių partnerių arba sutuoktinių. Negatyvias emocijas paprastai sukelia nesėkmingas darbas arba žlugęs rizikingas verslo sumanymas. Jei žmogus laikosi įsitvėręs tokių jausmų, telkia į juos dėmesį, jie gyvuoja dar ilgus metus, net kai įvykis jau seniai praėjęs.

Išsilaisvinkime

Pasielkime ryžtingai ir išvalykime iš savo proto bei širdies blogas mintis ir emocijas, kurias kaupėme bemaž nuo gimimo. Atleiskime visiems už jų poelgius, kuriais buvome įskaudinti.

Atleidę atversime duris, už kurių plyti gyvenimas, pilnas meilės ir džiaugsmo. Gebėjimas atleisti žmonėms ir išmesti iš galvos skriaudas byloja apie mūsų asmenybės brandą ir tvirtą charakterį.

Daugybė žmonių tvirtai laikosi savo nuoskaudų, nes jaučiasi už jas taip brangiai sumokėję, kad tiesiog negali jų atsisakyti. Kartais visas žmogaus gyvenimas statomas ant praeities ašarų ir kančių. Tokie žmonės vargiai randa kitą temą pokalbiams ir nuolat telkiasi į savo negatyvias patirtis.

Ilgainiui jie fiziškai ir dvasiškai suserga. Slopinamas pyktis ir negatyvumas anksčiau ar vėliau prasiveržia ir sugadina bet kokius naujus santykius, kuriuos jie mėgina užmegzti. Jie patys griauna savo ateitį. Ir bet kuriuo atveju tėra vienas sprendimas – atleisti skriaudą, išmesti jas iš galvos.

Atleisti yra visiškai savanaudiškas veiksmas. Jis visų pirma reikalingas mums patiems. Atleidę tampame laisvi ir laimingi. Štai mažytis testas: jei išties atleidome kitam žmogui, galime sau tai įrodyti tik tam žmogui padarę paslaugą, nusiuntę dovaną. Tik taip kartą ir visiems laikams patvirtinsime, kad pagaliau mūsų nebekalina neigiamos su tuo žmogumi susijusios emocijos. (Prisiminkime„laišką, aprašytą penktame skyriuje.)

O negalėjimas atleisti trukdo mylėti ir save, ir kitus žmones. Galbūt patys spaudžiate stabdžio pedalą kelyje į būsimą laimę.

Visų didžiausia

Vienas iš gražiausių meilės aprašymų Biblijoje yra Pirmo laiško korintiečiams tryliktas skyrius. Visa ši ištrauka[Cit. pagal Naująjį Testamentą, antras pataisytas leidimas, Kaunas–Vilnius, 1988] buvo skaitoma per mūsų vestuves:

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.

Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.

Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs.

Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.

Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.

Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Ši ištrauka daugybę kartų komentuota, ieškota pačių giliausių jos prasmių, tačiau neabejotinai galima teigti viena: kai tapsime didžiai mylinčiais žmonėmis, mes viską suprasime, viską atleisime ir patirsime tikrąjį džiaugsmą visose savo gyvenimo srityse.

Išbandymų metas

Ypač svarbu mylėti tada, kai mylėti norime mažiausiai, kai kitu žmogumi esame labiausiai nepatenkinti. Įžeidžiantis ar nemalonus elgesys paprastai yra supratimo ir pagalbos šauksmas. Tai būdas išreikšti nepasitenkinimą, kad nesijauti tikrai mylimas ir priimamas. Šie žodžiai išmintingi: „Malonus atsakymas nukreipia šalin rūstybę."