Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Vienu žodžiu, aplinkiniams tai dažniausiai visiškai nieko nereiškia . Jei jie ir pasidomi mūsų reikalais, dažniausiai tai daro iš smalsumo, štai ir viskas – paskui važiuoja vakarieniauti namo ir toliau gyvena savo gyvenimą.

Ryžkimės nutraukti

Remdamasis savo patirtimi (esu konsultavęs tūkstančius vienišių ir porų) galiu teigti, jog kvailiausia, ką apskritai įmanoma padaryti – tęsti nevykusius santykius manant, kad išsiskyrimas nuliūdins arba įskaudins kitus žmones.

Protingiausia šiuo atveju laikytis savanaudiškos pozicijos. Jei santykių nebėra, jei jie jau subyrėję, pasirūpinkime bent jau savimi. Elkimės taip, kad pasijaustume bent kiek laimingi. Negalėsime suteikti laimės kitiems, patys kentėdami. Tik laimingi žmonės gali padaryti aplinkinius laimingus. Nesiaukokime ant svetimos laimės aukuro, nes nei patys tapsime laimingesni, nei suteiksime laimės kitiems.

Visų svarbiausia yra meilė

Svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė. Meile grįstų santykių teikiamas džiaugsmas ir saugumo jausmas veikiausiai yra patys nuostabiausi dalykai, kuriuos gali patirti vyras ir moteris.

Todėl padarykime viską, kad mūsų santykiai būtų persmelkti meilės. Mokykimės kalbėti, klausytis, dėkoti ir bendrauti mandagiai, kantriai, atjaučiai. Visomis išgalėmis stenkimės, kad santykiai būtų ilgalaikiai.

Vis dėto jei tai nepavyksta, raskime drąsos susitaikyti su mintimi, kad žmogaus gyvenime nėra nieko tobula ir nieko amžina. Sąžiningai pripažinkime, kad geriausia, ką galime padaryti toje situacijoje – siekti savo asmeninės laimės.

Praktika

Svarbiausias veiksnys, skatinantis pasitikėti savimi ir gyventi laimingai, yra sėkmingi tarpasmeniniai santykiai, todėl pirmiausia ir imkimės tvarkyti šią gyvenimo sritį. Ryžkimės susėsti drauge su partneriu, paklauskime: „Ką galėtumėm padaryti ar ko galėtume nedaryti, kad šie santykiai taptų nuostabūs?"

Jeigu reikia, perrikiuokime savo prioritetus, vertybes, kad santykiai užimtų svarbiausią vietą. Būkime pasirengę aukotis, keistis, jeigu tik tai padės užtikrinti šeimyninių santykių kokybę ir artimo žmogaus emocinę sveikatą.

Tvirti, meilės kupini santykiai yra tarsi atrama, pamatas, ant kurio statomas nuostabus gyvenimas. Tai kelias sveikatos ir laimės link. Asmeniniai santykiai yra mūsų tikrojo „aš" atspindys ir puikios ateities garantija.

11

MENAS AUKLĖTI VAIKUS

Svarbiausi ir tvirčiausi santykiai gyvenime prasideda tuomet, kai į šį pasaulį ateina vaikas. Pajamos, darbas, draugystė, sveikata ir net vedybos gali atsirasti ir vėl išnykti, o vaikai mus lydi visą gyvenimą ir galiausiai mus pergyvena. Todėl auklėjimo dalykai yra turbūt patys svarbiausi iš visų tų, kurių tenka imtis suaugusiajam.

Niekas negimė mokėdamas auklėti vaikus. Visi mes pradžioje būname mėgėjai. Laimei, nemažai galime išmokti skaitydami ir klausydami draugų, giminaičių, gydytojų ir srities profesionalų patarimų. Auklėjimo temomis yra daug gerų knygų, žurnalų ir straipsnių, jie padeda mums tapti gerais tėvais.

Tiesa apie auklėtojo vaidmenį

Svarbiausias auklėjimo tikslas yra mylėti ir globoti vaikus, ugdyti jų savivoką ir stiprų pasitikėjimą savimi. Jeigu užaugę vaikai jausis nuostabiai būdami tokie, kokie yra, jeigu jiems bus įdiegtas karštas troškimas eiti ir užkariauti pasaulį, tai reikš, kad tėvai įvykdė savo užduotį geriausiai, kaip tik galėjo. Ir priešingai – jeigu vaikui duodamos visos materialiosios gėrybės, tačiau neišugdomas pasitikėjimas savimi ir savivertė, tuomet tėvų pareiga neįvykdyta.

Penkeri pirmieji metai patys svarbiausi. Per tą laikotarpį patirtas dvasines ir emocines žaizdas gydomės bemaž visą likusį gyvenimą. Psichologas A. Maslou mokė, kad žmonės siekia patenkinti dviejų pagrindinių rūšių poreikius. Vieni iš jų – poreikiai realizuoti save kaip asmenybę, kiti – poreikiai kompensuoti anksčiau patirtus trūkumus. Mažai meilės patyręs vaikas skirs savo gyvenimą meilės paieškoms, užuot bandęs realizuoti savo galimybes. Tikriausiai meilė ir emocinė parama, kurios reikia, kad vaikas augtų ir klestėtų, yra geriausia, ką tėvai gali duoti. Mažiesiems reikia sukurti tokią aplinką, kurioje jie jaustų, kad yra besąlygiškai mylimi svarbiausių savo gyvenime žmonių.

Vaikas auga kaip sveika asmenybė tuomet, kai meilės gauna tiek, kiek jam reikia, ir tokios, kokios reikia. Kaip augalui reikia ir saulės, ir lietaus, vaikui reikia meilės ir auklėjimo.

Savo vaikams tėvai stengiasi būti geriausi. Jie nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi ir sveiki. Kodėl vis dėlto tiek daug vaikų auga jausdami meilės stygių? Kaip nutinka, kad tėvai vaikams skiria mažiau meilės, nei reikia, kad vaikai augtų sveiki?

Kodėl tėvai myli per mažai

Yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvai nesugeba suteikti vaikams pakankamai meilės. Pirmoji – tėvai nemyli patys savęs. Tokiems tėvams sudėtinga atiduoti daugiau meilės, negu jie jos jaučia patys sau.

Antroji priežastis, dėl kurios tėvai nepakankamai myli savo vaikus, yra ta, kad jie klaidingai įsitikinę, jog vaiko užduotis yra pildyti tėvų lūkesčius. Didžiausia tėvų ir vaikų trinties priežastis yra tėvų nuojauta, arba įsitikinimas, kad vaikai nepajėgia pasiekti to, ko iš jų tikimasi.

Dauguma tėvų vaikus laiko savo turtu, tam tikra nuosavybės rūšimi. Dėl šios priežasties jiems vaikų elgesys atrodo priimtinas tik tuomet, kai vaikai elgiasi ir kalba taip, kaip to nori tėvai. Jeigu vaiko elgesys prasilenkia su tėvų lūkesčiais, tuomet tėvo ar motinos atsakomoji reakcija yra kritika. Nė neplanuodami, jie redukuoja vaikui skiriamos meilės ir pritarimo kiekį. Jie pamina vaikui gyvybiškai svarbią – emocinę – gyvenimo dalį. Kai vaikas jaučiasi nemylimas, jo širdyje užsimezga vėliau gyvenime išryškėsiančios asmenybės problemos. Visas netinkamas ir socialiai nebrandus elgesys yra pagalbos šauksmas, bandymas pabėgti nuo kaltės, pykčio ir apmaudo, kuriuos sukelia ankstyvaisiais metais patirta kritika.

Vaikai nėra tėvų nuosavybė

Pirmas žingsnis ugdant ypatingus vaikus yra suvokti, kad vaikai nėra tėvų nuosavybė. Mūsų vaikai priklauso tik patys sau. Jie yra mums iš aukščiau atsiųsta dovana, be to – laikina dovana.

Aš savo vaikams sakau, kad juos man atsiuntė pats Dievas ir kad mano užduotis yra juos mylėti bei rūpintis jais, kol jie užaugs. Elgiuosi su jais tarsi su brangiomis dovanomis, kurios man paskolintos labai trumpam. Man skirta ne versti juos įgyvendinti manuosius lūkesčius, o drąsinti atskleisti savo nepaprastus talentus ir individualumą.

Kiekvienas vaikas yra nepakartojamas ir į šį pasaulį ateina turėdamas savo užduotis, jis pasižymi išskirtiniais talentais, pomėgiais ir gebėjimais. Sunku iš pradžių pasakyti, ką iš tikrųjų geba mūsų vaikas ir kuo jis taps – tai išaiškėja gerokai vėliau. Vaikas neturi pildyti tėvų lūkesčių, jis turi augti ir skleistis, kol taps tuo, kuo jis tapti gali.

Libaniečių poetas Kahlilas Gibranas nuostabioje knygoje Pranašas (Kahlil Gibran, 1883–1931, The Prophet ) puikiai išreiškė šią mintį. Jis rašo:

Jūsų vaikai jums nepriklauso. Jie yra paties savęs besiilginčio gyvenimo sūnūs ir dukterys. Jie gimsta per jus, tačiau ne iš jūsų ir, nors yra su jumis, tačiau yra patys sau.

Galite duoti jiems savo meilę, tačiau negalite duoti savo minčių – jie turi savąsias. Galite glausti jų kūnus, tačiau jų sielų – ne, nes jų sielos gyvena Rytdienos Namuose, į kuriuos jūs negalite patekti net sapnuose. Galite stengtis būti panašūs į juos, tačiau nesistenkite jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas neina atgalios ir negaišuoja vakardienoje. Jūs esate lankai, iš kurių paleisti jūsų vaikai tarsi gyvosios strėlės turi skrieti pirmyn.