Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Neretai savigaila (vargšas aš!) pradedame mėgautis tada, kai partneris taip užsiėmęs ir pasinėręs į darbus, kad mes jaučiamės palikti nuošalyje. Tokio gailesčio priešnuodis yra taip užsiimti savo reikalais, kad nebeliktų laiko savęs gailėtis.

Už savo emocijas atsakome patys. Patys esame savo laimės ir visų nelaimių priežastis. Niekas negali priversti mūsų jaustis blogai. Jei gailimės savęs, vadinasi, toks mūsų pasirinkimas . Jeigu tik norėtume, galėtume jaustis kitaip. Gailestis sau kyla iš klaidingo įsitikinimo, kad už mūsų laimę atsakingi kiti žmonės.

Savigaila yra silpnybė, be to, gailėdamiesi elgiamės nenuoširdžiai. Jeigu pamatome, kad ši yda kamuoja partnerį, būkime kiek įmanoma supratingesni ir atjautūs, paskatinkime jį užsiimti mėgstama veikla.

Penktoji santykių problema yra neigiami lūkesčiai . Jie kyla tuomet, kai nuolat laukiame, kol partneris mus nuvils. Jau kalbėjome, kad lūkesčiai turi tendenciją išsipildyti. Jeigu tikimės, kad nutiks kas gera, sulauksime sėkmės. Jeigu manome, kad partneris mus nuvils, ir tie mūsų lūkesčiai išsipildys.

Derėtų laikytis taisyklės – iš savo partnerio tikėkimės tik pačių geriausių dalykų . „Myliu tave ir tavimi tikiu" – tai, be abejo, patys gražiausi žodžiai, kuriuos vienas kitam gali ištarti du žmonės. Nuolat kartokime artimam žmogui, draugui ar sutuoktiniui, kad nė kiek neabejojame, jog jis pateisins visas mūsų šviesias viltis.

Nuostabu ryte vykstant į darbą žinoti, kad svarbiausias pasaulyje žmogus visiškai pasitiki mumis. Lygiai taip pat nuostabu grįžti vakare namo ir išvysti žmogų, kuris tvirtai tiki mūsų sėkme. Dauguma didelės sėkmės lydimų žmonių tokie yra todėl, kad jų antrosios pusės jais besąlygiškai tiki ir linki jiems tik gera.

Šešta didžioji santykių problemų yra nesuderinamumas . Tai labai opi tema, kurios žmonės paprastai nemėgsta aptarinėti. Tačiau problema didelė ir reali. Ji viena dažniausių nelaimingos santuokos priežasčių.

Dažniausiai žmones meilė sujungia todėl, kad juos vienija bendri dalykai. Tačiau metams bėgant žmonių pomėgiai ir pažiūros neretai keičiasi, plėtojasi skirtingomis kryptimis. Kas jiedviem susitikus buvo labai svarbu, vienam jų tampa nereikšminga – saitai nutrūksta.

Dažniausiai nesuderinamumas santuokoje pasireiškia, kai sutuoktiniams ar vienam jų būna nuo dvidešimt aštuonerių iki trisdešimt dvejų metų. Tuo laikotarpiu asmenybė auga ir kinta greičiau, nei tai vyksta vyresniame amžiuje. Jeigu žmonės susituokia vos peržengę dvi dešimtis, tuomet trečiojo dešimtmečio pabaigoje jie gali pastebėti, kad teturi mažai ką bendra, o gal ir apkritai jų niekas nebesieja.

Įspėjamieji ženklai

Pirmasis ženklas, kad pora nebesusiderina – juoko trūkumas būnant drauge. Būdami drauge žmonės nebejuokauja arba nebeatranda dalykų, kurie jiems atrodytų vienodai juokingi.

Nebesimezgantys pokalbiai yra antrasis pavojaus signalas. Tuomet atrodo, kad jie neberanda bendrų temų. Namai tampa vieta, kurioje pora paprasčiausiai gyvena, ji jau nebėra bendros šilumos ir harmonijos erdvė.

Kiekvienas rūpinasi savo darbais, vaikais ar kitais dalykais. Kiekvienas apsimeta esąs užsiėmęs. Kiekvienas puoselėja fasadinę santykių pusę, kuri demonstruojama kaimynams ir draugams.

Daugelis žmonių, kurie jaučiasi nelaimingi santuokoje, pasineria į darbą ir ten praleidžia dvylika ar net keturiolika valandų kas dieną – jie paprasčiausiai nenori grįžti namo. Kuo mažiau laiko jie praleidžia su savo antrąja puse, tuo labiau blogėja jų santykiai. Jie turi vis mažiau sąlyčio taškų.

Jeigu pastebime, kad namuose pradeda stigti juoko ir bendravimo, pats laikas imtis veiksmų. Reikia santykius sutvirtinti. Iškilo rimta problema, kuri kelia grėsmę mūsų gyvenimui, todėl ją visų pirma reikia pripažinti, paskui drauge susėsti ir aptarti.

Galbūt mums reikia pasiimti atostogas ir išvykti pakeliauti. Galbūt reikia pradėti domėtis vienas kito užsiėmimais arba atrasti naujų bendrų pomėgių. Juk kurdami santykius užtrukome ne vienerius metus, investavome į juos daug jausmų, jau auginame vaikus, todėl privalome padaryti viską, kad tas bendras gyvenimas neiširtų.

Kai santykių išgelbėti neįmanoma

Būna, kad santykių ugnis išblėsta visiškai. Partneriai susiderinti nebeįstengia.

Nesuderinamumas yra pati dažniausia santykių žlugimo priežastis. Mes gyvenime sutinkame daugybę žmonių, tačiau artimu mūsų partneriu tampa tik vienas iš jų – su kuriuo sugebame susiderinti. Tačiau partneriai keičiasi, jų sąlyčio taškai kinta. Tad kodėl turėtų stebinti, kad dviejų žmonių keliai išsiskiria į priešingas puses? Kodėl turėtų stebinti, kad du žmonės nebedera?

Dažnas vaizdas restorane – poros prie staliukų valgo tylomis, nesikalbėdamos. Neretai automobilyje vyras ir moteris nesišneka, paprasčiausiai dėbso per langus. Šie porų bruožai išduoda, kad partneriai tapo nebesuderinami.

Susitaikymas su padėtimi

Kai du žmonės nebedera, geriausias sprendimas – susitaikyti su tokia padėtimi, pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Psichologas Viljamas Džeimsas yra pasakęs, kad „pirmasis žingsnis siekiant susidoroti su iškilusiais sunkumais yra panorėti su jais susidoroti".

Daugelį psichosomatinių ligų sukelia neigimas, nenoras pripažinti fakto, kad santykiai klostosi ne taip, kaip turėtų. Neigimas, arba vidinis priešinimasis, sukelia stresą ir įtampą. Pagrindinė daugelio negalavimų (nemigos, galvos skausmo, depresijos) priežastis yra nenoras spręsti tokių gėdingų ir savigarbą menkinančių dalykų kaip žlungantys santykiai. Visų išvardintų ligų užslėpta priežastis gali būti nesuderinamumas su partneriu.

Tokiais atvejais labai pravartu paklausti savęs: „Ar tai faktas, ar problema?" Jeigu tai problema , ją galima išspręsti. Jei situaciją galime pataisyti konkrečiais veiksmais, tai reikia taip ir daryti.

Tačiau jeigu tai faktas , tuomet protingiausia būtų susitaikyti. Faktai – tarsi oras: pakeisti jų negalime, galime nebent priimti juos kaip savo pasaulio dalį ir pasielgti taip, kad situacijoje kuo mažiau nukentėtume. Daugelis patys sau sukelia nežmoniškai daug skaus mo maišydami patį nesuderinamumo faktą ir nesuderinamumo problemą . Kai santykių ugnis išblėsta, kai lieka tik pelenai, ateina laikas sąžiningai pripažinti tą faktą ir atitinkamai pasielgti.

Santykius su kitu žmogumi užmezgame todėl, kad būdami drauge tikimės patirti daugiau laimės , geriau realizuoti savo galimybes. Tačiau, deja, kartais atsitinka taip, kad tos viltys žlunga, o mes vis viena laikomės įsikibę santykių. Mes vis dar tikimės iš jų to, ko jau jie duoti nebegali. Priežasties, dėl kurios jie kitados buvo užmegzti, jau nebėra.

Tačiau net ir tada daugelis žmonių vengia nutraukti nesėkmingus santykius, nes jiems svarbi aplinkinių nuomonė . Jie bijo, kad praras gerą vardą savo tėvų, draugų ir bendradarbių akyse. Jie užsideda kaukes, slepia skausmą ir kartėlį. Kartais jiems atrodo, kad santykiai juos yra įkalinę, jie bijo išsilaisvinti, nes tai esą gėdinga, nepadoru, nepriimta.

Niekam iš tiesų nerūpi mūsų santykiai taip, kaip jie rūpi mums patiems. Dažniausiai žmonės, kuriuos mes bijome nuvilti, mūsų žlugusia santuoka ar draugyste visai nesusidomi. Juk visi turi savų rūpesčių, problemų. Faktas tas, kad žmonės didžiąją dienos dalį praleidžia galvodami apie save. Savi marškiniai, kaip sakoma, arčiau kūno. Mūsų santuoka ar draugystė žlunga, ir mes apie nieką kita net pagalvot negalime, tačiau daugeliui kitų žmonių kur kas svarbiau, ką jie šiandien valgys atsisėdę prie pietų stalo.