Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Vaikai yra brangi dovana

Kai su savo vaikais pradėsime elgtis kaip su ypatingomis dovanomis, kuriomis mėgautis mums teskirta labai trumpai, kitaip suvoksime ir savo, kaip tėvų, vaidmenį. Kai džiūgaudami drąsiname ypatingą vaiko asmenybę, jis stiebiasi kaip gėlė saulės link. Tačiau kai norime priversti savo vaiką būti tuo, kas jis nėra, vaiko siela pradeda vysti, jo laimė ir džiaugsmas nyksta kaip medžių lapai rudenį.

Atitikimo dėsnis teigia, kad mūsų santykiai su aplinkiniu pasauliu atspindi mūsų vidinį, minčių, pasaulį, tikrąjį „aš". Kas yra mūsų vaikai ir kuo jie taps, taip pat bus mūsų asmenybės atspindys. Todėl visad, kai turime rūpesčių su vaiku, pažvelkime į save ir paklauskime, kokia yra tikroji šios situacijos priežastis. Obuolys nuo obels rieda netoli.

Dauguma tėvų kaltina ir kritikuoja savo vaikus, kai šie elgiasi priešingai, nei reikalaujama. Ankstyvame amžiuje vaikai beveik visuomet elgiasi reakcingai. Tiek geras, tiek ir blogas jų elgesys paprastai yra atsakas į tai, kaip su jais elgiasi tėvai ir kiti aplinkiniai. Tik tuomet, kai tėvai prisiima atsakomybę už savo vaikų elgesį, įmanoma bandyti išspręsti vaikui kylančius sunkumus.

Meilė gali viską pakeisti

Svarbiausias veiksnys ugdant laimingus vaikus yra jiems duodamos meilės kiekis. Vaikams meilės reikia kaip gėlėms vandens. Vaiko emocinės ir fizinės sveikatos garantas yra nenutrūkstama tėvų širdies šiluma ir palaikymas. Beveik visų auklėjimo sunkumų priežastis yra vaiko nuojauta, kad vienas ar abu tėvai jo nemyli.

Tikras ar įsivaizduojamas meilės trūkumas gali turėti labai rimtų pasekmių. Širdies šilumos stygius yra psichinių ir fizinių ligų priežastis, jis žaloja būsimąją asmenybę ir gali baigtis net mirtimi. Emocinių problemų kamuojami suaugusieji vaikystėje neabejotinai patyrė savo tėvų meilės nepriteklių.

Šio amžiaus pradžioje buvo iškelta teorija, kad vaikas tuo sveikesnis auga tada, kai pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais patiria kuo mažiau kontakto su suaugusiais žmonėmis. Buvo manoma, kad per dažnas kontaktas su suaugusiais gali sukelti įvairias infekcijas.

Remiantis šia teorija buvo griežtai apribotas tėvų ir naujagimių bendravimas. Kūdikiai buvo liečiami kaip galima rečiau. Ribojami buvo net tėvų apsilankymai naujagimių skyriuose. Didžiąją laiko dalį kūdikiai praleisdavo gulėdami savo lovelėse. Tačiau greitai prasidėdavo siaubingi dalykai: vaikai tapdavo pasyvūs, sumažėdavo jų apetitas, kartais jie net mirdavo.

Ši reiškinys dabar žinomas kaip nesugebėjimo išgyventi sindromas .

Pirmosiomis gyvenimo dienomis ir pirmaisiais mėnesiais neliečiami ir nepatiriantys meilės vaikai tiesiog netekdavo noro gyventi. Jų mirtingumas buvo nepaprastai didelis.

Galų gale gydytojai ir slaugės suvokė, kad vaikams reikia šilumos ir tėvų prisilietimų. Kai tik izoliacija liovėsi, vaikai pradėjo augti sveiki.

Viename psichologijos žurnale buvo aprašytas labai pagarsėjęs atvejis. Auklei prižiūrėti palikę savo trejų metų sūnų, tėvai išvažiavo vakarieniauti. Liūdniausia, kad abu tėvai žuvo autoavarijoje pakeliui iš restorano namo. Socialinių reikalų tarnyba berniuką iš namų išgabeno į našlaičių prieglaudą. Jis niekuomet daugiau nebematė savo mylinčių tėvų ir buvo per mažas, kad suprastų, kas nutiko.

Prieglaudoje jis pradėjo blogai elgtis. Jis šlapindavosi į lovą, įsiveldavo į muštynes su vaikais, jo elgesys tapo didele problema. Dėl šios priežasties jis buvo keldinamas iš vienos prieglaudos į kitą. Nutiko keistas dalykas – jis nustojo augti. Sulaukęs septynerių jis buvo tokių pat fizinių duomenų kaip ir trejų metų amžiaus.

Tuomet įvyko kitas nuostabus dalykas – jį įsivaikino jauna pora ir apipylė meile bei dėmesiu. Netrukus berniukas vėl pradėjo augti. Per vėlesnius devynis mėnesius jis priaugo tiek svorio ir ūgio, kiek užaugama per ketverius metus. Baigiantis pirmiesiems metams naujojoje šeimoje jis atrodė taip, kaip ir turėtų atrodyti normalus jo amžiaus berniukas. Nuostabu, koks stiprus meilės poveikis vaikams!

Esama nemažai pavyzdžių, kai negaudami meilės vaikai tiesiog nustoja bręsti fiziškai. Dar daugiau pavyzdžių byloja, kaip vaikai tokiais atvejais nustoja vystytis emociškai ir psichiškai.

Meilės trūkumas yra neabejotinai pati rimčiausia problema, kokią vaikas gali patirti formavimosi amžiuje.

Besąlyginė meilė ir pripažinimas

Paaiškinkime vaikui, kad mūsų meilę jis gaus visą, kad ir ką darytų ar kaip elgtųsi. Nuostabiausia dovana vaikui – įtikinti, kad jis yra mylimas visiškai, be išlygų, be išankstinių sąlygų.

Kai pats turiu sudrausminti arba padaryti pastabą vienam savo vaikų, visuomet pradedu tokiais žodžiais: „Aš labai myliu tave, tačiau štai taip elgtis neturėtum..." Tuomet būna aišku, kad manęs netenkina vaiko elgesys, o ne jis pats. Aš savo vaikus išauklėjau tokiu būdu, kad jie tai suprastų.

Savo mažosios dukrelės Kristinos klausdavau: „Kaip labai tave myli tėvelis?" Ji ištiesdavo rankas į šalis ir sakydavo: „Štai tiek mane myli tėvelis." Tuomet paklausdavau: „O jeigu dabar pat nusiųsčiau tave į tavo kambarį?" Ji atsakydavo „Vis tiek tu mane myli štai tiek" ir vėl išskėsdavo rankas į šalis.

Dr. Rosas Kempbelas knygoje Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką (Ross Campbell, How to Really Love Your Child ) teigia, kad vaikas visuomet vienu ar kitu būdu klausia „Ar tu mane myli?" Kintamasis šiuo atveju yra tik atsakymas.

Kartais vaikas tyčia elgiasi blogai, norėdamas patikrinti, ar jis iš tiesų mylimas. Kuo vaikai vyresni ir kuo brandesni, tuo subtiliau užduoda tą patį klausimą – „Ar myli mane?". Klausimo turinys visuomet toks pats, kinta jo forma. Patys geriausi yra tie tėvai, kurie į šį klausimą visuomet atsako „Taip, tikrai myliu tave".

Kaip jiems pasakyti

Jeigu norime užauginti ypatingus vaikus, kasdien sakykime jiems, kad juos mylime . Žodžių „Myliu tave" vaikui niekuomet nebūna per daug. Net tada, kai vaikas apsimeta, kad jų negirdi. Kiekvienąsyk išgirdęs iš savo tėvų „Myliu tave", vaikas pasijunta daug saugiau ir tvirčiau, stiprėja jo pasitikėjimas savimi. Ir kuo aiškiau jie supranta, kad yra mylimi, tuo jiems lengviau mylėti patiems save.

Nuolat sakyti vaikams, kad juos mylime, mes galime trimis būdais. Akių kontaktas yra pirmasis būdas pranešti meilės žinią. Vaikai turi vadinamąsias „jausmų talpyklas", kurias užpildo gerdami tėvų akyse spindinčią meilę. Jau nuo šeštos gyvenimo savaitės vaikai išmoksta žavėtis besišypsančiomis ir šiltomis, meilę ir dėmesį skleidžiančiomis akimis.

Nesulaukiantys šiltų savo tėvų žvilgsnių vaikai niekuomet nesijaučia iš tikrųjų mylimi. Tuomet jiems atrodo, kad vyksta kažin kas negera ir su jais, ir su jų tėvais. Jie jaučiasi nesaugiai, nusižengę ir nusikaltę.

Mūsų visuomenėje po nepertraukiamo akių kontakto (kai žmonės pažvelgia vienas į kitą) dažnai išsakoma kritika arba nusiskundimai. Įsistebeilijame į savo vaikus tuomet, kai ant jų pykstame, tačiau retai kada žvelgiame į juos atidžiai vien dėl to, kad mylime. Štai todėl daugeliui vaikų tiesus žvilgsnis kelia baimę. Jiems atrodo, kad tai reiškia priešiškumą, dėl to jie jo vengia.

Ką tik įsimylėję žmonės sėdi ir ilgai žvelgia vienas kitam į akis. Tokiu būdu vienas suaugęs žmogus kitam suaugusiam žmogui taria „Myliu tave". Pabandykime tai su savo vaikais. Net nustebsime, kai pamatysime, kaip veiksmingai žvilgsniu galime patvirtinti savo meilę.