Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Antras būdas pasakyti savo vaikams, kad jie mylimi – tai fizinis kontaktas . Lytėjimu – apkabinimais ir bučiniais – lengviausia įtikinti vaikus, kad jie tikrai mylimi ir vertinami. Šeimos gydytoja Virginija Satir (Virginia Satir) tvirtina, jog per dieną vaiką reikia apkabinti keturis kartus, kad jis išgyventų, aštuonis kartus, kad būtų sveikas, ir dvyliką kartų, kad augtų. Augantiems vaikams bučinių ir apkabinimų niekuomet nebus per daug.

Vaikai, kurių tėvai niekuomet neapkabina ir nebučiuoja, laikui bėgant patiki, kad jie tiesiog neverti būti apkabinti ar pabučiuoti. Jie jaučiasi nesaugūs. Tuomet nukenčia jų savivertė, pažeidžiama asmenybė. Į tai paprastai reaguojama blogu elgesiu.

Tyrimų rezultatai rodo, kad moteriškos ir vyriškos lyties vaikai pirmaisiais gyvenimo metais apkabinami ir bučiuojami tiek pat kartų. Vėliau mergaitės ir toliau sulaukia tiek pat lytėjimo pobūdžio švelnumo. O berniukai apkabinami kur kas rečiau – penkerių metų mergaitės apkabinamos penkiskart dažniau.

Kai kurie tėvai įsitikinę, kad jeigu berniukui bus rodoma per daug dėmesio, jis taps lepūnėliu. Tačiau yra atvirkščiai. Berniukai, kurie vaikystėje buvo dažnai apkabinami – dažnai patyrė teigiamą fizinį kontaktą su savo tėvais – užaugo stiprūs, vyriški ir pasitikintys savimi. Mažai arba apskritai jokio fizinio kontakto su tėvais nepatyrę berniukai užaugę gali jaustis nesaugūs, nemylimi ir nepasitikėti savo jėgomis.

Netgi manoma, kad švelnaus fizinio kontakto trūkumas ankstyvoje vaikystėje vėliau skatina berniukus elgtis agresyviai. Nors čia nutylimas testosterono vaidmuo (būtent dėl šios medžiagos berniukai yra aktyvesni), vis dėlto tiesa ta, kad dėl meilės pertekliaus ankstyvaisiais gyvenimo metais nei fizinė, nei emocinė, nei intelektualinė berniuko raida nukentėti negali.

Trečiasis ir turbūt pats veiksmingiausias būdas pasakyti vaikui, kad jis tikrai mylimas, yra skirti jam kuo daugiau dėmesio . Tai įmanoma tik tuomet, kai su sūnumi ar dukterimi praleidžiame daug laiko kartu. Augantiems vaikams reikia būti drauge su tėvais. Jiems reikia bendrauti, pasipasakoti, būti šalia. Buvimas drauge jiems reikalingas taip pat kaip maistas, kad jie augtų sveiki.

Šiuo atveju netinka kalbėti, kad laiko kokybė gali atstoti laiko kiekybę. Tiesa ta, kad kokybiškas laikas yra laiko kiekybės funkcija. Kokybiškas laikas – brangiausios akimirkos, kurias išgyvenate su vaikais – įmanomas tik tuomet, kai kartu praleidžiate daug laiko. Tai nepakeičiama.

Juk negalime tarti sau: „Dabar praleisime laiką kokybiškai". Norint mėgautis „kokybiško laiko" akimirkomis, kurios itin svarbios tėvų ir vaikų santykiams, svarbu norėti kartu praleisti gausybę laiko, galbūt ilgiausias valandas.

Veikiausiai nėra geresnio būdo išlaikyti itin kokybiškus santykius su savo vaiku, nei kuo ilgiau būti kartu. Vaikams būtina jiems svarbiam žmogui išsakyti savo mintis ir jausmus, o tais svarbiausiais gyvenimo žmonėmis jiems turėtų būti tėvai.

Jeigu tėvai neturi laiko prisėsti ir išklausyti vaikų, šie vis daugiau laiko pradeda leisti su savo bendraamžiais. Tuomet pritarimo ir palaikymo jie laukia iš draugų ir perima šių prioritetus bei elgesį.

Jeigu vaikas iš tėvų nesulaukia meilės ir palaikymo, tuomet tėvų įtaka laipsniškai menksta. Tarp jų pradeda rastis praraja. Vaikas pradeda atmesti tėvų patarimus, vertybes ir pasaulėžiūrą.

Girkime ir skatinkime

Nepamirškime nuolat pagirti ir paskatinti savo vaikų, nepraleiskime pro akis net menkiausios smulkmenos. Tokiu būdu stipriname jų savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Jeigu mokykloje vaikas gauna įvairius pažymius, girkime jį už geruosius ir skatinkime uoliau mokytis tuos dalykus, kurie sekasi silpniau. Pagyrimas vaiko psichinę sveikatą veikia tarsi eliksyras arba tonizuojamasis preparatas. Vaiko asmenybę formuoja iš tėvų gaunama meilė ir paskatinimai. Pagirtas ir paskatintas vaikas motyvuojamas siekti dar daugiau, nes jis suvokia, kad tuomet išgirs dar daugiau pagyrimų ir susilauks palaikymo.

Pagyrimai stiprina vaiko savivertę. Giriamas vaikas pradeda vis labiau pasitikėti savimi, tuomet gali imtis dar svarbesnių ir geresnių darbų.

Pažeidžiamumas

Niekuomet vaikams nesakykime griežtų žodžių. Juos itin žeidžia bet kokia tėvų kritika. Ji tarsi išdrasko jų vidų. Jie gali neišsiduoti, kad sureagavo jautriai, tačiau dėl bet kokios priežasties kritikuojami svarbiausiųjų savo gyvenimo žmonių jie jaučiasi siaubingai.

Destruktyvi kritika sunaikino daugiau žmonių nei visi karai, vykę žmonijos istorijoje. Daugumos mūsų šiandieninių problemų priežastis yra vaikystėje iš vieno arba abiejų tėvų patirta destruktyvi kritika. Kai mes savo ruožtu kritikuojame savuosius vaikus, jie jaučiasi nemylimi, nevertinami ir nesaugūs. Jie netenka drąsos ir tampa prislėgti.

Neretai tėvai kritikuoja savo vaikus tikėdamiesi taip juos paskatinti. Tačiau destruktyvi kritika tik sumenkina vaiko pasitikėjimą savo sugebėjimais ir savivoką. Kuo menkesnis savo vertės suvokimas, tuo atitinkamai menkesni ir pasiekimai. Bet kokia kritika galima tiek sumenkinti vaiko gebėjimus, kad jis apskritai nebenorės nieko imtis.

Garsi pedagogė Dorotė Nolt (Dorothy Nolte) yra davusi nuostabų patarimą, kurį derėtų prisiminti visiems tėvams. Jis pavadintas „Vaikai išmoksta to, kuo gyvena".

Kritikuojamas vaikas

Išmoksta smerkti.

Baramas vaikas

Išmoksta pykti.

Pašiepiamas vaikas

Išmoksta šaipytis

Gėdinamas vaikas

Išmoksta kaltinti.

Toleruojamas vaikas

Išmoksta kantrybės.

Drąsinamas vaikas

Išmoksta pasitikėti savimi.

Giriamas vaikas

Išmoksta vertinti.

Dorai auklėjamas vaikas

Išmoksta elgtis teisingai.

Saugiai augdamas vaikas

Išmoksta tikėti.

Skatinamas vaikas

Išmoksta mylėti save.

Draugyste apgobtas vaikas

Išmoksta rasti pasaulyje meilę.

Nepamirškite paklausti, kas yra svarbiausia

Kiekvieną kartą drauge su savo vaiku atsidūrę sudėtingoje situacijoje privalote paklausti savęs, kas šiuo atveju tikrai svarbu. Visuomet teisingiausias atsakymas – kad tikrasis tikslas ir tikrasis tėvų vaidmuo yra užauginti pasitikintį savimi vaiką. Tėvų tikslas nėra būti teisiausiais. Jų tikslas nėra priversti vaiką pateisinti tėviškus lūkesčius. Svarbiausia yra užauginti laimingus, sveikus ir pasitikinčius savimi vaikus.

Klausykime savo nuojautos. Net tada, kai jau visos pedagogikos knygos perskaitytos ir visais patarimais pasinaudota, tėvų nuojauta visuomet bus geriausias mokytojas. Kas mūsų vaikui geriausia, žinosime širdimi.

Kaip auginamas laimėtojas

Garsus Amerikos psichologas bihevioristas Deividas Maklelandas, knygos Sėkmės visuomenė (David McClelland, 1917–1998, The Achieving Society ) autorius, ilgus metus tyrinėjo vaikų auklėjimą ir motyvaciją. Jis nustatė, kad laimėtojai – taip vadinami berniukai ir mergaitės, kurie daug pasiekia jau paauglystėje ir būdami dvidešimtmečiai – užauginami esant dviems pagrindinėms sąlygoms.

Demokratiška atmosfera

Pirmoji sąlyga – demokratiška aplinka . Jei namų aplinka demokratiška, klausiama vaiko nuomonės ir ji gerbiama. Vaikai nuo pat mažų dienų drąsinami dalyvauti priimant bendrus šeimos sprendimus. Paisoma jų nuomonės ir jausmų, jų mintys ir idėjos būna vertinamos. Visa šeima skiria laiko diskusijoms ir dėl visko tariasi kartu.