Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Vaiką džiugina, jei tėvai su juo elgiasi kaip su protingu, mąstančiu žmogumi. Jeigu su savo vaiku elgsimės kaip tik taip, jis mus savo ruožtu nustebins protu ir įžvalgomis.

Kartais, kai darbe susiduriu su kokiomis nors problemomis, namuose prie pietų stalo paprastais žodžiais nupasakoju situaciją savo dvylikametei dukrai Kristinai ir paklausiu jos patarimo. Būna, ji pateikia stulbinamų įžvalgų. Tuomet įsitikinu, kad senas posakis „Vaiko lūpomis išmintis klaba" yra tikra tiesa. Kartais vaikai situaciją mato objektyviau nei jų tėvai. Svarbiausia yra paklausti . Taip stiprinama vaiko savigarba ir savivertė.

Pozityvūs lūkesčiai

Laimėtojus užauginti padeda pozityvūs lūkesčiai . Daug pasiekę jaunuoliai užaugo namuose, kuriuose iš savo tėvų nuolat girdėjo, kad jais tikima ir pasitikima, kad jie puikiai atliks savo užduotis ir gyvenime pasieks didžių dalykų.

Kai vaikui kartojama „tu gali" arba „tikiu tavimi", jis skatinamas tikėti savimi. Vaikas padrąsinamas imtis to, ko negirdėdamas drąsinamų žodžių niekuomet nesiimtų. Vaikai, į kuriuos nukreipiami geri lūkesčiai, visada pasiekia daugiau.

Tai labai svarbu. Pozityvūs lūkesčiai nėra tas pats kas reikalavimai. Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad jie išreiškia savo teigiamus lūkesčius, nors iš tiesų jie paprasčiausiai reikalauja, kad jų vaikų elgesys atitiktų tam tikras normas. Reikalavimas visuomet asocijuojamas su sąlygine meile , o tokiu atveju manoma, kad reikalavimų nevykdantis vaikas gali netekti tėvų meilės ir paramos.

Svarbu įtikinti vaikus, kad jie bus mylimi visa širdimi ir tada, kai jiems seksis, ir nesėkmių akimirkomis. Vaikas, jaučiantis grėsmę netekti tėvų meilės dėl to, kad nesugebės atlikti kokios nors užduoties, bus nervingas ir jausis nesaugus. Net patyręs sėkmę toks vaikas nepatirs džiaugsmo ir jokio pasitenkinimo.

Namų darbai ir ugdymas

Tėvai, sugebantys užauginti vaiką laimėtoją, turi savitą požiūrį į namų darbus. Jie suvokia, kad namų darbai ir sėkmė mokykloje yra itin svarbu. Jie reikalauja, kad vaikai laiku atliktų mokykloje gautas užduotis. Visų atliktų tyrimų rezultatais, pagrindinis veiksnys, lemiantis aukštus pasiekimus mokykloje, yra tėvų požiūris į mokymąsi ir jų dalyvavimas vaiko ugdymo procese.

Vienas iš faktorių, lemiančių sėkmingą mokymąsi, yra namų darbų atlikimo laikas ir vieta. Namuose, kuriuose išauginti vaikai laimėtojai, namų darbai buvo atliekami prie šeimos pietų stalo prieš pietus arba po jų, išjungus televizorių ir dalyvaujant tėvams. Tėvai pasisiūlydavo vaikams padėti atlikti namų darbus, patys susipažindavo su užduotimis.

Kita vertus, mažiau pasiekę žmonės paprastai kilę iš namų, kuriuose tėvai (jeigu jiems apskritai rūpėdavo) namų darbus vaikams liepdavo atlikti savuosiuose kambariuose. Vaikas, siunčiamas mokytis į savo kambarį, paprastai nusprendžia, kad tai turėtų reikšti, jog nei namų darbai, nei darbas mokykloje nėra svarbūs. Retas atvejis, kad iki dešimties metų amžiaus neišmokęs atlikti namų darbų vaikas vėliau daug pasiektų mokykloje arba universitete.

Tėvai, norintys, kad jų vaikai jau mokykloje pasiektų gerų rezultatų, turi dalyvauti kiekviename mokymo proceso žingsnyje. Kaip jau sakiau anksčiau, gyvenime daug ką lemia dėmesys. Į kurias gyvenimo sritis jį nukreipiame, ten galime laukti sėkmės. Jei nuolat dėmesingai stebėsime, kaip mokosi mūsų vaikas, jam seksis vis geriau. Jeigu nekreipsime dėmesio nei į namų darbus, nei į pasiekimus mokykloje, vaikas nuspręs, kad tai yra visai nesvarbu, taigi neverta dėl to ir stengtis.

Kelkime vaiko savivertę

Vaiko savivertę turime stiprinti nuo mažų dienų – mokykime ir skatinkime jį kartoti „Aš sau patinku". Aš savuosius vaikus pastatydavau prieš veidrodį ir paprašydavau kartoti šį pozityvų teiginį. Tokiu būdu vaikai išsiugdo ne tik aukštą savivertę, bet ir adekvatų saviįvaizdį. Jie geriau įvertina save ir savo tikrąsias galimybes, todėl jiems puikiai sekasi mokytis, jie pajėgesni atsispirti neigiamai bendraamžių įtakai, jų tvirtesnis charakteris.

Taip pat tokie vaikai pasižymi mąstymo laisve. Jie linkę galvoti savo galva ir geba patys save motyvuoti siekti sėkmės bei realizuoti savo galimybes. Kai vaikas puikiai jaučiasi būdamas savimi, jis pajėgus pats nuspręsti, kas jam geriausia, koks bus jo rytojus. Jis atsisako tenkintis menkais pasiekimais ir nusibrėžia didelius ateities tikslus.

Geras pavyzdys

Jeigu norime užauginti tikrai laimingus, sveikus, savimi pasitikinčius vaikus, privalome rodyti jiems gerą pavyzdį, patys būti tokie, kokius norėtume matyti užaugusius vaikus.

Daugelio dalykų vaikai išmoksta mėgdžiodami. Jie stebi mūsų elgesį, klausosi žodžių, o paskui visa tai bando pakartoti.

Todėl tėvai nebegali leisti sau prabangos kalbėti ir elgtis kaip panorėję. Jie privalo daug atidžiau kontroliuoti savo elgesį ir turėti galvoje galimą jo poveikį vaikams.

Jeigu norime vaikams išugdyti taisyklingos mitybos įpročius, turime rodyti pavyzdį – patys maitintis taisyklingai, namuose laikyti tik sveiką maistą. Jeigu norime, kad vaikai užaugę negirtautų, nerūkytų ir neturėtų kitų nesveikų įpročių, pavyzdį turime rodyti savo elgesiu. Jeigu norime, kad vaikai daugiau skaitytų ir rečiau žiūrėtų televizorių, turime parodyti jiems pavyzdį – kiekviena proga imtis knygos. Jeigu norime išugdyti kantrius, ramius, susitvardančius vaikus, šias savybes turime išsiugdyti patys ir neužsimiršti net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Vaikai, svarstydami, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, žvalgosi į tėvus, tad šių įtaka iš tiesų yra didesnė nei visų kitų žmonių.

Mylėkime sutuoktinį

Turbūt geriausia, ką tėvas gali padaryti savo vaikų labui, yra mylėti jų motiną. O geriausia, ką gali padaryti motina, – mylėti jų tėvą. Meilės vaikai išmoksta namuose, kuriuose ji matoma ir ja dalijamasi. Jie mokosi mylėti tik stebėdami savo tėvus.

Galbūt mus užaugino tėvai, kurie šių dalykų nesuvokė. Galbūt jie padarė daug klaidų, gal negailėjo mums destruktyvios kritikos. Gal jie nedavė tiek meilės, kiek mums jos reikėjo.

Mus valdo įpročiai. Natūralu, kad tapę tėvais su savo vaikais elgsimės taip, kaip kitados su mumis elgėsi mūsų tėvai. Darysime tokias pat klaidas. Tačiau niekuomet nėra per vėlu . Štai jeigu bendraudami su vaikais esame pernelyg kritiški, šią pat akimirką galime pakeisti savo požiūrį ir elgesį, kad vaikas augtų sveikas ir jausdamas savo vertę.

Atsiprašymas

Susėskime drauge su savo vaiku ar vaikais. Giliai įkvėpkime ir atsiprašykime jų už visą skausmingą kritiką ar net fizines bausmes. Pasakykime, kad apgailestaujame dėl visko, kas juos skaudino ar vertė blogai jaustis.

Vaikai dažnai skundžiasi, kad tėvai niekuomet neištaria „atsiprašau" arba „atleisk man". Mūsų sūnūs ir dukros itin jautriai reaguoja į nesąžiningą ir negarbingą tėvų elgesį. Vos tik pajutę , kad juos neteisingai kaltina, jie supyksta, užsisklendžia savyje. Neigiamos emocijos diena iš dienos kaupiasi ir užsilieka vaiko psichikoje ilgus metus.

Atsiprašykime vaikų ir prisiimkime visą atsakomybę už savo žodžius ir darbus, kuriais galėjome pažadinti jų kaltės jausmą. Atsiprašydami parodysime vaikui, kad esame žmogiški ir kad turime drąsos pripažinti savo klaidas.

Daugelis tėvų vengia atsiprašyti, jie mano, kad tuomet vaikai jų nebegerbs. Jie įsitikinę, kad turi susikurti neklystančiojo įvaizdį, nes kitu atveju vaikai pasinaudos jais. Jie bijo, kad atsiprašymas gali būti palaikytas silpnumo ženklu – taip kalba jų ego.