Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Esminis klausimas

Vienas klausimas, kurį turėtume nuolat užduoti ir kiekvienąsyk atsakyti į jį, kad santykiai su partneriu būtų sėkmingi, yra toks: „Kas čia svarbiausia?"

Svarbiausia – ne laimėti ginčą, ne būti teisesniam, o išlaikyti santykių kokybę, kurstyti meilę ir abipusę pagarbą.

Nuolat klausdami „Kas čia svarbiausia?" viską regėsime daug aiškiau, suvoksime, ką derėtų daryti arba sakyti kiekvienoje konkrečioje bendro gyvenimo situacijoje.

Prisiminkim auksinę santykių taisyklę ir nuolat duokime sau štai tokį klausimą: „Kaip ji (jis) jaučiasi susituokusi (susituokęs) su manimi?" Arba „Kaip jausčiausi, jeigu mano partneris su manimi elgtųsi taip, kaip aš su juo (ja) elgiuosi?"

Jeigu su partneriu elgiamės taip, kaip norėtume, kad jis elgtųsi su mumis, daug geriau suprantame savo žodžių ir poelgių daromą poveikį.

Kaip sakėme, gyvenimas yra dėmesio mokykla. Jeigu bendraudami pasirūpinsime menkiausiomis smulkmenomis, tuomet didieji rūpesčiai susitvarkys savaime.

Šešios santykių problemos ir jų sprendimo būdai.

Yra tūkstančiai priežasčių, dėl kurių santykiai suyra, tačiau tikriausiai visas jas galėtume išskirti į šešias pagrindines problemines sritis. Šios šešios problemos yra visų ginčų, nesutarimų ir skyrybų priežastys. Visos jos susijusios su vienos ar abiejų pusių savivoka ir saviįvaizdžiu.

Pirma didžioji santykių problema yra įsipareigojimo ir atsidavimo stoka . Šiandien vis populiaresnės vedybos „su daliniais įsipareigojimais". Vienas arba kitas sutuoktinis kalba: „Tu nueik vieną kelio pusę, o aš – antrąją." Tačiau tuomet, kai viena pusė nusprendžia nueiti tik 49 procentus kelio, santykiuose atsiveria plyšys. O šis plyšys turi tendenciją tik platėti, ne siaurėti. Vėliau kuri nors pusė ima tenkintis tik 48 procentais kelio, vėliau – 40, dar vėliau toji dalis sumažėja iki 30 procentų ir taip toliau, kol santykių iš esmės nebelieka.

Tokią situaciją, pavyzdžiui, regime tuomet, kai abudu sutuoktiniai turi po atskirą sąskaitą banke. Namų išlaidos skirstomos perpus. Kiekvienas doleris priklauso arba vienam, arba kitam. Jie netgi skolina pinigus vienas kitam ir tiksliai skaičiuoja, kiek katras skolingas. Esu matęs ir tokį atvejį, kai namų išlaidos buvo padalytos perpus iki menkiausio cento, buvo net suskaičiuota pašto ženklo ant sąskaitos už komunalines paslaugas kaina!

Du mano bičiuliai, pavadinkime juos Marija ir Džo, drauge pragyveno vienuolika metų. Jie visuomet šnekėjo apie vedybas, vis dėlto atrodė, kad apsispręsti jie nesugebės. Nuo tada, kai jie susikėlė gyventi kartu, buto baldus ir įrangą kiekvienas jų pirko ir už viską mokėjo atskirai. Ant kiekvieno daikto jie klijuodavo lipdukus, kuriuose užrašydavo, kam daiktas priklauso. Jie niekuomet nesumaišė savo lėšų ar nuosavybės. Po vienuolikos metų bendro gyvenimo nusprendę išsiskirti, viską pasidalyti jie sugaišo mažiau nei porą valandų. Vengdami įpareigojančių santykių jie visus tuos vienuolika metų pasąmoningai planavo patraukti kiekvienas savo keliais.

Kitas dalinio įsipareigojimo pavyzdys yra vedybinė sutartis arba ikivedybinis susitarimas. Įdomu tokius susitarimus skaityti. Pirmajame tokių sutarčių skyriuje rašoma: „Viena kitą įsimylėjusios ir ketinančios ilgai ir laimingai gyventi drauge sutarties šalys šiuo dokumentu nutaria..."

Paskui labai smulkiai aprašoma, kaip skyrybų atveju bus dalijamas turtas. Ir tiesų jie planuoja skyrybas dar net nebūdami susituokę.

Kai viena šalių nenori visiškai įpareigojančių santykių, antroji pasijaučia atstumta ir menka. Tam partneriui atrodo, kad priežastis, dėl kurios antroji pusė nenori prisiimti visų įsipareigojimų, yra jo trūkumai, ydos.

Kai mudu su Barbara tuokėmės, dvasininkas mums parodė kelis vedybinius įžadus, kuriuos galėjome priimti. Galėjome įžadų tekstus sukurti ir patys. Beskaitydamas visus tuos tekstelius, paklausiau dvasininko: „O kurgi žodžiai 'Kol mirtis mus išskirs'?"

Dvasininkas – puikus žmogus – paaiškino, kad pastaraisiais metais ši frazė iš daugelio tuoktuvių įžadų išbraukta. Dauguma jaunų žmonių nenori, kad jų vedybiniuose įžaduose skambėtų tokie tiesūs ir nedviprasmiški įsipareigojimai. Jie pageidauja „lankstesnių" įžadų.

Paklausiau, ar mes galėtume įtraukti ir šią frazę. Jis atsakė, kad galime. Taigi aš pageidavau, kad mūsų tuoktuvių ceremonijoje skambėtų frazė „kol mirtis mus išskirs". Jaučiau, jog koks skystesnis įžadas, kaip kad dvasininko rodytasis „kol vienas kitą mylėsime" koduoja, kad tiedu žmonės iš tiesų negalvoja apie tvirtą ilgalaikę santuoką.

Antra didžioji santykių problema yra bandymas pakeisti savo partnerį arba tikėtis, kad jis pasikeis pats. Tai tėra dar vienas subtilus būdas atmesti kitą žmogų, pranešti „Man netinki toks, koks esi".

Bandydami pakeisti kitą žmogų paprastai duodame suprasti, kad jis arba ji nevertas mūsų, o tai sukelia tik pyktį ir atmetimo reakciją.

Tiesa ta, kad žmogus negali pasikeisti iš esmės. Kaip yra pasakęs komikas Flipas Vilsonas (Flip Wilson): „Gauni tai, ką matai." Jeigu žmogus, su kuriuo ruošiamės tuoktis, nėra visiškai toks, kokio norėtume, turime apie tai pagalvoti prieš vedybas, o ne paskui.

Paprasčiau, nei stengtis partnerį pakeisti (pavyzdžiui, mums nepatinka jo svoris, žalingi įpročiai, pažiūros ir kita), būtų priimti jį tokį, koks jis yra. Jei negalime priimti partnerio su visais jo trūkumais, verta pasvarstyti, ar jis tikrai skirtas mums. Pakantumas – svarbi savybė. Ji didele dalimi lemia santykių kokybę.

Kartais būna taip, kad tik nustojame reikalauti, kad partneris pasikeistų, kaip jis ima keistis pats, neberaginamas. Žmonės būna užsispyrę. Neretai jie atkakliai laikosi savo vien dėl to, kad juos nuolat bandoma pakeisti. Neretai jie patys, savo noru, pasikeičia, tačiau tai padaro tik tuomet, kai jų niekas nebespaudžia.

Trečia didžioji santykių problema yra pavydas . Visi žmonės, gebantys jausti, išgyvena pavydą tiek protu, tiek širdimi. Šekspyras pavydą vadino „žaliaake pabaisa". Tai siaubinga neigiama emocija, kylanti dėl menko pasitikėjimo savimi ir nepilnavertiškumo jausmo.

Pavydo kamuojamas žmogus abejoja savo, kaip individo, verte. Jam arba jai atrodo, kad niekas iš tiesų negalėtų jo mylėti tokio, koks jis yra.

Tokio būdo individas vaikystėje veikiausiai nuolat girdėjo destruktyvią kritiką, o suaugęs nesėkmingai bendravo su priešingos lyties žmonėmis. Jeigu vaikas nepatyrė besąlyginės tėvų meilės arba, dar blogiau, jeigu tėvai jį atstūmė, tai suaugęs jis itin jautriai reaguos į meilės trūkumą ir visur matys pavojų ją prarasti.

Pavydą išsigydome suvokę, kad tas ydingas jausmas neturi nieko bendra su žmogumi, į kurį jis nukreiptas. Pavydas kyla dėl to, kad jį išgyvenantis žmogus jaučiasi nepilnavertis. Vienintelis būdas nustoti pavydėti yra sustiprinti savivertę. Kartokime: „Aš patinku sau, aš patinku sau, aš patinku sau..."

Kai žmogus gerbia save ir vertina, jokie aplinkinių veiksmai arba veiksmų trūkumas negali sumenkinti jo savivertės. Mes pasitikime savo jėgomis, mums visų pirma svarbi mūsų pačių nuomonė, o mūsų nuotaika nuo aplinkinių elgesio mažai tepriklauso.

Sąmoningai sukelti kitam žmogui pavydą niekuomet nėra protinga . Pavydas – skausminga, destruktyvi emocija. Stenkimės nuo jo artimą žmogų apsaugoti. Bendraudami su partneriu norime jaustis saugiai, o tyčia išprovokuotas pavydas saugumui kelia grėsmę, daro žmogų apgailėtiną ir nelaimingą.

Ketvirtas didysis santykių rūpestis yra savigaila . Kartais partnerio veiksmai ar neveikimas verčia mus gailėtis savęs. Paprastai savęs besigailintys žmonės šio elgesio būna išmokę savo namuose, kuriuose vienas iš tėvų taip bendravo su kitu, vis jautėsi „nuskriaustas", besigailintis.