Savimonė
Pripažinti save sugebėsime tik tuomet, kai save pažinsime: kodėl mąstome taip, kaip mąstome, jaučiame taip, kaip jaučiame, elgiamės taip, kaip elgiamės; kokia mūsų gyvenimo patirtis, suformavusi mus tokius, kokie esame šiandien.
Tik gerai pažinę save galėsime gerai ir jaustis, save gerbti. Gera savimonė laiduoja aukštą savigarbą ir sveiką asmenybę.
Intymumas ir asmenybės branda
Vienas iš santuokos bei intymių santykių tikslų yra galimybė tobulėti. Kai pasitikime partneriu, galime jam ar jai nuoširdžiai išsipasakoti, pasidalyti savo praeitimi bei dabarties tikslais. Kai taip elgiamės, imame geriau pažinti save, ugdomės toleranciją, palankumą ir atjautą, imame atleisti žmonėms jų silpnybes, nes jie mums atleidžia taip pat. Taip ugdomės asmenybės bruožus, kurie antraip liktų neatskleisti.
Daugelį dalykų gyvenime darome vildamiesi kompensuoti meilės trūkumą. Kiekvienas mūsų jaučia poreikį būti mylimas ir besąlygiškai pripažįstamas bent vieno asmens. Tik tuomet, kai bus patenkintas mūsų emocinio saugumo poreikis, galėsime lengva širdimi ir švariu protu imtis kitų gyvenimo reikalų. Meilė kaip ir pinigai – jeigu jos užtenka, per daug apie ją ir negalvojame. Tačiau jeigu jos trūksta, nepajėgiame galvoti apie nieką daugiau. Žiauriausia bausmė kaliniams yra uždaryti juos vienutėse, atokiai nuo kitų žmonių. Blogiausia, ką galima padaryti žmogui, yra atskirti jį nuo aplinkos, atimti pačią galimybę bendrauti.
Aukščiausias žmogiškosios būties siekis – užmegzti meilės kupinus santykius. Tada galėsime mėgautis džiaugsmu ir laime, kurią patirti esame sukurti.
Viskas, kas ankstesniame skyriuje buvo rašyta apie bendravimo meną, pritaikoma ir kuriant intymius ryšius. Taip pat esama ir kitų dalykų, kurie gali stulbinamai pakeisti santykius su svarbiausiais gyvenimo žmonėmis. Pradėkime nuo šešių sėkmingų santykių taisyklių.
Šešios sėkmingų santykių taisyklės
Pirmoji taisyklė sako, kad panašus traukia panašų . Laimingiausi būsime su žmogumi, kurio pomėgiai, skoniai ir vertybės yra artimi mūsiškiams. Taigi jaučiame potraukį tokiam žmogui, kurio poelgiai ir įsitikinimai harmoningai dera su mūsų pasaulėžiūra.
Pirmoji sritis, kuri turėtų būtinai derėti, yra santykis su pinigais – kokiais būdais jie uždirbami, kaip jie taupomi ir kam jie išleidžiami. Antroji sritis apima požiūrį į vaikus – ar jų turėti, jei taip – tuomet kiek ir kaip juos auginti, ugdyti. Trečioji sritis yra seksas. Ketvirtoji – religija, o penktoji – požiūris į politines bei socialines problemas. Svarbios suderinamumo sritys yra santykiai su žmonėmis, visuomeninė veikla ir laisvalaikio pomėgiai. Vidinių principų panašumas taip pat traukia, kartais jie svarbesni už visus kitus.
Laimingiausi jausimės su tuo žmogumi, kurio pamatiniai įsitikinimai ir vertybės visose išvardintose srityse bus panašios į mūsiškes. Daugiausiai asmeninių nelaimių prasideda tada, kai tose srityse sutarimų nėra.
Antroji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad priešybės traukia viena kitą . Vis dėlto ši taisyklė liečia tik temperamentą. Gamtoje visa kur viešpatauja pusiausvyra ir harmonija. Taigi temperamentų pusiausvyra yra svarbiausias dalykas, kai du žmonės nusprendžia pradėti bendrą gyvenimą.
Savo artimų santykių kokybę galime patikrinti atlikę paprasčiausią suderinamumo tyrimą. Jis vadinamas „pokalbio tyrimu". Kai dviejų žmonių temperamentai puikiai dera, jų pokalbis rutuliojasi itin lengvai. Kiekvienas iš dviejų žmonių gali kalbėti tiek, kiek jam ar jai kalbėti norisi, ir kiekvienas turi galimybių klausytis tiek, kiek jam ar jai atrodo reikalinga.
Ši pusiausvyra labai svarbi. Kiekvienas asmuo turi iškalbėti tam tikrą kiekį žodžių, kad būtų sveikas ir jaustųsi pilnavertis. Jeigu žmonės nejaučia galį išsikalbėti su artimiausiu žmogumi, tuomet jie pradeda ieškoti kitų galimybių bendrauti. Beveik visi neištikimybės atvejai prasideda nuo vieno iš partnerių bandymo patenkinti bendravimo poreikius.
Kai poros temperamentai atitinka, tuomet 90 procentų drauge praleidžiamo laiko sudaro lengvi pašnekesiai apie šį bei tą. Kiti 10 procentų būna užpildyti jaukia tyla.
Tačiau jeigu vienam reikia kalbėti 70 procentų laiko, o klausytis tiktai 20 procentų drauge leidžiamo laiko, o kitam – lygiai tiek pat – 70 procentų laiko reikia kalbėti, o 20 procentų – klausytis, tuomet gali kilti konfliktas dėl vadinamojo „eterio".
Tokiais atvejais vienas iš žmonių būna tas, kuris myli labiau , o antras – tas, kuris myli menkiau . Dažnai tas, kuris myli labiau, prikanda lūpą ir leidžia antrajai, menkiau mylinčiai pusei, kalbėti arba elgtis taip, kaip tik ta antroji pusė pageidauja. Santykius kontroliuoja tas, kuris myli menkiau.
Tačiau tai laikinas sprendimas. Jis neišvengiamai sukelia labiau mylinčio žmogaus nusivylimą ir nepasitenkinimą. Galiausiai šie užgniaužti jausmai prasiveržia sveikatos sutrikimais arba ydingu elgesiu.
Kitas nesuderinamumo pavyzdys yra pora, kurios abiem pusėms pakanka 30 procentų kalbos ir kurie pageidauja likusius 60 arba 70 procentų laiko skirti patogiai klausytis. Šiuo atveju 40 procentų laiko, kurį pora praleistų drauge, skendėtų slogioje tyloje. Tai būtų du žmonės, neturintys ką pasakyti vienas kitam ir nežinantis, kaip išsklaidyti nejaukią tylą. Tai taip pat temperamentų nesuderinamumo pavyzdys.
Trečioji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad partneriai turi būti visiškai atsidavę vienas kitam. Tik nuoširdžiai apsisprendus sukurti sėkmingus santykius įmanoma visiškai atsiduoti. Jeigu dera poros pamatinės vertybės, elgesys bei temperamentai, tuomet jiems kur kas lengviau ryžtis ilgalaikiams įsipareigojimams. Visiškas atsidavimas reiškia, kad nė viena šalių niekuomet nesvarsto ir nediskutuoja net pačios galimybės išsiskirti ar kitaip išardyti santykius. Visiškai atsidavęs asmuo privalo sudeginti fizinius ir emocinius tiltus ir nė nesvarstyti kitos išeities, kaip tik stengtis sukurti sėkmingus santykius.
Daugelis žmonių vengia visiškai atsiduoti net sudarydami santuoką. Jiems atrodo, kad saugiau yra pasilikti emocinio pabėgimo galimybę. Atsidavimo trūkumas paprastai tampa prielaida susiklostyti būtent tokiai situacijai, kokios bijomasi. Kai vienas partneris nuolat susilaiko ir nepajėgia atsikratyti minčių apie išsiskyrimą kaip geriausią tarpusavio problemų sprendimą, santykiai laipsniškai genda.
Žinomas psichiatras M. Skotas Pekas knygoje Bemaž nepramintas kelias (M. Scott Peck, The Road Less Traveled ) puikiai apibūdina meilę. Jis rašo: „Meilė yra visiškas atsidavimas, troškimas atskleisti visus antrosios poros pusės gebėjimus." Kai savo partnerį mylime visa širdimi, tai drauge norime, kad šis žmogus realizuotų visas savo galimybes. Jeigu vienas to nenori arba abejoja, kad reikia palaikyti kiekvieną savo partnerio galimybę augti ir mokytis, tuomet tikros meilės veikiausiai nėra.
Nuostabu yra tai, kad tikrą emocinę laisvę patiriame tik tuomet, kai atsisakome visų kitų galimybių ir visa širdimi atsiduodame vienam vieninteliam žmogui.
Ketvirtoji sėkmingų santykių taisyklė sako, kad partneriai turi vienas kitam patikti. Nuoširdi ilgalaikė simpatija yra kur kas svarbiau nei karšta meilė. Žmonės pamilsta ir nustoja mylėję, o santykiai tęsiasi neribotą laiką, nes jiedu vienas kitam patinka ir vienas kitą gerbia.
Santykiai paprastai nutrūksta tuomet, kai vienam iš poros antrasis ima nepatikti, kai jis liaujasi jį gerbti. Daug porų įsimyli, o išsiskyrę nebesugeba kalbėtis, nes niekuomet nespėjo pamėgti vienas kito, nespėjo patikti vienas kitam ir neišmoko gerbti vienas kito kaip asmenybių, ne tik kaip meilės partnerių.
Читать дальше