Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

A tipas parsineša darbo atmosferą namo. Jis nuolat šneka apie vadovą: ką šis pasakė, ką padarė ar ką turėjo omenyje. Niekas nepadaro A tipo laimingesnio nei vadovo pritarimas. Niekas nenuliūdina A tipo labiau nei vadovo nemalonė.

Bene svarbiausias skiriamasis A tipo bruožas – agresija ir priešiškumas . Šios emocijos dažniausiai nukreiptos į kolegas, bendradarbius, mat šie yra potencialūs konkurentai.

A tipo žmonės paprastai būna pikti, nekantrūs ir suirzę. Jie dirba sunkiau ir smarkiau, bet gauna nedaug pasitenkinimo iš savo darbo ar pasiekimų. Juos kamuoja neviltis. Jie nevaldo savo gyvenimo aplinkybių. Jie vis sako „privalau padaryti tą", „turiu atlikti aną". Jie jaučia, kad nėra taško, kuriame galėtų atsipūsti ir nusiraminti. Pagaliau jie siunčia žinią savo pasąmonei: „Ištrauk mane iš čia!" Ir neilgai trukus pasirodo pirmieji širdies ligos ar kitokio negalavimo simptomai.

Stebėkime save

Jei randame savyje A tipo elgesio elementų, ypač tai pasakytina apie priešiškumo nuostatą ir amžiną skubėjimą, tai esama konkrečių priemonių, kurios tuo metu mums gali padėti.

Pirmas žingsnis paprastas. Pripažinkime tai! Pripažinkime, kad esame A tipo asmenybė. Daugybė A tipo atstovų nenori pripažinti, kad juos visiškai valdo darbas, o ne jie valdo darbą. Išgirdę tokias pastabas, jie ima atkakliai gintis.

Kad įveiktume A tipo elgesį, privalome suvokti, jog profesinės pergalės asmeninės laimės negarantuoja. Ramybę galime rasti tik savyje. Nėra prasmės nepaliaujamai kovoti dėl viršininko pritarimo, nes tai niekada neatstos vaikystėje negautos tėvų meilės. O gyvenimą toks elgesys sutrumpinti gali.

Antras žingsnis – pasiryžkime pasikeisti. Nuspręskime, kad nebenorime daugiau taip gyventi. Nuspręskime, kad norime atsipalaiduoti, dirbti racionaliau, harmonizuoti santykius su sutuoktiniu ir vaikais.

Daugybė žmonių pripažįsta, kad jie priklauso A tipui, ir tuo didžiuojasi. Nepakliūkime į šiuos spąstus. Mirti dvidešimčia metų pirma laiko yra labai kvaila.

Trečias žingsnis, jei norime įveikti A tipo elgesį – išmokime atsipalaiduoti . O geriausias būdas atsipūsti – tai paprasčiausiai sustoti, atsikvėpti, pamedituoti.

Puikus streso priešnuodis – pasivaikščiojimas parke per pietų pertrauką. Kaip tik tada, kai esame įsitikinę, kad visiškai neturime laiko atsikvėpti, mums išties būtina padaryti pertraukėlę.

A tipas ir darbo maniakai

Yra esminis skirtumas tarp A tipo asmenybės ir darbo maniako. A tipo atstovai negali atostogauti negalvodami ar nekalbėdami apie darbą. Jie net giriasi, kad štai jau dvejus ar trejus metus „aria be atostogų". Jei jiems vis dėlto pavyksta ištrūkti kur nors pailsėti, jie su savimi tempiasi šūsnį tarnybinių popierių, kad „negaištų laiko veltui".

Darbo maniakai nuo A tipo žmonių gerokai skiriasi. Jie siekia savo tikslų. Jie negalvoja, kaip įtikti vadovams. Darbas jiems – pasitenkinimo šaltinis. Jie gali sunkiai dirbti dešimt, dvylika ar keturiolika valandų per dieną, penkias, šešias ar septynias dienas per savaitę, bet, skirtingai nei A tipo atstovai, gali pasiimti laisvą dieną ar savaitę, ar išvykti atostogų visai negalvodami apie darbą.

Darbo maniakai paprastai yra pozityvios asmenybės, kurios realizuoja savo potencialą darydamos tai, kas joms svarbu. Jie nejaučia priešiškumo, pykčio ar apmaudo. Jie kupini entuziazmo ir sveiko profesinio jaudulio.

Taigi pagrindinis skirtumas tarp darbo maniako ir A tipo asmenybės yra toks: pirmiesiems darbas kelia tikrą pasitenkinimą, o antrieji dirba visų pirma todėl, kad nori pelnyti kitų žmonių dėmesį ar pagarbą. Nuoširdžiai atsakykime į klausimą, kas gi esame: A tipas ar darbo maniakas? Nuo to gali priklausyti mūsų sveikata, net gyvybė.

Žvelkime į faktus

Šeštoji didžiausia streso ir prarastos vidinės ramybės priežastis yra akivaizdžių faktų neigimas .

Dažnokai nenorime pripažinti, kad viena ar kita mūsų gyvenimo sritis nenusisekusi . Tą nesėkmę imame neigti, apsimetame, kad čia nieko bloga. Vis dėlto ką protas slepia, kūnas išreiškia. Laikui bėgant atsiranda nemiga, galvos skausmai, sutrinka virškinimas, kyla depresija, kartais tampame hiperaktyvūs kitose gyvenimo srityse.

Neigiame akivaizdžius faktus todėl, kad bijome sugadinti savo įvaizdį, kad nenorime regėti save tokių, kokie esame iš tikrųjų, kad bijome pripažinti klaidas ir nesėkmes.

Kovotojai ir išsisukinėtojai

Yra du žmonių tipai – sveikas ir nesveikas. Pirmieji yra kovotojai, antrieji – išsisukinėtojai . Viename universitete su studentais buvo atliktas eksperimentas: jie, atsižvelgiant į jų asmenines savybes, buvo padalyti į dvi grupes, į kovotojus ir išsisukinėtojus .

Pirmoji grupė, išsisukinėtojai, buvo nuvesti į kambarį, kiekvienas tiriamasis buvo prijungtas prie elektrodo ir kas šešiasdešimt sekundžių gaudavo lengvą elektros smūgį. Ant sienos studentams gerai matomoje vietoje kabėjo laikrodis. Kiekvieną sykį, kai sekundžių rodyklė slinkdavo pro skaičių dvylika, studentai gaudavo elektros smūgį į pirštų galiukus.

Išsisukinėtojai belaukdami smūgio atsisakydavo žiūrėti į laikrodį, jie nukreipdavo akis į šalį. Jie vengė žvelgti į savo streso ir fizinio nepatogumo simbolį.

Eksperimento pabaigoje išsisukinėtojai buvo patikrinti. Jų pulso ir kvėpavimo dažnis bei kraujo spaudimas buvo nuo 30 iki 40 procentų aukštesni nei prieš testą.

Eksperimentas buvo pakartotas su kita grupe, kovotojais – šie žiūrėdavo tiesiai į laikrodį ir būdavo psichiškai nusiteikę sutikti elektros smūgį. Eksperimento pabaigoje jų kraujo spaudimas ir pulso dažnis buvo beveik tokie pat kaip ir prieš bandymą.

Žmonės, tiesiai žvelgiantys į savo problemas, yra kur kas sveikesni nei jų vengiantys. Jie gerokai laimingesni nei besitikintys, kad rūpesčiai išnyks kaip nors savaime.

Kelias į vidinę stiprybę

Atviromis akimis žvelgdami į problemomis tampame stipresni, imame labiau pasitikėti savo jėgomis, matome gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Kad būtume savo pačių psichoterapeutai, nerimo akimirkomis ar apimti blogos nuotaikos turime užduoti sau vieną paprastą klausimą: „Su kokiomis gyvenimo problemomis vengiu susidurti akis į akį?"

Tai sunkus klausimas. Norėdami atsakyti, turime būti visiškai sąžiningi, liautis apsimetinėti.

Galbūt dirbame ne tą darbą. Galbūt mūsų netenkina santykiai su artimais žmonėmis. Galbūt kiti dirba geriau nei mes. Galbūt...

Vyrų neigimas paprastai susijęs su darbu. Moterų – su nevykusiais santykiais.

Kad ir ką neigtume, turime atvirai savęs paklausti: „Su kuo savo gyvenime vengiu susidurti akis į akį?"

Paskui užduokime sau kitą klausimą: „Koks blogiausias dalykas tai galėtų būti?"

Kai pirmąsyk ėmiau naudoti šią techniką, kaip blogiausią galimą dalyką savo gyvenime pripažinau santuokos nesklandumus. Tai man būtų sukėlę daugiausia rūpesčių, būtų labiausiai sujaukę jausmus. Taigi paklausiau savęs: „Ar esu laimingas su savo žmona?"

Prisiverčiau sąžiningai atsakyti. Pasirodo, mano atsakymas buvo „Taip".

Paskui paklausiau savęs, ar tai galėtų būti susiję su mano darbu. Jei ne, kokia kita mano gyvenimo sritis tai galėtų būti? Galiausiai radau streso priežastį ir ėmiausi veiksmų, kad ją pašalinčiau.

Kadangi susidūrimas su savo problemomis dažnai būna skausmingas, žmonės paprastai mėgina save apgauti. Jie sako yra nelaimingi, nes gavo baudą už automobilio stovėjimą neleistinoje vietoje ar panašiai. Tai tik būdas vengti tikrųjų atsakymų.