Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Dvasios ramybė – aukščiausias tikslas

Už savo vidinį pasaulį atsakome tik mes patys. Jo harmonizavimas yra pagrindinis mūsų tikslas. Tarsi detektyvai kruopščiai tirkime visas savo mintis, nuomones ir reakcijas, ieškokime kad ir mažiausių streso priežasčių, radę – šalinkime. Ugdykimės pozityviai mąstančią asmenybę. Mokykimės atsipalaiduoti, mėgaukimės gera sveikata ir našiai dirbkime.

Praktika

Išanalizuokime savo gyvenimą bei veiklą ir nustatykime vieną sritį, kuri mums kelia stresą. Raštu tiksliai apibūdinkime konkrečias konfliktines situacijas, taip pat surašykime pozityvius veiksmus, kurie padėtų to streso išvengti. Būkime aktyvūs, o ne pasyvūs.

Su kuo mes gyvenime vengiame susidurti? Į kokius faktus bijome pažvelgti? Nuosekliai peržvelkime visas savo gyvenimo sritis ir tą dalyką išsiaiškinkime. Tegu kiekviena diena mums teikia malonumą ir pasitenkinimą, tegu joje nebūna streso ir nerimo. Aukščiausias mūsų tikslas yra dvasios ramybė.

9

BENDRAVIMO MENAS

Itin vertinama bei gerai apmokama savybė dabar Amerikoje yra mokėjimas bendrauti, sutarti su kitais žmonėmis. Sakyčiau, 85 procentus gyvenimo sėkmės lemia mūsų socialiniai įgūdžiai, gebėjimas siekti tikslo drauge su komanda.

Darnūs santykiai su kolegomis, vadovais ar partneriais yra pagrindinė sėkmingos karjeros ir asmeninio gyvenimo sąlyga.

Bloga žinia ta, kad nesugebėjimas bendrauti ir menki socialiniai įgūdžiai yra pirmučiausia visų nesėkmių, nepasitenkinimo ir apskritai nepavykusio gyvenimo priežastis.

Psichologas Sidnėjus Džorardas (Sydney Jourard) tvirtina, kad sėkmingi santykiai su žmonėmis yra pagrindinis mūsų džiaugsmo šaltinis, o pirmoji bemaž visų problemų priežastis yra nemokėjimas bendrauti, puoselėti artimų ryšių.

Laimei, bendravimo subtilybių galime išmokti. Apie tai mes kalbėsime šiame skyriuje.

Sveika asmenybė

Esama daug „sveikos asmenybės" apibrėžimų. Čia mes paminėsime tris.

Pirma, mūsų asmenybė sveika tiek, kiek mes sugebame sąmoningai atskleisti kiekvieno asmens ir kiekvienos situacijos gerąsias savybes , privalumus. Ir mūsų asmenybė nesveika tiek, kiek mes, susidūrę su žmonėmis ir patekę į tam tikras situacijas, ieškome blogųjų savybių , trūkumų. Ar mes matome gerąsias žmonių savybe, ar linkę skųstis ir kritikuoti – štai koks yra pirmasis asmenybės matas.

Antra, mūsų asmenybė sveika tiek, kiek mes sugebame atleisti savo tikriems ir tariamiems skriaudėjams. Pats atleidimo aktas mus išlaisvina. Jei atleisti nesugebame, greit prisišaukiame psichosomatinį susirgimą. Išties laisvi ir sveiki žmonės nejaučia pykčio, neprisimena nelemtų praeities įvykių. Jų galvoje nėra vietos senoms nuoskaudoms. Toks yra antrasis asmenybės matas.

Trečia, sveika asmenybė lengvai bendrauja su pačiais įvairiausias žmonėmis. Paprasta bendrauti su bendraminčiais, su panašiais į save, kur kas sudėtingiau rasti bendrą kalbą su visai skirtingo temperamento ar kitų pažiūrų žmonėmis, ypač jei šie puoselėja kitas vertybes. Tai yra trečiasis asmenybės sveikatos požymis.

Taip pat esama tiesioginio ryšio tarp asmenybės sveikatos ir savivertės. Kuo labiau vertiname ir gerbiame save, tuo labiau vertiname ir gerbiame kitus žmonės. Jei patinkame sau tokie, kokie esame, tai sugebėsime ir kitus priimti tokius, kokie jie yra.

Ugdydamiesi savivertę drauge imame vis lengviau bendrauti net ir su labai skirtingais žmonėmis.

Jei mūsų savivertė bus žema, jei negerbsime savęs, tai sėkmingai bendraut sugebėsime tik su keliais žmonėmis, ir tas bendravimas, tikėtina, bus neilgas. Tokius santykius paprastai sužlugdo pyktis, apkalbos, kritika. Jei nemėgsime savęs, mūsų nemėgs ir kiti.

Netiesioginių pastangų dėsnis

Netiesioginių pastangų dėsnis teigia, kad kur kas daugiau gausime tada, kai veiksime netiesiogiai .

Pavyzdžiui, jei norime padaryti kam nors įspūdį ir tiesiogiai tam žmogui pranešame apie savo privalumus, gerąsias savybes, galime pasirodyti kvailokai.

Netiesiogiai tą žmogų veiksime tada, kai juo bei jo pasiekimais žavėtis imsime patys, kai jis mums padarys įspūdį.

Jei norime sudominti kitą žmogų, atkreipti jo dėmesį, galime tiesiog jam prisistatyti. Čia bus tiesioginis veikimo būdas. Tačiau daugiau laimėsime, jei veiksime netiesiogiai – patys imsime domėtis tuo žmogumi. Kuo daugiau domėsimės juo mes, tuo labiau jis domėsis mumis.

Jei norime tapti laimingi, tiesioginis veikimo būdas būtų atlikti konkrečius veiksmus, siekti tam tikro tikslo, tačiau daugiau pasieksime, jei pirma padarysime laimingą kitą žmogų. Toks yra netiesioginių pastangų dėsnio veikimas.

Kokiu būdu galime pelnyti žmonių pagarbą? Visų pirma gerbdami juos. Kai juos gerbiame mes, jie atsako mums tokia pačia pagarba. Dar tai vadinama abipusiškumo principu .

Kaip šis dėsnis gali mums padėti ugdyti asmenybę ? Atsakymas toks: visus norimus asmenybės bruožus visų pirma turime padėti išsiugdyti kitiems. Mes galime kilstelėti savo asmenybę padėdami tobulėti kitiems žmonėms.

Kiekvienas per gyvenimą neša savo naštą. Dažnai augame kamuojami nepilnavertiškumo jausmo. Todėl malonu būna, kai kas nors tą naštą palengvina – pagiria, pastebi, įvertina. Kad ir kokia sėkmė mus lydėtų gyvenime, vis viena norime, kad mūsų saviįvaizdis būtų nuolat stiprinamas. Yra tokios eilutės: „Man gerai, kai esu su tavim, tą akimirką aš jaučiuosi geresnis..." Štai tokie turėtų būti tobuli tarpasmeniniai santykiai. Laimingiausi žmonės, vyrai ir moterys, yra tie, šalia kurių būdami laimingi jaučiasi kiti. Kai padėsime žmonėms kelti savivertę, mums atsivers naujos galimybės, mes iš visur sulauksime pagalbos, mūsų asmenybės taps sveikesnė ir pozityvesnė.

Kitų žmonių savivertės kėlimas

Jei norime žmonėms padėti geriau vertinti save, visų pirma liaukimės įvairiais būdais juos menkinti. Bent jau pasistenkime jų atžvilgiu būt neutralūs. Tylėkime. Netarkime nė žodžio.

Ypač savivertę menkina destruktyvi kritika. Šis veiksnys yra sužlugdęs daugiau santykių nei visi kiti kartu sudėti.

Destruktyvi kritika pažeidžia pačią asmenybės šerdį, sukelia kaltės jausmą, skatina nepilnavertiškumo kompleksą. O kaip sako abipusiškumo dėsnis , kiti su mumis elgsis taip, kaip su jais elgsimės mes. Jei mūsų elgesys menkina jų savivertę, tai jie ims elgtis taip, kad kentėtų mūsų savivertė.

Dagelis mūsų taip išauklėti, kad į bet kokią kritiką ar nepritarimą reaguojame itin jautriai. Tai tiesiog refleksas. O tą kritiką skleidžiantį asmenį iš karto imame vertinti negatyviai.

Štai priežastys, dėl kurių verta susilaikyti nuo kritikos. Pašalinkime iš savo asmeninio žodyno kritiką išreiškiančius žodžius ir posakius, bendraudami stenkimės pašnekovą skatinti, remti, o ne murkdyti kritikoje.

Retas kuris žmogus klysta specialiai. Mūsų mąstymo bei įgūdžių struktūra tokia, kad beveik neturime galimybės padaryti ką blogai, jei mokame tą veiksmą ar užduotį atlikti gerai. Stengiamės neklysti, nes klaidos menkina savivertę, verčia mus kentėti.

Kai imame smerkti ir kritikuoti, be visa ko kita, suaktyviname sėjos ir pjūties dėsnį – kiti irgi ima mus kritikuoti ir smerkti.

Smerkimas ir kritika greit tampa įpročiais. Dažnai žmonės kalbėdamiesi tarpusavyje nieko kita ir nedaro. Turime šio įpročio atsikratyti, jei tik esame nusprendę tobulinti savo asmenybę ir kilti į gyvenimo sėkmės viršūnes. Turime nedelsdami liautis smukdyti kitų žmonių savivertę. Nesvarbu, ką jie yra padarę ar kaip pasielgę, savo nuomonę, jeigu ji neigiama, pasilikime sau. Atleiskime jiems ir palinkėkime sėkmės.