Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Kartais „nebaigtų reikalų" atsiranda tuomet, kai nesugebame atleisti ir pamiršti, kai vis dar norime iš žmogaus pagarbos ir meilės, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių tai jau yra nebeįmanoma. Mes liekame susieti emociniais saitais ir mums rodosi, kad mūsų savivertė priklauso kaip tik nuo tos situacijos. „Nebaigti reikalai" pririša prie praeities ir neigiamai veikia profesinę bei asmeninę gyvenimo sferą.

Kartą konsultavau moterį, buvusią aukšto rango vadovę. Ją neteisėtai, kaip ji suprato situaciją, atleido iš darbo, ji dėl to įtūžo ir jau rengėsi konfliktą spręsti teisme.

Paklausiau, kiek, jos manymu, užtruks teismo procesas. Ji atsakė, kad tikėtinas terminas yra dveji metai. O kokios galimybės laimėti bylą, pasidomėjau. Pasirodė, kad apie 50 procentų – jai taip sakę advokatai.

O ką ji tuo tarpu ruošiasi veikti? Jis nuoširdžiai prasitarė, kad jeigu imtųsi kokio kito darbo, sumažėtų tikimybė išsireikalauti kompensaciją.

Padarėme išvadą, kad jeigu ji kreipsis į teismą, dvejus metus bus susaistyta emociškai, be to, negalės dirbti mėgstamo darbo, o tam laikui praėjus vis dėlto bylą gali pralošti – ir dveji metai perniek, o ką jau kalbėti apie teismo išlaidas.

Ką jai galėtume patarti? Kaip pasielgtume patys? Kaip spręsti tokias situacijas?

Aš jai pasiūliau nesibylinėti, tęsti karjerą kitoje vietoje ir gyventi toliau. Laimė ir dvasios ramybė yra per brangūs dalykai, kad galima būtų manipuliuoti jais porą metų. Emociškai jai būtų tekę tą laiką gyventi tarsi „sustabdytam kadre", ir joks atpildas nebūtų pakankamas už tokį ilgą laiką.

Ji buvo sumani ir įžvalgi moteris, pasakė apsvarstysianti mano pasiūlymą. Vėliau išgirdau, kad ji nutraukė ieškinį, o po kiek laiko perskaičiau laikraštyje, kad kitoje kompanijoje jai pasiūlė dar aukštesnes pareigas, nei ji ėjo iki šiol. Po kelių savaičių buvome trumpam susitikę – ji spinduliavo iš laimės.

Per Kalėdas gavau nuo jos sveikinimą, ji rašė: „Dėkoju jums už geriausia savo gyvenimo patarimą!"

Niekas kitas negali kontroliuoti mūsų emocijų. Niekas negali priversti mūsų jaustis blogai ar pykti, nebent su tuo žmogumi mus sieja „nebaigti reikalai". Taigi visus „reikalus" reikia baigti tuomet, kai nusprendžiame, kad santykiai su tuo žmogumi ar žmonėmis jau nutrūkę. Tuomet vėl tampame laisvi.

Nesėkmės baimė

Kitas didysis stresorius yra nesėkmės baimė. Ji paprastai pasireiškia neapsisprendimu, rūpesčiu ir nerimu. Baimė, kad „nesugebėsime", įsikuria ir fiziškai juntama saulės rezginyje, ji sukelia virškinimo sutrikimus, žlugdo ambicijas ir pakerta mūsų ryžtą. Tada imame mąstyti tik apie asmeninį saugumą.

Nesėkmės baimė yra dar vaikystėje išmokta reakcija. Ji skatina elgtis pernelyg apdairiai ir tokiu būdu trukdo siekti sėkmės.

Bijome visi. Drąsus ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris veikia nepaisydamas baimės. Kai baimei metame iššūkį, ši išsyk susilpnėja. Tačiau jei jai pasiduodame, ji gali išsiplėsti tiek, kad apims visą mūsų gyvenimą.

Štai nesudėtingas, tačiau veiksmingas būdas, kaip atsikratyti baimės. Pirmiausia energingai ir įtikinamai tarkime sau: „Aš galiu! Aš galiu! Aš galiu!" Šis tvirtinimas tarsi sudegina jausmą, kad „Aš negaliu! Aš negaliu! Aš negaliu!". Tai veiksmingas ir greitas būdas pritaikyti pakeitimo dėsnį . Paskui prie savo baimės prisiartinkime, pažvelkime jai į akis, susiremkime su ja.

Amerikiečių rašytoja Dorotė Brand nuostabioje savo knygoje Pabusk ir gyvenk (Dorothea Brande, 1893–1948, Wake Up and Live ) aprašė metodus, kurie apvertė jos gyvenimą aukštyn kojom. Savo paslaptimi ji pasidalijo su tūkstančiais žmonių, ir jų gyvenimas taip pat netruko pasikeisti. Ta paslaptis buvo visai paprasta: „Tiksliai nuspręsk, ko nori, o tuomet elkis taip, tarsi suklysti būtų neįmanoma ."

Taigi elkimės taip, tartum baimės nebūtų apskritai. Apsimeskime. Paklauskime savęs: „Kaip dabar elgčiausi, jeigu šioje situacijoje nejausčiau jokios baimės arba jeigu neturėčiau baimės apskritai?"

Paskui paklauskime savęs, kas blogiausia galėtų nutikti šioje konkrečioje situacijoje. O kas geriausia? Galimas dalykas, pamatysime, kad blogiausia, kas gali nutikti, yra gana nereikšminga, o tai, kas nutiktų geriausia – itin svarbu. Toks pamąstymas galėtų būti pirmas žingsnis į didelę sėkmę.

Nesėkmė – didi mokytoja

Tomas Vatsonas vyresnysis (Thomas J. Watson, Sr., 1874–1956), IBM įkūrėjas, sako štai ką: „Nori, kad tau pasisektų? Tuomet padvigubink savo nesėkmių kiekį . Sėkmė slypi kitoje nesėkmės pusėje."

Nesėkmė niekada nėra galutinė. Tai yra tiesiog būdas išmokti sėkmės pamokas.

Nesėkmės baimę įveikiame ryžtingi judėdami savo svajonių link ir veikdami taip, tarsi nesėkmė būtų apskritai neįmanoma. Automobilių pramonės magnatas Henris Fordas (Henry Ford, 1863–1947) sakė: „Nesėkmė – tai tik dar viena galimybė pradėti iš naujo – šįkart protingiau."

Atstūmimo baimė

Penkta didžiausia streso priežastis yra atstūmimo baimė. Ji pasireiškia kaip perdėtas pritarimo siekis. Atstūmimo baimės paprastai išmokstama ankstyvoje vaikystėje, jei vaikas iš tėvų tesulaukia sąlygotos meilės (mylėsiu tave, jeigu...).

Daugybė tėvų klysta reikšdami savo vaikams meilę ir pritarimą tik tuomet, kai šie „gerai elgiasi". Vaikas, auklėtas su tokia sąlygota meile, yra linkęs siekti be sąlygiško pritarimo iš kitų visą savo gyvenimą. Kai vaikas suauga, toks pritarimo poreikis dažnai būna perkeliamas į darbo vietą ir nukreipiamas į vadovą. Iš esmės vadovas tampa tėvo pakaitalu, o toks pavaldinys visais įmanomais būdais ima siekti jo pritarimo.

A tipo elgesys

Rosenmanas ir Fridmanas (Rosenman, Friedman), du San Francisko širdies ligų specialistai, maniją gerai pasirodyti apibrėžė kaip „A tipo elgesį". Jie apytikriai apskaičiavo, kad apie 60 procentų vyrų ir 10 procentų (šis skaičius vis auga) moterų priklauso A tipui. Žmonės, kurie yra, kaip jie tai vadina, „būdingi A tipo atstovai", save tiek spaudžia gerai pasirodyti, kad greitai išsenka ir dažnai miršta nuo širdies ligų nesulaukę penkiasdešimt penkerių. Tai turbūt rimčiausias su stresu susijęs reiškinys Amerikos darbovietėse.

Akivaizdžiausias A tipo žmogaus požymis yra „ramybės neduodantis skubėjimas". A tipas jaučiasi dalyvaująs „žiurkių lenktynėse". Jis tarsi stovi ant įjungto treniruoklio bėgimo takelio ir niekaip negali nulipti. Darbe jis siekia padaryti vis daugiau ir vis per trumpesnį laiko tarpą. Jis nuolat skuba ir dažnai nespėja. Kad ir kiek jis nuveikia, jam vis rodosi, kad padaryta per mažai. Taip yra todėl, kad A tipas siekia užsitarnauti vadovo pritarimą, kurio kitados nesulaukė iš savo tėvo.

Nenuostabu, kad kompanijos mielai samdo A tipo darbuotojus. Kompanijų vadovai žino, kad tokie žmonės dirbs su milžiniška jėga ir sukurs kur kas daugiau nei vidutiniškai, bent jau kol neišseks. Tada kompanijos juos atleidžia arba pažemina jų pareigas ir samdo naujus A tipo darbuotojus, kad atliktų neatliktus anų darbus.

A tipas jaučiasi nesaugus – juk tiek mažai padaryta. Gruodžio

31 dieną jis gauna geriausio metų pardavėjo ar vadybininko apdovanojimą, o sausio pirmąją viską pradeda iš naujo. Jis niekada negali atsipalaiduoti, atsikvėpti ant laurų.

A tipui labiau rūpi daiktai nei žmonės. Jis dirba vis sunkiau ir smarkiau, kad gautų didesnės pajamas, daugiau parduotų, daugiau nusipirktų, daugiau parašytų straipsnių, ir taip toliau, ir visa kita. Jo devizas toks: „Laimi tas, kuris miršta su didžiausiu žaisliukų kiekiu!"