Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Privalome atleisti visiems, kurie kada nors yra mus įskaudinę. Tik tada galėsime įgyvendinti savo tikslus, plėtoti proto galias ir išlaisvinti emocinę bei dvasinę energiją. Turime nedvejodami atsikratyti pykčio ir pagiežos. Gana be paliovos mokėti už tas pačias klaidas. Laikas ryžtis ir pradėti gyventi nuostabų gyvenimą, nušlifuoti charakterį, pakilti virš visų neigiamų emocijų, kurias vis dar jaučiame kitados mus įskaudinusiems žmonėms.

Atleidimo praktika

Kad atsikratytume kaltės jausmo, nepilnavertiškumo komplekso, apmaudo ir pykčio, turime atleisti trims žmonėms. Žodis „žmogus" čia pavartotas apibendrinta prasme. Tuoj pamatysime, ką tai reiškia. Kai tik jiems atleisime, pajusime palengvėjimą ir džiaugsmą, gyvenimas atsivers mums pačiu nuostabiausiu būdu.

Pirmieji žmonės, kuriems turėtum atleisti, yra tėvai. Nesvarbu, ar jie dar tebėra tarp gyvųjų, ar jau nebe, turime apsispręsti atleisti jiems už viską, už kiekvieną kartą, kai buvome įskaudinti, už kiekvieną kartą, kai, mūsų manymu, jie pasielgė neteisingai, už kiekvieną kartą, kai jie elgėsi žiauriai ir negarbingai. Vaikystės nuoskaudas turime palikti praeityje. Turime priimti nuostatą, kad mūsų tėvai stengėsi elgtis geriausiai, kaip tik galėjo.

Daugelį šiandieninių keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių kamuoja emocinis išsekimas vien dėl to, kad jie iki šiol nesugebėjo atleisti tėvams. Apmaudo pripildytas gyvenimas yra per didelė kaina už senų nuoskaudų prisiminimus.

Dažniausiai tėvai net nesuvokia, kad jų vaikai auga įskaudinti. Jie apstulbtų sužinoję priežastį, dėl kurios jų atžalos širdyje nešiojasi nuoskaudas ir pyktį jiems, savo gimdytojams.

Tėvams galime atleisti trimis būdais. Pirmasis yra pats svarbiausias – atleiskime jiems širdimi. Kiekvieną kartą prisiminę kitados patirtas nuoskaudas, tarkime sau: „Aš jam (jai) viską atleidžiu, aš jam (jai) viską atleidžiu."

Kiekvieną mintį apie skausmingus vaikystės epizodus ištrinkite iš galvos tais pačiais žodžiais: „Aš jam (jai) viską atleidžiu." Palaipsniui skausmas atlėgs ir mes išsilaisvinsime.

Antras būdas atleisti tėvams yra paprasčiausiai nueiti susitikti su jais arba jiems paskambinti. Daug mūsų seminarus lankančių žmonių susėda ir aptaria su savo tėvais, kur šie suklydo – ką bloga jie padarė ir kodėl vaikai ant jų tebepyksta. Galų gale vaikai tėvams pasako: „Noriu, kad judu žinotumėte, jog atleidžiu už visas jūsų klaidas, kurias padarėte mane augindami. Aš jus myliu." Atleisdami išlaisviname juos ir išsilaisviname patys.

Trečiasis būdas atleisti tėvams yra tiesiog parašyti jiems laišką. Kiek jis bus išsamus, priklausys nuo mūsų. Jame turime atleisti už visas jų kada padarytas klaidas. Daugelis menkai savimi pasitikinčių tėvų tikisi, kad kada nors vaikai atleis jiems už visas tikras ir tariamas jų padarytas skriaudas.

Tik atleidę tėvams subręsime, suaugsime, tapsime savarankiški.

Antras žmogus (kalbant apibendrintai), kuriam turime atleisti, yra visi kiti. Turime besąlygiškai atleisti kiekvienam, kuris kada nors kokiu nors būdu yra mus įskaudinęs. Jeigu bent vienam neatleisime, smarkiai rizikuosime savo būsimąja laime.

Nebūtinai tuos žmones turime pamėgti. Gana atleisti. Atleidimas yra visiškai savanaudiškas veiksmas: jis neturi nieko bendra su tuo, kuriam atleidžiame. Tai reikalinga tik mums. Atleidę nurimsim, mums bus lengviau siekti savo tikslų, kurtis ateitį.

Kad ir kokia nelemta buvo anuomet situacija, kurioje buvome įskaudinti, veikiausiai dėl jos kalti esame patys. Nesvarbu, ar tai buvo žlugęs verslo sandoris, ar nepavykusios investicijos, ar šeimyninis barnis, – visa tai įvyko ne be mūsų pasirinkimų ir sprendimų. Vadinasi, už situaciją buvome atsakingi mes patys, bent jau iš dalies. Turėjome galimybę rinktis, tačiau, nelaimei, pasirinkome netinkamai. Net ir tuo atveju, kai esame tik nekaltai nukentėjusi trečioji šalis, esame atsakingi už savo neigiamą reakciją. Atsakome už save ir savo emocijas. Dabar esame laisvi apsispręsti, ką daryti toliau, tačiau geriausia yra atleisti.

LAIŠKAS

Kai nesugebame atsigauti po, tarkime, žlugusių santykių arba nesėkmingų vedybų, galime pasinaudoti dar vienu metodu. Jis vadinasi labai paprastai – „laiškas".

Atsisėskime ir parašykime savo skriaudėjui laišką. Laišką turėtų sudaryti trys dalys. Pirmojoje dalyje rašoma: „Prisiimu visą atsakomybę už mūsų santykius. Pats į visa tai įsivėliau ir neturiu kuo pasiteisinti." Neužsiminkite apie savo nekaltumą arba pasipiktinimą, nes veikiausiai tai jau esate darę praeityje.

Antrojoje laiško dalyje parašykite: „Atleidžiu tau už visas nuoskaudas, kurias kada nors iš tavęs patyriau." Kartais yra gana veiksminga papunkčiui išvardinti viską, už ką kitam žmogui atleidžiame. Viena mano pažįstama moteris, kuri štai tokiu būdu atleido savo buvusiam vyrui, prirašė net aštuonis puslapius.

Laiškas baigiamas fraze „Linkiu tau visa geriausia" ir išsiunčiamas.

Tą pat akimirką, kai laišką paleisime iš rankų ir kai jis prasmegs pašto dėžutėje, šis santykių etapas pasibaigs, ir mes galėsime ramiai gyventi toliau. O ligi tos akimirkos būsime įklimpę į neišspręsto pykčio ir apmaudo liūną, kuris semia visus nenusisekusius širdies reikalus.

Vienas mūsų seminarų lankytojas, verslininkas, papasakojo neįtikėtiną istoriją apie „laišką" ir atleidimą. Jis buvo vedęs ir turėjo keturis vaikus. Drauge su verslo partneriu jis dešimt metų kūrė sėkmingą verslą. Vieną dieną atvykęs į biurą, partnerio jis neberado. Grįžęs tą vakarą namo, neberado ir žmonos. Vėliau jis išsiaiškino, kad jo žmona ir verslo partneris jau kurį laiką drauge rengė planą pabėgti su visais firmos pinigais. Pagaliau jie taip ir padarė. Sugriuvo visas žmogaus gyvenimas. Jis buvo paliktas, išduotas, vienas su keturiais vaikais, verdantis pykčiu.

Ketverius metus jį ėdė kartėlis ir apmaudas. Jo žmona ir verslo partneris pabėgo į kitą šalį, o susekti juos teisinėmis priemonėmis užsienyje buvo pernelyg brangu. Nuo to labai nukentėjo jo santykiai su vaikais. Dieną naktį jis mąstydavo vien apie tai, kaip blogai, nedorai, neteisingai su juo pasielgta.

Pirmąją mūsų seminaro dieną, kai apibrėžiama atleidimo sąvoka, jis sėdėjo tylėdamas. Tą vakarą jis atsikėlė ir išėjo netaręs nė žodžio. Tačiau kai grįžo kitą dieną, jis buvo tapęs visiškai kitu žmogumi. Jis buvo atsipalaidavęs ir šypsojosi, pasisveikino su kitais dalyviais ir prisistatė pats. Pasivedėjęs mane atokiau prisipažino, kad aną naktį tris valandas praleido rašydamas laišką. Tuomet atsikėlė ir perėjo kelis kvartalus ieškodamas pašto dėžutės. Jis patvirtino, kad viskas įvyko lygiai taip, kaip buvau pasakojęs per seminarą. Tą pačią akimirką, kai įmetė laišką į dėžutę, jis pasijuto esąs visai kitas žmogus.

Kiek vėliau jis pirmą kartą po ketverių metų pakvietė į pasimatymą moterį, su kuria buvo susipažinęs per seminarą. Vėliau jis man pasakojo, kad pasikeitė jo santykiai su vaikais. Jie visi atleido motinai už tai, kad ji juos paliko, o paskui visi kartu nusprendė tiesiog gyventi toliau. Pirmą sykį po tiek metų jie vėl pasijuto laimingi.

Trečiasis žmogus, kuriam turime atleisti, esame mes patys . Turime atleisti sau už visus kvailus ar tiesiog neapdarius poelgius.

Atsiminkime, kad nesame tobuli. Mes klystame. Kol žmogus suauga ir subręsta, jis pridaro begalę kvailiausių dalykų. Daug ką darytume kitaip, jeigu tik galėtum atsukti laiką atgal. Tačiau sąžinės graužatis ir apgailestavimas dėl praeities klaidų nepadės. Tai silpnos asmenybės bruožai. Visi išmintingi ir brandūs žmones yra klydę, bet jų privalumas tas, kad iš savo klaidų jie pasimokė, įgavo išminties.