Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Kaltės jausmu kaip įrankiu nuostabiai manipuliuoja įvairūs labdaros prašytojai, tą meną gerai įvaldę taksistai, padavėjai ir skry džių palydovai. Pavyzdžiui, skrisdami lėktuvu žmonės greitai ištrokšta. Aš pats lėktuvuose geriu daug vandens, tad nuolat prašau pripildyti stiklinę. Dauguma stiuardesių to nepakenčia. Jos žino, kad keleiviai nori gerti, pačios skrisdamos irgi geria daugiau nei įprastai. Tačiau papildomo darbo jos nenori – nenori pilstyti vandens į stiklines. Tad užuot klaususios „Ar dar ko nors norėsite?" jos klausia „Ar tai bus viskas?".

Paprašytos dar vandens, jos tik sunkiai atsidūsta, tartum joms reikia atnešti nepakeliamai sunkų mūsų lagaminą. O mumyse tada nubunda kaltės jausmas.

Panašūs dalykai vyksta nuolat.

Žinomas amerikiečių poetas V. H. Odenas (W. H. Auden, 1907–1973) rašė: „Kuriems padarytas blogis, patys atlygins blogiu."

Ketvirtasis būdas, kuriuo pasireiškia kaltė, yra kaltės primetimas aplinkiniams. Jei vaikystėje nuolat girdėdavome kaltinimus ir kritiką, užaugę su aplinkiniais bendrausime lygiai tokiu pačiu būdu. Daugelis tėvų kaltę vaikams primeta vien tam, kad priverstų juos paklusti. Ir daugelis vadovų kaltės jausmą laiko geriausiu valdymo įrankiu.

Penktas, turbūt dažniausias, kaltės pasireiškimo būdas yra aukos kompleksas . Jo kamuojamas žmogus jaučiasi auka ir elgiasi taip, tarsi ja būtų iš tikrųjų. Jis arba ji be paliovos kartoja „atsiprašau". Be to, toks žmogus kalba „aukos kalba", tarsi bandytų visus įtikinti savo nekaltumu.

Dažniausiai girdimos „aukos žodyno" frazės yra „negaliu" arba „privalau", arba jų junginiai: „privalau, tačiau negaliu; negaliu, tačiau privalau".

Dar vienas šio žodyno elementas yra žodis „pasistengsiu". Taip žadėdamas žmogus iš anksto atsiprašo už nesėkmę. Šiuo žodžiu jis perteikia savo įsitikinimą, kad jam nepasiseks. „Pasistengsiu" reiškia „Man nepasiseks, tad įspėju jus iš anksto, kad vėliau manęs nekaltintumėte. Juk aš žadu tik pasistengti ."

Kitas aukos žodyno žodis – „norėčiau". Jeigu prieš nusakydami tikslą pridedame „norėčiau", savo pasąmonei signalizuojame, kad sėkme netikime. Kai sakome „Norėčiau mesti rūkyti", arba „Norėčiau numesti svorio", arba „Norėčiau šiek tiek pataupyti", mes tarsi priduriame „...tačiau netikiu, kad man tai pavyks".

Dabar pat apsispręskite išmesti iš savo kalbos „aukos žodyno" elementus. Kalbėkite užtikrintai ir tvirtai. Sakykite „taip" arba „ne", o vietoj „negaliu" ir „norėčiau" – „galiu" ir „noriu".

Atsikratykite kaltės

Kaip atsikratyti kaltės, kaip jaustis laimingiems? Galime tai padaryti keliais būdais.

Pirma, iš minčių ir žodžių pašalinkime destruktyvią kritiką. Taip pat neleiskime, kad apie mus blogai kalbėtų kiti. Kai kas nors mėgins mus kritikuoti, turime tiesiai atsakyti: „Būčiau dėkingas, jeigu apie mane taip nekalbėtumėte, nes tai netiesa."

Antra, nieko nekaltinkime, kad ir kas mums nutiktų. Prisiimkime visą atsakomybę už savo gyvenimą ir už viską, ką galime jame pakeisti savo jėgomis. Iš tiesų kritikuodami ir kaltindami kitus tik menkinamės patys ir kurstome savo kaltės bei nepilnavertiškumo jausmus.

Trečia, nesileiskime tampomi už „kaltės virvučių". Kiekvieno mūsų aplinkoje yra vienas ar net daugiau žmonių, kurie įpratę bendrauti primesdami mums kaltės jausmą. Galbūt tai motina, sutuoktinis, viršininkas arba bendradarbis. Tokią padėti reikia keisti. Yra dvi praktikos, kuriomis galime atgrasinti artimą žmogų nuo įpročio manipuliuoti mūsų kaltės jausmu. Pirmoji ir visai paprasta – tylos praktika. Tango šokama dviese. Jeigu mes tylėsime ir neatsakysime, žaidimas liausis.

Kai kas nors bandys pažadinti mūsų kaltės jausmą, tiesiog nutilkime. Neatsakykime. Jokiu būdu. Nepasiduokime provokacijoms. Atsiminkime, kad į kaltinimus paprastai būname priversti atsakyti gynyba arba atsiprašymais. Jeigu sugebame į tokias provokacijas nereaguoti, tampame stipresni, lengviau susidorojame su susiklosčiusia padėtimi.

Jei tas kitas žmogus klausia mūsų, ką galėtume jam atsakyti, atsakykime „visiškai nieko".

Būkime mandagūs, draugiški ir elkimės pagarbiai. Šypsokimės, net jei šnekamės telefonu. Atsispirkime pagundai teisintis. Juk už viską šiame gyvenime atsakome patys.

Kaltinimai ir kaltės prisiėmimas kiek primena tenisą. Žaidimas vyksta tol, kol atmušame kamuoliuką į kitą pusę ir per tinklą. Jeigu kamuoliuko neatmušime – tylėsime, žaidimas liausis.

Kaltinimais žaisti pratę žmonės reaguoja greitai ir piktai į bet kokį bandymą pakeisti žaidimo eigą. Jie ima reikalauti dar griežčiau ir pikčiau. Jie pajunta grėsmę, kad gali netekti situacijos kontrolės, todėl griebiasi visų turimų priemonių, kad tik mes atmuštume kamuoliuką, kad tik žaidimas tęstųsi.

Atsispirti kaltinimams galime taip pat subraižytos plokštelės metodu. Tai paprastas, tačiau efektyvus būdas. Tiesa, iš pradžių prireiks drąsos ir valios pastangų, tačiau vėliau viskas eisis tik geryn.

Taigi kai kas nors bando manipuliuoti mūsų kaltės jausmu, galime paklausti: „Ar bandote priversti mane jaustis kaltą?" Paklausti reikia nuoširdžiai, su nustebimo gaidele balse.

Mudviejų su Barbara vedybinio gyvenimo pradžioje pastebėjome, kad nuolat primetame vienas kitam kaltės jausmus. Kaltės jausmais manipuliavome meistriškai, nes abu augome namuose, kuriuose kaltinimai buvo bemaž pagrindinis auklėjimo metodas. Ten visa to ir išmokome. Laimei, šią tendenciją pastebėjome laiku. Tad nusprendėme pritaikyti „subraižytos plokštelės" metodą, kad nustotume kaltinę ir išrautume šią mūsų santykių piktžolę.

Visa tai vykdavo labai paprastai. Kai tik vienas iš mūsų pajusdavo, kad antrasis stengiasi sukelti kaltės jausmus, pirmasis nutildavo ir paklausdavo: „Ar bandai mane priversti jaustis kaltą?"

Jeigu paklausdavau Barbaros, ar ji bandanti priversti mane jausti kaltę, ji išsyk atsakydavo: „Žinoma, kad ne!" O aš tada tardavau: „Ak, kaip gerai, nes vieną akimirką man pasirodė, kad bandei pažadinti mano kaltės jausmą."

Tai būdavo signalas, kad pats laikas atvirai ir nuoširdžiai aptarti tai, kas mudu griaužia. Nutraukę kaltinimų grandinę galėdavome pagaliau susėsti ir pasikalbėti kaip subrendę žmonės.

Jei kas mumis bando manipuliuoti ir pažadinti mūsų kaltės jausmą, neturėtume atsakyti tokia pačia taktika. Juk vienintelis mūsų tikslas yra priversti kitą elgtis supratingiau. Tik tada galėsime susigrumti su kaltės jausmais ir pašalinti juos iš tarpusavio santykių, nes jie yra vienodai žalingi abiem pusėms.

Kitas būdas atsikratyti kaltės yra nustoti aptarinėti kitų kaltes. Nebeliežuvaukime ir liaukimės „drabstyti purvu" aplinkinius, jei taip iki šiol darėme. Išmeskime iš savo asmeninio žodyno posakį „tai juk tiesiog siaubinga". Prisiminkime, kad visa, apie ką kalbame ir ką galvojame, nusėda pasąmonėje ir veikia mūsų asmenybę. Apie kitus žmones šnekėkime taip, lyg jie būtų greta, o mes norėtume, kad jie pasidžiaugtų girdėdami apie save ką nors gera.

Atleidimas

Šis būdas yra visų veiksmingiausias ir praktiškiausias. Jis padeda sukurti laimę, palaikyti sveikatą, siekti sėkmės ir išlaikyti puikius santykius su artimais žmonėmis. Dar galime pavadinti jį atleidimo dėsniu.

Atleidimo dėsnis teigia, kad mūsų protas bus tiek šviesus, kiek sugebėsime atleisti ir pamiršti patirtas nuoskaudas.

Iš kaltės, apmaudo ir kitų neigiamų emocijų kyla ir negalėjimas atleisti. Pagrindinė psichosomatinių ligų priežastis yra pagieža ir pyktis. Nesugebėjimas atleisti gresia visa eile įvairiausių ligų, pradedant paprasčiausiais galvos skausmais ir baigiant infarktu, vėžiu arba insultu.