Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Efektyviausias man žinomas streso valdymo metodas vadinamas kognityvinės kontrolės metodu . Tam tikra prasme apie tai yra visa ši knyga. Kognityvinė kontrolė reiškia, kad savo emocijų ir reakcijų į sudėtingas situacijas kontrolei pajungiamas mąstymas, sugebėjimas rinktis ir spręsti. Įvaldę kognityvinės kontrolės metodą, tampame savo pačių psichoterapeutais ir užsitikriname vidinę ramybę bei darnius santykius visam gyvenimui.

Septyni streso šaltiniai

Stresą ir neigiamas emocijas sukelia septynios didžiosios priežastys. Šiuos septynis stresą keliančius faktorius (stresorius) galime kaltinti dėl 95 arba net 99 procentų visų mūsų patiriamų nelaimių. Kai tik išmoksime juos atpažinti ir su jais tvarkytis, gyvenimas pasikeis, nes mes imsime kontroliuoti jo aplinkybes.

Sekinantis nerimas

Pirmasis iš didžiųjų streso šaltinių yra nerimas. Nerimas yra stipresnė neryžtingumo sukeltos baimės forma. Neretai nerimauti išmokstame iš savo tėvų, o nuolat jaudindamiesi nervingi žmonės suserga chroniška nerimastimi. Jie jaudinasi praktiškai dėl visko ir beveik visą laiką. Bet kokios kilmės nerimas turi tendenciją nualinti organizmo imuninę sistemą. Tuomet žmogus tampa lengvai pažeidžiamas – jį kamuoja ligos, peršalimai, gripas ir visa kita, įskaitant gyvybei pavojingas ligas bei infekcijas. Jeigu norime pradėti gyventi laimingai, džiugiai ir sveikai, privalome atsikratyti nerimo.

Štai populiariausi nerimo sukėlėjai, kuriuos išvardijo žmonės, paklausti, dėl ko jie dažniausiai nerimauja: 40 procentų nerimo kyla dėl to, ko apskritai niekuomet nebuvo, 30 procentų nerimo sukėlę įvykiai jau praeityje ir pakeisti jų neįmanoma, 12 procentų sudaro bereikalingi rūpesčiai dėl sveikatos, o 10 procentų yra smulkūs rūpesčiai dėl nereikšmingų dalykų.

Belieka 8 procentai, iš kurių pusė – keturi – yra nerimas dėl to, ko pakeisti negalime. Ir tik kita pusė, likę 4 procentukai, yra dėl dalykų, kuriuos dar galima pakeisti.

Gyvenkime šia diena

Geriausias būdas nustoti rūpintis yra gyventi „vienos dienos skyriais". Gyvenkime šia diena. Biblijoje rašoma: „Šiai dienai pakaks ir jos vienos rūpesčių." Didžiąją dalį mūsų patiriamo streso kelia ateities problemos, jos, galima sakyti, yra menamos, realiai jų dažniausiai ir nesulaukiame. Todėl tiltą pereikime tuomet, kai prie jo prieiname, o ne anksčiau. Juolab neikime per jį kelissyk.

„Nerimo gaudyklė"

„Nerimo gaudyklė", ko gera, yra pats geriausias metodas susidoroti su nerimu. Šis paprastas keturių žingsnių procesas veiksmingesnis nei daugelis kitų būdų, jį taikydami daugelis žmonių išmoko valdytis ir įveikti stresą.

Pirmiausia raštu aiškiai apibrėžkime situaciją, kurioje pradedame nerimauti. Kartais tiksliai apibrėžę kilusią problemą, pamatome akivaizdų jos sprendimą.

Antra, apsvarstykime blogiausią įmanomą šios situacijos baigtį. Neretai pastebėsime, kad blogiausia, kas gali nutikti, nėra taip jau blogai. Pakanka aiškiai apibrėžti ir apmąstyti tai kaip galimybę, kad sumažintume problemos keliamą stresą ir nerimą.

Trečia, vos tik aprašome tai, kas blogiausia gali nutikti, pasiryžkime reikalui esant su tuo susitaikyti. Kai tik nuspręsime, kad „kaip bus, taip gerai", nebeliks dėl ko nerimauti.

Ir pagaliau ketvirta, nedelsdami imkimės visų įmanomų veiksmų, kad tik blogiausia neįvyktų.

Naftos magnatas J. Polis Getis (Jean Paul Getty, 1892–1976) vienas pirmųjų Amerikos milijardierių, pateikė štai tokį savo sėkmės receptą: „Nustatyk, kas bloga gali nutikti sudarant kiekvieną sandorį ar vykdant prekybinę operaciją, o paskui padaryk visa, ką sugebi, kad to nenutiktų."

Vienintelis veiksmingas nerimo priešnuodis yra ryžtingi veiksmai. Svarbiausia – kibti į darbą. Kaip rašė Šekspyras Hamlete : „Pakelki ginklą prieš bekraščius rūpesčius ir numaldyk juos." O Alfredas Tenisonas (Alfred Tennyson, 1809–1892), anglų poetas, po savo geriausio draugo Artūro Halamo (Arthur Henry Hallam) mirties pareiškė: „Verčiau jau žūsiu kovoje nei nevilty."

Prasmė ir tikslas

Antra priežastis, sukelianti stresą – gyvenimo prasmės stoka. Tai nutinka tuomet, kai neturime jokių aiškių tikslų, kurių galėtume siekti, dėl kurių verta būtų plušėti.

Apie 80 procentų visų problemų mums kyla dėl to, kad nežinome, kur link einame ir ko siekiame. Neretai užtenka aiškiai užsibrėžti pagrindinį tikslą bei sukurti planą, kaip jo sieksime, ir daugelis kitų problemų išsisprendžia tarsi savaime.

Yra vienas senas ir nuvalkiotas (tačiau tikslus!) posakis: „Nekyla ranka dirbti? Sudaryk sąrašą!" Pakaks sudaryti dešimties tikslų sąrašėlį dvylikai artimiausių mėnesių, kad atgautume dvasios pusiausvyrą. Pakils jūsų kraujospūdis, pagreitės pulsas, tapsite budresni ir linksmesni. Mūsų protas yra sukurtas taip, kad gerai jaučiamės tik tuomet, kai dirbame siekdami svarbaus tikslo.

„Nebaigtas veiksmas"

Trečiasis iš pagrindinių streso ir negatyvių jausmų sukėlėjų yra „nebaigtas veiksmas". Kiekvienas mūsų turime poreikį baigti pradėtą darbą. Laimingi ir patenkinti pasijaučiame tuomet, kai pasiekiame tikslą, gauname rezultatą. O nebaigti darbai kelia stresą. Milžiniškas stresas gali užklupti tuomet, kai imamės nepabaigiamo darbo arba turime palikti ką nebaigta.

Vienas garsus baudžiamųjų bylų advokatas, jei nujausdavo, kad jo klientas bus pripažintas kaltas, paskutinę proceso dieną į teismo salę ateidavo įsikandęs didelį cigarą. Kai apygardos prokuroras pradėdavo savo baigiamąją kalbą prisiekusiesiems, advokatas užsidegdavo cigarą ir imdavo rūkyti jį nekratydamas pelenų. Pelenų kiekis vis augdavo, tačiau jie nenubyrėdavo, o prisiekusiuosius tie pelenai pradėdavo dominti labiau nei prokuroro kalba. Advokatas, išreikšdamas savo nepritarimą, nesustodamas mojuodavo ranka, kuria laikė cigarą, tad šis tarsi sklandydavo ore – pirmyn ir atgal.

Netrukus visų prisiekusiųjų akys įsmigdavo į augančius pelenus ant cigaro galo ir nė vienas jų nebekreipdavo dėmesio į apygardos prokuroro žodžius. Prokurorui baigus kaltinamąją kalbą, advokatas cigarą padėdavo į peleninę, atsistodavo ir pateikdavo prisiekusiesiems baigiamuosius gynybos argumentus. Daugeliu atveju prisiekusiųjų nuosprendis būdavo išteisinamasis.

Prisiekusiesiems palikus salę, advokatas iš cigaro ištraukdavo ilgą ploną strypelį, kuris ir išlaikydavo tuos tris colius pelenų. Strypelis išgelbėjo ne vieną jo klientą. Stebėdami pelenus ir laukdami, kol jie nubyrės, kol „bus baigtas veiksmas", prisiekusieji patirdavo tiek įtampos, kad nebesugebėdavo susikaupti ir išklausyti baigiamosios prokuroro kalbos.

Viena įprastinė nepabaigiamų darbų priežastis yra vilkinimas. Atidėliodami, ypač rimtus darbus, patiriame didelę įtampą. Kuo svarbesnė užduotis arba atsakomybė, tuo didesnis stresas, tuo labiau kenčia mūsų dvasios ramybė. Palaipsniui stresas įgauna apčiuopiamesnę išraišką – pasireiškia nemiga, neigiamais jausmais ir susierzinimu.

Norėdami išvengti „nebaigtų veiksmų" virtinės, turime ugdytis savidrausmę. Susidoroję su užduotimi gausime geriausią atlyginimą – gerą savijautą ir aukštą savivertę. Baigę darbus jaučiamės geriau ir mąstome pozityviau, išvengiame streso ir jo padarinių.

„Nebaigti reikalai"

„Nebaigti reikalai" yra „nebaigto veiksmo" variantas. Šiuo atveju mes kalbame apie nutrūkusius asmeninius ar verslo santykius, kurie vis dar vienaip ar kitaip neduoda mums ramybės. Mes dar nesugebėjome jų palikti praeityje, užbaigti.