Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Savivertę taip pat smukdo įprotis verkšlenti ir skųstis. Žmonės dažnai žaidžia žaidimą, kuriuo pavadinimas – „Kaip tai siaubinga...". „Matei, kiek tai kainuoja? Siaubas!"; Matei, ką jis padarė? Siaubas!"

Henris Fordas sakė: „Niekada nesiskųskite, niekada nesiaiškinkite." Įprotis nuolat skųstis pritraukia į mūsų gyvenimą vis daugiau nepalankių situacijų ar įvykių, kurie skųstis skatina dar labiau. Čia ima veikti koncentracijos dėsnis – į ką nuolat telkiame mintis, tas ir atsiranda mūsų gyvenime.

Sėkmės lydimi žmonės niekada nesiskundžia. Jei kyla problema, jie iš karto imasi aktyvių veiksmų. Jei problemos išspręsti neįmanoma, jie vadovaujasi tokiu devizu: „Ko negalima išgydyti, tą reikia iškentėti."

Iš esmės mūsų verkšlenimai ir nusiskundimai niekam neįdomūs. Žmonės užimti savais darbais. Sakyčiau, 80 procentų pašnekovų, kuriems skundžiamės, į mūsų bėdas nekreipia jokio dėmesio, joms jos nerūpi, o 20 procentų – slapta džiaugiasi. Garsusis Amerikos humoristas Ambrosas Birsas (Ambrose Bierce, 1842–1914) pripažino karčią tiesą: „Tikra laimė regėti draugo nesėkmę."

Tuoj pat liaukimės kritikuoti, smerkti ir skųstis. Jei negalime pasakyti nieko gera, tylėkime apskritai. Pašalinę iš savo žodyno visus negatyvų atspalvį turinčius žodžius, santykius su žmonėmis kilstelėsime visai į kitą lygį. Pasijusime geriau patys ir geriau jaustis padėsime kitiems.

Kaip pagerinti bendravimą

Toliau kalbėsiu apie tam tikrą elgesio stilių, veiksmus, kurie itin teigiamai veikia santykius. Kiekvienas iš šių veiksmų „taiko" tiesiai į pasąmonę ir patenkina vieną ar kitą labai svarbų pasąmoninį poreikį, susiformavusį dar vaikystėje. Elgdamiesi, kaip aprašyta toliau, mes aktyvuosime netiesioginių pastangų dėsnį , ir mūsų santykių kokybė pastebimai pagerės.

Pritarkime

Pritarkime. Kalbėdami būkime malonūs, šypsokimės. Žmonėms patinka bendrauti, jei jie jaučiasi laisvai ir gali aptarti kuo įvairiausius dalykus. Jie jaučiasi pagerbti, įvertinti ir reikšmingi.

Pritarimas kelia žmonių savivertę, nepritarimas ją žemina. Nepritariame, ginčijamės, vadinasi, abejojame jų žiniomis, išsilavinimu, kompetencija.

Tokia jau mūsų prigimtis – mes nenorime būti neteisūs, ypač mums nemalonu, kai tai išaiškėja viešai. Taigi leidę suprasti, kad kitas žmogus, pašnekovas, neteisus, mes dažniausiai greit sulaukiame jo atsako – jis visomis išgalėmis pradeda ginti savo savivertę ir dažnai tai daro žemindamas mus.

Todėl pritarkime, elkimės taip, kad kitiems būtų malonu su mumis bendrauti, o jie tada irgi ims elgtis taip pat, ir mums bus lengviau rast bendrą kalbą. Net jei pašnekovas būna akivaizdžiai neteisus, prieš imdami jam prieštarauti, paklauskime savęs: „Ar tai iš tikrųjų taip svarbu?" Jei nelabai svarbu, nesiginčykime ir leiskime jam būti neteisiam.

Liaukimės ginčytis

Vaikystėje ir jaunystėje labai mėgdavau ginčytis . Ginčydavausi su visais apie viską. Kartais net specialiai ruošdavausi, rinkdavau argumentus savo naudai iš anksto. Ir aš visados laimėdavau. Kad ir ką kalbėdavo mano oponentai, aš juos įveikdavau.

Tačiau vieną dieną susivokiau, kad likau vienas. Žmonės ėmė manęs vengti. Jie nenorėjo bendrauti su manimi nei darbe, nei pasibaigus darbo dienai. Aš dar nebuvau sau uždavęs klausimo „Ar tai iš tikrųjų taip svarbu?". O kai uždaviau, supratau, kad man kur kas svarbiau gerai sutarti su žmonėmis, negu laimėti ginčus. Svarbu darnūs santykiai, o ne pergalės ginčuose. Todėl prieš imdami karštai įrodinėti savo tiesas, paklauskime savęs: „Ar aš noriu būti teisus, ar laimingas?" Asmeniškai aš renkuosi laimę!

Jei vis dėlto ginčo tema iš tiesų labai svarbi ir nusileisti negalime, pasakykime savo argumentus „trečiojo žmogaus lūpomis". Pavyzdžiui, akivaizdžiai neteisiam kolegai mes galime tarti „Taip, tavo požiūris labai įdomus, bet ką į tai atsakytų mūsų klientai?", o paskui įsprausti savo argumentus į menamų klientų lūpas. Tuo būdu kolega ir sužino mūsų nuomonę, ir mes ją pranešame tarsi nesiginčydami, neutraliai. Jei pašnekovas priverstas pripažinti savo klaidą, jis tai padaręs bent jau nepasijus įskaudintas, išsaugos savivertę.

Toleruokime

Visi norime, kad mus priimtų ir toleruotų. Tas poreikis formuojasi ankstyvoje vaikystėje, kai žvelgdami tėvui ar motinai į veidą laukiame meilės ir šilumos. Nors užaugę jau žiūrime į kitus veidus, poreikis išlieka.

Pavyzdžiui, kai susitinka du žmonės, jie visų pirma išreiškia vienas kitam tam tikrą palankumo lygį. Tas atliekama kūno kalba: šypsena, mimika, galvos judesiais, rankų gestais, žvilgsniu. Tik tada pasijuntame gerai, kai matome, kad tas žmogus mus toleruoja, priima, kad jis mūsų atžvilgiu nusiteikęs palankiai.

Daugybė bendravimo problemų kyla dėl abipusės tolerancijos bei palankumo stokos. Kai priimame kitą žmogų ar žmonių grupę nuoširdžiai, be jokių išankstinių sąlygų, mes pakeliame jų savivertę, jie mūsų draugijoje jaučiausi ramūs ir atsipalaidavę.

Šypsokimės

Kokiu gi būdu geriausiai parodyti palankumą pašnekovui? Tas būdas paprastas – šypsena. Kai šypsomės, dirba 13 raumenų, kai susiraukiame – 112. Taigi šypsotis, kaip matome, lengviau. Šypsodamiesi tarsi pranešame kitam žmogui, kad jį priimame ir vertiname be jokių išankstinių sąlygų. Kinų patarlė sako: „Nesišypsantis žmogus neturėtų atidaryti parduotuvės." Tai yra tikra tiesa. Verslininkai, ypač tie, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, privalo mokėti kuo nuoširdžiau išreikšti savo palankumą.

Abipusiškumo dėsnis teigia, kad jei šypsodamiesi kitus žmones nuteikiame gerai, tai ir iš jų galime tikėtis tokio pat atsako. Arturo Milerio pjesės Prekeivio mirtis (Arhur Miller, 1915–2005, Death of a Salesman ) herojus Vilis Lomanas sako: „Svarbiausias dalykas yra patikti kitiems žmonėms."

Šypsokimės net tada, kaip šypsotis visai nesinori. Šypsena pakels mums nuotaika, negatyvumo debesys ims sklaidytis, ir mes greitai pasijusime geriau.

Įvertinkime ir tarkime „ačiū"

Norėdami pakelti žmonių savivertę, turime juos vertinti . Būti įvertintas nori kiekvienas. Tas poreikis ypač gilus. Teigiamai įvertinę pašnekovo nuomonę ar veiksmus, drauge parodome, kad pripažįstame jo kompetenciją, žinias.

Įvertinti galime parastu žodeliu „ačiū". Tai, ko gera, galingiausias žodis, kokį tik mes galime rasti savo žodyne. Tai pasakytina ne tik apie anglų kalbą. Daug keliavau po pasaulį, aplankiau per aštuoniasdešimt šalių ir įsitikinau, kad paprastučiai žodeliai „prašom" ir „ačiū" visur yra vienodai veiksmingi.

Kai kitam žmogui padėkojame, iš karto pakeliame jo savivertę. Jei nepamirštame pasakyti „ačiū" už mažus dalykėlius, žmonės greit ims mums daryti didelius dalykus.

Išsiugdykime įprotį dėkoti. Dėkokime visiems už viską. Dėkokime sutuoktiniui, vaikams, kolegoms – visiems, su kurias vienaip ar kitaip bendraujame. Dėkokime už patarimus, už sugaištą laiką, už draugiškumą, už pagalbą, dėkokime jiems už visa ką.

Laimingiausi žmonės yra tie, kurie eina per gyvenimą su dėkingumu širdyje. Dėkingumo nuostata padeda judėti į priekį. Ji padeda ugdytis aukštą savivertę ir sveiką asmenybę. Kuo nuoširdžiau dėkosime už visa, ką gauname, tuo daugiau visa ko gausime, už ką vėliau galėsime dėkoti.

Pagirkime

Savivertę kelia pagyrimai. Tai greičiausias ir veiksmingiausias būdas padaryti kitą žmogų laimingą, išdidų. Be to, girdami skatinsime jį padėti mums.