Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Titas pažiūri į Astrą ir lėtai linkteli. Ji atrodo ryžtinga. Viską permąsčiusi. Titas mano, kad parašyti trumpą rankraštį daug sudėtingiau. Bet knyga bus pirmos klasės produktas, šedevras. Jis to nori, Astra to nori ir Evita. Jie visi to nori. Jis supranta, kad antroji sąlyga gera. Velniškai gera.

– Plona knyga. Puiku, – sako jis su nuoširdumo gaidele balse.

– Trečioji sąlyga: tavo darbo procesas turi būti profesionalus visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, visiškas konfidencialumas. Apie tai žinosim tik tu, aš ir Evita. Rašysi knygą šią vasarą ir rudenį. Mudu reguliariai susitikinėsime, kad matyčiau tavo darbo pažangą. Elektroniniu paštu nesinaudosime. Niekad niekad. Ir jeigu būsi blaivus ir uoliai dirbsi su šiuo projektu, mes tau kartais sumokėsim šiek tiek avansu.

– Šiek tiek kartais! Tada čia ne avansas!

– Taip, knyga nebus išleista iki kito pavasario. Paliksime vietos pavasario kataloge ir užsakysime spausdinti savaitę po Naujųjų metų.

– Nerealūs tempai… – murma Titas.

– Ne, jei dirbi aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę!

– Galiu atsipalaiduoti bent savaitgaliais?

– Turi galvoje girtuokliavimą?

– Mesiu. Bet galbūt vieną taurę ar dvi penktadieniais ir šeštadieniais?

– Ne. Turi būti visiškai blaivus. Tai tinka ar ne?

– Ši sąlyga tikrai nenormali… kaip gali parašyti bestselerį per šešis mėnesius, jei net negali pailsėti tarp darbo protrūkių?

– Tai nebus sunku, ar ne? Juk sakai, kad nesi alkoholikas.

– Nesu! – kategoriškai sako Titas.

– Na gerai, tada jokių problemų, ar ne? Susitariam?

Iš Astros elgesio Titas supranta, kad nėra prasmės derėtis. Be to, jis puikiai žino Evitos Vinčester metodus. Tai ji nustato žaidimo taisykles. Astra tik pėstininkė, nors sukurta iš geriausio marmuro.

– Sutariam, – tyliai sako Titas.

– Pasirašyk čia! – sako Astra rodydama kontraktą. Titas mato Evitos ir Astros parašus lapo apačioje. Jis pasirašo greta.

Pagaliau Titas vėl rašo.

Vos tik Astra išeina iš buto, vėl suskamba durų skambutis. Titas atidaro šaldytuvą norėdamas pažiūrėti, ar ten nėra likusio alaus. Šaltas ir gaivinantis, numalšinantis atsisveikinimo troškulį ilgam laikui. Būtų gaila jį išpilti. Bet šaldytuvas tuščias. Po šimts velnių! Jis užtrenkia šaldytuvo duris ir eina atidaryti durų.

Vėl Astra.

– Sveikas, Titai. Pamiršau tau atiduoti keletą svarbių daiktų!

– O, taip, aišku…

– Pradėsi skaityti knygą Valymas . Ji nuostabi. Pažadu, perskaitęs visiškai pakeisi savo požiūrį į valymą. Namie pradėsi jaustis patogiai. Tu to vertas.

– Taip, gerai…

– O šiame krepšyje yra įrankis, būtinas norint bendradarbiauti. Nešiojamasis kompiuteris.

– Bet aš jau turiu kompiuterį…

– Perskaityk sutartį ir pamatysi, kad rašydamas šią knygą turi naudotis leidėjo duotu kompiuteriu.

– Nejaugi! Ir dėl kokios gi priežasties?

– Jis turi visą, mūsų nuomone, būtiną apsaugą. Tavo kompiuteris atrodo visiškai nepatikimas. Naujojo kompiuterio atmintį gali pasiekti ar perskaityti tik turėdamas reikiamus kodus. Sistema automatiškai viską įrašo į štai čia šone kišamą atmintuką. Kaip matai, yra keletas papildomų USB jungčių. Kai norėsime patikrinti tavo darbą, tiesiog atiduosi man atmintuką, ir aš perskaitysiu rankraštį. O svarbiausia štai kas: šis kompiuteris turi ALK užraktą… kitaip tariant, alkotesterį. Turi papūsti į vamzdelį, nes kompiuteris įsijungs tik tada, kai būsi visiškai blaivus.

– Alkotesteris! Po šimts! Tu nepasitiki manimi? Argi nesutikau? Visiška nesąmonė!

– Alkoholizmas yra liga.

– Bet aš nesu alkoholikas, jau sakiau! – šaukia Titas.

– Ne, žinoma, ne, – nutraukia Astra. – Puiku. Tada nekils jokių problemų jungiant kompiuterio sistemą.

– Tai tiesiog sušiktai neįtikėtina!

– Sutik arba dink.

– Gerai, gerai. Taip!

– Tu teisus, tada pasimatysim. Sėkmės!

Titas atsisveikina su Astra ir atidaro nešiojamąjį kompiuterį. Įjungimo mygtuko vietoje iššoka plastikinis vamzdelis. Titas vėpso į laukiantį vamzdelį. Ar turėtų nusižeminti ir pūsti į tą prietaisą? Bet ar turi kitą pasirinkimą? Jis apžioja vamzdelį ir papučia.

Po poros sekundžių užsidega ekranas ir pasirodo tekstas:

Sveikas, Titai! Dabar dar negali dirbti. Apskaičiavau, kad alkoholiui pasišalinti iš kraujo prireiks aštuonių valandų. Kviečiu sugrįžti po 19 val. Gražios dienos!

Ekranas nublanksta.

Jis jaučiasi giliai įžeistas. Pažemintas. Ir truputį sukrėstas. Aišku, kartais jis klausdavo savęs, ar tik nėra blogai nusiteikęs alkoholio ir narkotikų klausimu. Rodos, padaugino jų tūkstančius kartų. Bet jam patinka linksmintis. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kuris pastaruoju metu sekasi.

Niekas nėra sakęs, kad jis alkoholikas. Bent jau ne į akis. Kas nors gal ir būtų pataręs „šiek tiek apsiraminti“ ar „būti malonesniam sau pačiam“ ir panašiai. Bet nuo to iki kaltinimo alkoholizmu – didelis žingsnis. Jis jaučiasi nepatogiai.

Kiek žmonių galvoja, kad Titas yra senas alkoholikas? Klausant Astros atrodė, kad visas pasaulis. Bent jau visi Vinčesterio leidykloje. Ar dėl to visi juokiasi, kai jis improvizuoja per knygų skaitymus? Ar jis tik beviltiškas subingalvis, kuris pradeda juokauti, kai tik pasigeria ar pavartoja narkotikų? Kaip jis pats žiūrėtų į ką nors, panašų į jį patį, jei tik tai nebūtų Titas Jensenas, žinoma… Visiškai „objektyviai“…

Įžvalga trenkia kaip beisbolo lazda. Jis krinta į sofą, ilgai sėdi ir žiūri išsiblaškiusiu žvilgsniu.

Jis yra subingalvis. Kartą buvo intelektualus, turįs ką pasakyti rašytojas. Dabar tik juokdarys. Niekingas kvaiša rašytojas, apsirengęs juodai, mėgstantis narkotikus ir visų rūšių alkoholį. Smirdantis kaip skunkas. Atrodantis kaip senas skuduras. Ir kada šėlionės vakarėliuose tapo svarbiau už visa kita?

Ar jis gali parplukdyti savo laivelį atgal į didžiuosius vandenis? Jei nepasiseks Geriausia knyga pasaulyje , tada jau viskas baigta. Šis projektas svarbiau už viską. Titai Jensenai, atėjo laikas pasirinkti, kas tu: vyras ar pelė? Autorius ar girtuoklis?

Taip, Geriausia knyga pasaulyje yra paskutinė galimybė. Jis jaučia tai kiekvienu savo kūno nervu. Tai persilaužimas, kurio taip ilgai laukė.

Ramybės jausmas palengva užplūsta jo smegenis. Daugybė nerimo ir troškimo durelių užtrenkiamos. Jis puikiai žino, kad vienintelė galimybė laikyti jas uždarytas yra leisti Geriausios knygos pasaulyje energijai jį pripildyti. Kiekviena akimirka turi būti pripildyta energijos. Jis turi iš karto pasirūpinti kiekviena nauja ateinančia minute. Priversti minutę dirbti. Ir kitą minutę, valandą, dieną ir savaitę. „Geriau būti apsėstam nei priklausomam“, – galvoja jis.

Vadovaudamasis knyga apie valymą Titas pradeda tvarkyti chaoso nusiaubtą butą. Savo senojo gyvenimo likučiais vieną po kito pripildo šiukšlių maišus. Siurbia, šveičia ir šluoja. Bėgioja pirmyn ir atgal į skalbyklą rūsyje. Lygina savo marškinius. Gręžia ir lygina. Patalynę. Jis tai daro! Nori tai daryti! Nuo kaktos laša prakaitas, o oda garina nuodus iš kūno.

Kartkartėmis jis kartoja sau, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Vakaras. Butas kvepia švara. Titas išsimaudęs po dušu ir pasiklojęs švarią patalynę. Jis girtas ir apsvaigęs. Bet ne nuo įprastų narkotikų. Šį vakarą jis girtas nuo naujų pažadų ir apsvaigęs nuo troškimo rašyti.