Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.

– Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?

– Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai padaręs. Juk tikrai. Bet šauni mintis.

– Taip…

– Um…

– Ar galėčiau gauti dar gėrimo?

– Taip, žinoma. Tada galbūt kils ir dar geresnių minčių, tiesa? – atsako Titas ir dirbtinokai nusijuokia.

– Teisingai. Teisingas požiūris, Titai. Dabar visa tai pamirškime ir šiek tiek pasilinksminkime! Paimsiu keletą gėrimų ir pasiūlysiu Leniui ir vaikinams prisidėti. Niekas nesilinksmina taip, kaip Tourettes !

Edis nueina atsinešti gėrimų ir atsivesti draugų. Naktis ilga, netrūksta pokalbių, juoko ir veido trūkčiojimų.

Nei Titas, nei Edis apie knygą daugiau nebeužsimins. Abu jie žino, ką tai reiškia.

Geriausia knyga pasaulyje suteikia amžinąjį gyvenimą.

Bet tik vienam iš jų.

Titas pabunda ant galinės savo automobilio sėdynės festivalio dalyvių automobilių stovėjimo aikštelėje. Jo kūnu srūva prakaitas. Saulė jau aukštai ir gali kone kepti kiaušinį ant automobilio dangčio. Tvanku. Jis atidaro automobilio dureles ir įsileidžia švediškos vasaros ryto gaivos. Čiulba paukščiai ir viskas, ką mato aplinkui, – automobiliai aprasojusiais langais, pilni kitų festivalio lankytojų. Jis įeina į ramų dušų pastatą. Stovi po čiurkšle ragaudamas vandens ir leidžiasi nuplaunamas vandens srovės.

Mintis tikrai gera. Daugiau nei gera. Būtent tai, ko jam reikia. Didelis projektas, į kurį gali išlieti visą savo energiją.

Jis nusiperka sumaigyto sūrio ritinėlį ir eina savo automobilio link. Įdomu, kur Edis? Jiedu ilgai gėrė ir tada Edis staiga dingo. Kažkas sakė, kad jau vidurnaktį Edis išdūmęs namo į Stokholmą.

Titas atsisėda už vairo ir mauna iš lauko, festivalio metu tapusio laikina stovėjimo aikštele. Grįždamas į kelią pagriebia telefoną ir skambina į Vinčesterio redakciją.

– Umm, laba diena? Čia Astra Larson.

– Labas, Astra, čia Titas. Atsiprašau, kad skambinu ankstų sekmadienio rytą.

– Oi, čia tu. Labas, Titai. Man šiek tiek silpna. Praėjusią naktį šokau iki trijų. Surengėme mergaičių vakarienę, kuri pakrypo… na, visiškai kita linkme…

– Kaip smagu. Astra, turiu puikią idėją, apie kurią reikia pasikalbėti. Kada galėtume susitikti?

– Hm, nežinau. Na, nelaikau savo užrašų knygutės lovoje. Kada nors kitą savaitę?

– Ne, ne, ne! Kuo skubiau. Turi tai išgirsti. Galiu atvykti šįvakar?

– Ne, nežinau. Eisiu pietauti pas Evitą Vinčester. Žinai, vadovo valia yra įsakymas. Ji susikvietė visus redaktorius, kad aptartume kitų metų sąrašą.

– Tada gerai, puiku! – šaukia Titas. – Būsiu priešpiet! Kokiu metu būsi?

– Penktą, – sako Astra. – Titai, tu tikrai verti mane smalsauti. Kas atsitiko?

– Pakalbėsim apie tai vėliau. Būsiu vietoje vėliausiai ketvirtą. Tada pamėtėsiu tave iki Vinčesterio vilos Djurgardene. Tinka?

– Gerai, taip ir padarykime.

– Ačiū, Astra, ačiū.

– Iki.

Trečią valandą Titas skambina į Astros duris. Niekad nemėgo naudotis liftais, taigi užbilda laiptais iki pat Astros buto. Atidariusi duris Astra randa jį kiek uždususį ir suprakaitavusį.

– Sveikas, Titai, tu jau čia? Smagu tave matyti… Tu atrodai… tu atrodai lyg būtum linksminęsis… ar panašiai, – sako Astra, kuri graži kaip visada – lyg ką tik nusipraususi po dušu.

– Labas, – sušvokščia Titas. – Viskas gerai?

– Kas girdėt šįkart?

– Švedų monarchų ligos . Didžiulė sėkmė.

– Na, taip. Malonu. Sveikinu. Spėju, tai turėčiau pasakyti.

– Skamba ironiškai…

– Taip, bet juk žinai, ką aš apie visa tai galvoju. Gal būtų smagu va taip ir toliau, bet nemanau, kad tai padės tavo rašytojo įvaizdžiui.

– Mano rašytojo įvaizdžiui? – susierzina Titas. – Po velnių, aš gaunu honorarą! Pinigai tinka mano įvaizdžiui. Bet tu turbūt galvoji apie mano honoraro augimą, taip?

– Atsiprašau, Titai, atsiprašau. Turėjau patylėti. O dabar užeik.

Titas įeina į butą ir prieškambaryje nusispiria batus. Jie geroje kompanijoje: Astra turi mažiausiai 20 porų batų. Lengvi, gracingi, prabangiai atrodantys batai, tobulai derantys prie Astros jaunų, spindinčių ir lieknų kojų.

Ji jau virtuvėje. Tvarkosi už baro.

– Ko Tau pasiūlyti, Titai? – klausia ji per svetainę einančio Tito. – Espreso? Latės? Alaus?

– Taip, būtų puiku. Alus puikiai nusėda.

– Turiu tik vidutinio stiprumo alaus, bet jis šaltas ir geras!

– Puiku, tiks.

Astra atneša alaus, Titas atsisėda kitapus. Jis paglosto savo ežiuku kirptą galvą viena ranka ir atidaro alaus skardinę kita. Mandagiai tariant, atrodo šiurkštus. Tada dideliais gurkšniais ištuština pusę viso skardinės turinio. Astra žiūri į jį iš pradžių nustebusi, bet sulig kiekvienu Tito gurkšniu jos antakiai vis labiau kyla aukštyn. Neatrodo, kad tai į gera. Astra atrodo susimąsčiusi.

Ji puikiai žino, koks čia reikalas. „Paveldėjo“ Titą Jenseną prieš kelerius metus ir buvo perspėta dėl jo netvarkingo gyvenimo būdo. Ankstesnis redaktorius ilgiau nebegalėjo pakęsti tuščių kalbų ir nesibaigiančių išgertuvių. Astra, savo pastangomis – stipria valia ir geru literatūros išmanymu – susikūrusi patikimos darbuotojos reputaciją, turėjo perimti šias pareigas ir peržiūrėti Tito darbą. Tačiau jo rašymas ilgą laiką strigo, nebuvo į ką jo nukreipti. Titas tik vaikščiojo aplinkui.

Bet dabar atrodė, tarsi visos žarijos būtų lėkusios Tito link. Astra pajuto, kaip viltį keičia nerimas.

– Na, ar vakar nebuvo kokio vakarėlio, a? – klausia ji.

– Hm, žinoma, buvo. Labai šaunus. Edis X buvo ceremonmeisteris. Jis pasirodė su Leniu, tu jį žinai, ir kitais Tourettes vaikinais. Manau, Edis ir Lenis pažįsta vienas kitą nuo vaikystės. Lenis kuoktelėjęs. Šokom kartu visą naktį ir pabaigoje Lenis sakė tik „b-b-by**is į a-a-akį“! „B-b-by**is tau į a-a-akį.“ Dar ir dar kartą. Tiesiog sėdėjo ten, trūkčiojo ir sakė „by**s į akį“. Buvo visiškai įkaušęs.

– Tam yra vaistų.

– Taip, bet jis nenori nieko vartoti. Sako, tai sustingdytų jo protą.

– Kas žino. Norėčiau, kad mano galva kiek sustingtų, jei vienintelis dalykas, kurį galėčiau ištarti, būtų,by**s į akį“. Na, bet kuriuo atveju…

– Kad ir kaip ten būtų, – tęsia Titas skubėdamas aptarti knygos idėją. – Vakarėlis mane išjudino ir staiga kilo neįtikėtinai puiki mintis. Paklausyk.

Plačiai gestikuliuodamas Titas pradeda apibūdinti knygą, kuri bus geriausių visų kategorijų knygų viršūnėse tuo pačiu metu. Jis jau gana toli pasistūmėjo su siužetu. Pagrindinis veikėjas – apkūnus vyriausiasis inspektorius, kurio ambicijos dėl karjeros policijos pajėgose kiek prigeso. Vis dėlto mokėdamas gaminti fantastiškus patiekalus su ypatingais ingredientais jis pradeda lėtai, bet užtikrintai lieknėti. Paaiškėja, kad svorį prarado ilgam. Lieknėjimas greitai suteikia jam energijos ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų siekti šio to naujo tiek gyvenime, tiek darbe. Pamažu viskas sklandžiai susidėlioja. Jo naujos pažiūros į pasaulį priverčia suabejoti ir policijos taikomais metodais. Ką tik pradėtas normų neatitinkantis detektyvo darbo stilius greitai duoda vaisių ir daugybė neišaiškintų serijinių žudikų pagaliau sulaukia bausmės. Be abejo, tai jo viršininko – negailestingo vyriausiojo prižiūrėtojo, susižavėjusio komandos dvasia ir tuo, „kaip policija visada dirbo“, nuopelnas. Knygos herojus, vyriausiasis inspektorius, dabar jau normalaus svorio, įtvirtina revoliucijos pamatus ir pradeda esmines organizacijos pertvarkas. Tai didelio masto istorija. Nusikaltėliai spruks šalin.