Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Titas Jensenas atrodo sutrikęs. Respublika? Ką tai turi bendra su jo meistriškumu? Jis dar kartą nusilenkia ir nulipa nuo scenos vos įžengus Edžiui. Jiems prasilenkiant Edis šnipšteli Titui į ausį norįs susitikti išgerti po pasirodymo.

Pasitikėdamas savimi Edis X artėja scenos krašto link. Jis kresteli savo ilgus plaukus atgal ir sugriebia mikrofoną. Pietietiškas charakteris, sumišęs su šiaurietišku švedų kuklumu, sukuria aplink jį stiprų energinį lauką.

– Tai buvo nepaprasta! Dėkojame Titui Jensenui už šiuos pamokančius mūsų garbingos karalystės faktus. Dabar keičiame temą ir tempą. Šiltai sutikime – Tourettes !

Tourettes yra Edžio garso takelis. Jų programą sudaro Edžio X neįtikėtinai entuziastingai skaitoma meilės poezija ir improvizuota aritmiška Tourettes atliekama muzika fone. Lenis, vienas geriausių Edžio draugų, groja gitara ir yra grupės lyderis. Lenis kenčia nuo sunkios formos tiko. Kartkartėmis jo galva siunčia impulsą, kuris sukelia keistą stiprų mirksėjimą. Impulsai keliauja nuo jo pečių iki pat kelių. Vis dėlto Lenis nusprendė nežiūrėti į save kaip į auką: jis pavertė keistą sindromą pranašumu, kuriuo išties didžiuojasi. Tureto sindromas [1]yra Lenio dalis – patinka jam tai ar ne – kaip nosis ar akių spalva. Išskirtinis muzikalumas ir tokia būklė sukūrė su niekuo nepalyginamą muzikos meno formą. Kartkartėmis Tourettes koncertuose Lenis dainuoja, o tai gana keista turint omenyje jo nenugalimą poreikį keiktis vos susinervinus. Pasirodymas scenoje visada kelia įtampą, todėl vienintelė daina, kurią Lenis gali artikuliuoti, yra keturraidžių pertarų srautas. Visas nuostabus.

Vis dėlto šiandien dėmesio centre – Edis X ir jo tekstai. Edis – mielas žmogus, puikiai gebantis skleisti šilumą visiems, kas jį mato ar skaito. Kai dalyvauja poezijos skaitymuose, jo pasirodymai būna smagus poezijos ir komedijos derinys. Jis peržiūri popierius su vakaro poezija plastikiniame aplankėlyje, kurį visada pasiima į sceną, nors niekada iš jo neskaito. Sako savo tekstus mintinai. Aplankas tik suteikia saugumo ir pusiausvyros.

– Brangūs draugai! – pradeda šiltu balsu šniokštuodamas į mikrofoną. – Ar esu jums pasakojęs, kada nusprendžiau persikraustyti piečiau – į Stokholmą?

Klausytojai pradeda šaukti ir švilpti, tarsi Edis ruoštųsi atlikti seną hitą. Galima sakyti, taip ir yra. Edžio poemos neįtikėtinai populiarios. Daugelis jau anksčiau yra jas girdėję arba skaitę. Su mėšlungišku garso takeliu ar be jo.

Edis uždeda savo dešiniąją ranką ant širdies ir pradeda deklamuoti poemą – o gal istoriją – apie švelnų jauną vaikiną, kuris atvyksta į didmiestį:

„ Nesaugumas yra transporto priemonė.

Man aštuoniolika metų.

Mokausi vairuoti visų rūšių transporto priemones.

Sėdžiu už vairo baro kėdėje ir stebiu žmones, sukančius ratus aplink.

Aplink mane.

Matau nesaugumą jų akių kampučiuose ir nuostabą dėl to, kaip tai veikia.

Kaip jie tai daro?

Kaip susidoroja?

Surūdiję, sulinkę, įbrėžti ir uždažyti.

Bet ūžia ir burzgia.

Šoka, juokiasi, geria, bučiuojasi, gyvena.

Jie gyvi!

Nesaugumas yra transporto priemonė, kurią gali vairuoti tik kūnas ir kraujas.

Kūnas ir kraujas, kurie nekenčia ir myli.

Ir gyvena!

Baigsiu tuštinti stiklinę ir linksmai išsvirduliuosiu iš bazės.

Einu į aikštelę.

Einu laikyti vairavimo egzamino.

Taip, nesaugumas yra transporto priemonė, kurią suprantu.

Būsiu fantastiškas vairuotojas.

Aš gyvas!“

Visi klausytojai dūzgia iš meilės Edžiui X, ypač merginos. Jo tekstai dažnai laviruoja ant beviltiškumo prarajos krašto, bet jaunystė ir užsidegimas viską pateisina. Tikrasis poetas turi teisę išreikšti, ką nori, kaip nori, kada tik nori. Kiekvienai bendruomenei reikia poetų, ir būtent dabar Švedijos festivalio publikai labiau nei bet kada reikalingas spalvotasis Edis X.

Edis toliau deklamuoja dešimt itin atvirų eiliuotų istorijų apie gyvenimą, o fone tamposi ir kratosi Tourettes . Auditorijoje puiki atmosfera. Visiems smagu, visi apsikabina, juokiasi ir šypsosi.

Jie gyvena geriausiame iš pasaulių.

Kol Edis grįžta į užkulisius, Titas jau spėja išgerti pusę butelio raudonojo vyno. Edis mato jį sėdintį vieną ant suoliuko pačiame alaus palapinės gale ir atsargiai skinasi kelią per švenčiančias minias.

Palapinė perpildyta žmonių, bet vietos prie Tito laisvos. Jis pats niekad nesuprato, ar tai perdėta pagarba, ar akivaizdi antipatija. Ta etiketė buvo prilipusi visam gyvenimui. Ar jie myli jį, ar jo nekenčia? Brangina ar niekina? Fui! Kas žino? Kad ir kaip ten būtų, geriau – ir tai ne taip jau svarbu – su buteliu raudonojo vyno savo kraujyje.

Draugiškasis Edis, aišku, sėdi šalia Tito. Edžio pasaulyje yra daugybė vietos meilei ir visiems jos sinonimams.

– Labas, Titai! Labai tau ačiū. Buvai tikrai juokingas. Gali iš nieko sukurti didelį šou. Tu fantastiškas.

– Hm, labai ačiū, – sutrikęs sumurma Titas. – O tau kaip sekėsi?

– Taaaip, – atsako Edis įkvėpdamas ir tuo pat metu tardamas garsą. – Šį vakarą buvom šiltai sutikti. Buvome tokie artimi. Myliu festivalio dalyvius.

– Na, tada puiku.

Tito jausmai apie tai, ką patyrė anksčiau, – įvairialypiai. Žinoma, gerai paimprovizuoti. Žmonės vertina jo skaitymus. Bet būtų dar maloniau, jei tiesiog kartą paprašytų paskaityti kurią nors jo paties knygą.

– Edi, – prataria Titas. – Yra kai kas, ko noriu tavęs paklausti.

– Na?

– Pagal metus tikčiau tau į tėvus. Ir tikrai nesuprantu tavo kartos. Kai skaitau… kaip manai… turiu omeny… visi tiek daug juokiasi… ar jie mane mėgsta? Ar jie tik juokiasi iš manęs? Supranti, kur suku?

– Titai, Titai, Titai. Būsiu visiškai atviras. Galbūt meilė per stiprus žodis, nežinau… bet tu juos užbūrei. Tu gyva legenda. Esu tikras, visiškai tikras, kad jie kaip reikiant nesupranta tavęs, bet jiems patinka, ką duodi. Ir tai, ką jiems duodi, yra puiki patirtis, neabejotinai. Duodantieji yra mėgstami, o imantieji – nemėgstami. Žmonės, kurie tik ima, nusipelno būti niekinami. Tu duodi, Titai. Tu esi vienas iš tų, kurie duoda.

Titas nustebęs pakelia antakius. Taip niekada apie tai negalvojo – na, kad yra dosnus. Edis priverčia jį pasijusti gerą.

– Taip, teisingai. Kaip miela, kad tai pasakei…

– Titai, neabejok dėl to. Ir karališkos ligos buvo geriausias pasirodymas per ilgą laiką. Visiškai kaip ir tavo Volvo 245 vadovo skaitymai Pažemintųjų klube praėjusią žiemą. Ar pameni?

– Na, tik šiek tiek. Manau, prieš tai pernelyg daug išgėriau.

– Aš tau garantuoju. Tu populiarus. Ir labai man patinki. Galiu tau ko nors užsakyti?

– Kas nors stipresnio puikiai nuslystų žemyn, ačiū.

– Ateina maestro, – sako Edis slinkdamas baro link.

Stipri Edžio aura laviruojant minioje gelbsti lyg pastogė nuo karščio. Niekad neturi stumti, spausti ar naudotis alkūnėmis, kad išlaikytum savo vietą. Visai be pastangų jis netrukus sustoja prie baro ir užsako porciją. Iškeičia kelis kuponus į gėrimus ir parslenka atgal pas Titą.

– Tamsaus ar šviesaus? – klausia Edis, laikydamas rudą romo ir sodos gėrimą vienoje rankoje ir mažesnį degtinės kokteilį kitoje.

– Paimsiu rudajį, dėkui, – atsako Titas kažkokiu iškreiptu balsu.

Jis godžiai siekia didelės stiklinės ir pripildo burną tokiu dideliu gurkšniu, jog turi praryti dviem dalimis, kad nepradėtų kosėti. Jo akys niūriai žvelgia žemyn į skysčio likutį. Nepabėk, šaunusis gėrimėli. Pasilik su tėveliu.