Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Astra klausosi Tito vis labiau susidomėjusi. Dar nebuvo mačiusi Tito tokio entuziastingo.

– Ar supranti? – Titas kvarksi toliau. – Tu čia? Šiuos rėmus galiu pripildyti išmintimi, receptais ir,pasidaryk pats“ patarimais su visomis smulkmenomis. Galiu parašyti bet kiek!

– Tikiu tavimi, – atsako Astra lėtai. – Tikrai tikiu.

– Tai ką manai? Tiks?

Gali girdėti, kaip Astra galvoja. Viena vertus, ji mano, kad tai gera mintis. Tikrai gera mintis. Ji žino, kad Titas puikiai rašo ir galbūt būtent to jam ir tetrūksta – pakeisti žanrą. Kita vertus, tai abejotinas projektas. Jei leisi daugiau ar mažiau alkoholikui autoriui rašyti bestselerį, tai geruoju nesibaigs. Neįmanoma žinoti, kurios knygos bus parduotos geriausiai. Tiek ji tikrai žino. Tuščių vilčių suteikimas užgesintų Tito aistrą. Ir kaip ji turėtų pristatyti šį projektą Vinčesteriui ? Kai prisipažins norinti ištraukti Titą į pasaulinę šlovę, visi iš jos juoksis. Tikrai taip nerizikuos. Bet kartais reikia pabandyti, ar ne? Ką, po velnių, jai daryti?

Ji turi tai apmąstyti. O Titui reikia atsakymo. Parama ir padrąsinimas yra svarbiausia galima leidėjų pagalba. Išskyrus didėjantį honorarą, žinoma.

– Nuostabi mintis, Titai. Tikrai nuostabi. Geriausia, kokią tik esu girdėjusi. Be to, manau, kad knygą ypač gerai priims, jei tai bus tavo darbas. Juk neturi jokių „nešvarių įrašų“.

– Nešvarių įrašų?

– Sulauktum puikių recenzijų. Niekas nepatikės, kad darai tai tik dėl išskaičiavimo. Jei rašytum detektyvus, sudaužytų kaip obuolį. Dar blogiau dietologams, virėjams, klerikalams ar vadybos guru. Bet tu – Titas Jensenas, romanistų šulas.

– Umm… ar galėčiau dar alaus?

– O ar nesiruošei nuvežti mane iki Vinčesterio vilos?

– Jis tik vidutinio stiprumo, po šimts velnių!

– Gerai, gerai… – nuolankiai taria Astra ir iš šaldytuvo paima alaus.

– Tai ką manai?

– Būsiu visiškai nuoširdi, Titai. Mintis tiesiog fantastiška, bet yra ir daugybė su tuo susijusių pavojų. Tau, man ir Vinčesteriui . Šįvakar pakalbėsiu su Evita, pažadu. Paprašysiu leidimo atlikti šį slaptą projektą, kad tik tu, aš ir ji tai žinotų. Jei pritars, tada avansas jau sąskaitoje. Jei ne, tada nežinau… Kaip sakai, ar leisim jai priimt sprendimą? Prižadu pristatyti šią mintį kiek įmanoma pozityviau.

– Aš turėčiau palaukti lauke, automobilyje, ar kaip? Ar negaliu pats pristatyti savo idėjos Evitai? Rašiau jiems daugybę metų. Juk nusipelniau… na, nors kiek, šiaip ar taip.

– Patikėk manimi, Titai. Ir vėl būsiu visiškai atvira. Evita – kietas paukštelis, pats žinai, o dabartinė tavo išvaizda nekelia pasitikėjimo. Ir kvapas nėra mieliausias, kokį esu kada nors užuodusi. Patikėk, šiandien nenorėsi su ja susitikti. Paskambinsiu tau rytoj. Tinka?

– Tinka…

Titas tuo pasitenkina. Ką gi dar galėtų padaryti?

Jie dar pakalba apie knygą ir galimus jos elementus. Kuo smulkiau nagrinėja siužetą, tuo nuostabiau atrodo.

Titas veža Astrą pas Evitą Vinčester, jie laimingi ir džiugūs. Paskui jis važiuoja namo į Sioderį ir palieka ten savo automobilį. Laimingas, pavargęs ir geidžia pelnyto poilsio po sunkaus darbo savaitgalių ir kietų derybų su redaktore. Prieš einant anksti miegoti būtų neblogai pasivaikščioti gryname ore.

Po dešimties minučių jis jau sėdi ir rūko prie įprasto staliuko Asociacijos bare.

Tai ir buvo tas gaivinantis pasivaikščiojimas.

Skambutis Tito galvoje. Pirma – trumpas skimbtelėjimas. Po jo – dar vienas. Tada pora piktesnių. Atidaromos pašto dėžutės garsas. Girgždesys galvoje. Balsas „laaaabas“ dėžutėje. Ilgas nutįsęs skambučio garsas virpa galvoje. Skaaambutis… girgždesys… labas… skaaambutis… čerškimas… laaaabas…

Baik…

Baik!

Titas pabunda. Jis supranta, kad kažkas skambina į jo duris. Kadangi jau apsirengęs, nukėblina iki durų ir jas atidaro.

Astra. Ji neatrodo patenkinta išvydusi Titą. Jo akys paraudusios, o ir pats dvokia kaip rūkomasis.

– Dieve mano, Titai. Ką, vardan Dievo, veiki?

– Hm… Šiek tiek šventėm Asociacijoje vakar.

– Šventėt? Kodėl?

– Hm… na… argi vakar mes maloniai nepasišnekėjom? Bent aš taip maniau. Galvojau apie knygą ir atšvenčiau su keletu stikliukų. Bet buvau siaubingai peršalęs, todėl poveikis stipresnis nei įprastai.

– Taip, žinoma. Pasiteisinimus geriau praleisk.

– Hm… bet kodėl tu čia? Kaip vakar sekėsi su Evita?

– Dėl to ir esu čia.

– A, taip…

– Turiu pamatyti savo akimis, – sako Astra, rodydama į Tito butą.

Butas nedidelis – galėtum apžiūrėti vienu galvos pasukimu. Bet jei norėtum patikrinti viską, užtruktų bent porą savaičių. Knygos, žurnalai, nešvarūs drabužiai, neplauti indai, gabalėliai ir dalelės. Visi Tito namai nuo grindų iki lubų prikimšti šlamšto.

– Tu ką? O kaip tas reikalas – „pamatyti savo akimis“? – nusižiovauja Titas.

– Kaip tu gyveni, žinoma.

– Gal dabar dirbi socialinėms tarnyboms? Ką, po velnių, tai reiškia? – rūgščiai krenkščia Titas, supratęs, kad jo gyvenimo būdas stebimas. – Gal norėtum kavos?

– Taip, prašyčiau.

Titas nueina į baldais atskirtą virtuvėlę, išima iš aparato seną kavos filtrą, išmeta jį į šiukšliadėžę ir įdeda naują. Paskui atidaro spintelę, ištraukia šiek tiek traškios duonos ir išspaustą žuvies pašteto tūbelę.

– Gal danišką sumuštinuką? – klausia jis ironiškai matydamas Astrą riečiant nosį.

– Ačiū, nesirūpink, – atsako Astra šypsodamasi.

– Tai ką gi ji sakė?

Astra atsisėda ant virtuvės kėdės ir giliai įkvepia.

– Evita sakė du dalykus. Pirma, tai yra geriausia mintis, kokią tik yra girdėjusi. Pasirinkus tinkamą autorių taps pasauliniu bestseleriu.

– Tikrai, nė nekalbėk! Aš labai dėl to laimingas! – susijaudinęs prataria Titas ir pradeda juoktis.

– Palauk minutėlę, Titai. Antrasis dalykas, kurį ji sakė, ne toks smagus. Ji mano… kad nesi tas tinkamas autorius.

Titas iškosėja ką tik išgertą kavos gurkšnį; aptaško virtuvės stalą ir savo traškų sumuštinį. Jis nusišluosto skruostą megztinio rankove.

– Ką, po velnių, kalbi? Ar ji išprotėjo? Tai mano knyga ir niekieno daugiau.

– Titai, mudviejų su Evita pokalbis buvo tikrai ilgas. Ji tikrai taip mano. Juk žino, kaip tu gyveni. Ji sako taip: Titas Jensenas nėra tinkamas autorius Geriausiai knygai pasaulyje . Bet galėtų būti! Galėtų juo tapti.

– Ką?

– Galėtum tapti tuo tinkamu autoriumi! Na juk ir tu, ir aš žinome, kad esi vienintelis žmogus, galintis tai padaryti išties kokybiškai. Bet kad pateiktum publikuoti Vinčesteriui ir tau dar sumokėtų iš anksto, turi sutikti su keliomis sąlygomis.

– O, nejaugi?..

– Pirma: turi išsipagirioti.

– Visiškas šlamštas! Lyg būčiau koks prasigėrėlis. Kas čia, po galais? Yra prakeiktas skirtumas tarp pasilinksminimo retkarčiais ir buvimo žlugusiu prasilakėliu. Mėgstu pasilinksminti, bet nesu sumautas girtuoklis.

– Ne, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, turi būti blaivus. Kol rašysi knygą, negali gerti nė lašo.

– Tai juk nenormalu… – neįtikinamai protestuodamas sako jis pasilikdamas laiko dar aršesniems protestams.

– Antra: valdyk medžiagą. Ši knyga galėtų tęstis ir iki trijų tūkstančių puslapių. Sutik sutrumpinti visą medžiagą iki daugiausia dviejų šimtų penkiasdešimties. Mintis pagrįsta daugybės žanrų surinkimu į vieną knygą, taigi vienintelė tavo sėkmę įrodanti galimybė yra parašyti kuo plonesnę knygą.