Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Geranoriški Tito ketinimai greitai išgaruoja ir jis imasi keleto puslapių tūžmingo pamokslavimo. Jis pateikia istorinių kritikų padarytų klaidų ir nukreipia pyktį į bailius leidėjų redaktorius. Rašo ir rašo. Žarijos įsiliepsnoja ir virsta degančia neapykanta.

…ir dabar reikalauju jūsų, niekingi apžvalgininkpalaikiai, kad skaitytumėte šią didingą knygą kuo atviriausiai nusiteikę, kaip tik jūsų apdžiūvusios ir apnuodytos smegenys sugeba. Dekite pragare, jei nesugebate įvertinti šio novatoriško literatūros darbo didingumo.

Titas su pasitenkinimu atsilošia darbo kėdėje ir paspaudžia komandą peržiūrėti tekstą. Ekrane pasirodo keturi glaustų eilučių puslapiai. Žodis bomba!

Jis priverstas nuryti šlykštų gumulėlį, skubantį į gerklę, nes staiga supranta savo klaidą.

Juk gali parašyti tik 250 puslapių, o keturis iš jų jau išnaudojo pratarmei!

„Tai jau priklausomybė“, – pamano jis. „Aš idiotas! Nieko nebus. Ištrinti! Velniai griebtų…“

Jis niekam tikęs rašytojas ir dar blogesnis žmogus. Titą staiga užtvindo stiprus impulsas valgyti, gerti ir rūkyti. Iš tikrųjų darytų bet ką, kas atitrauktų jį nuo čia. Bando bent kiek nusiraminti, traukdamas iš savo smegenų berniuko Tito ir pieno ūsų atvaizdą. Užsimerkia ir koncentruojasi į savo atpildo vaizdinį. Bet kas vyksta? Berniukas nuogas! Ir pusė jo užpakalio pernelyg ilga! Prilaikoma ramentais kaip milžiniška pavargusi varpa. Pusužpakalio viršuje yra gabalėlis kruvinos mėsos. Berniukas dėvi kepurę su snapeliu, taip pat pernelyg ilgu. Taip pat paremtu ramentais!

Tito mintys jau skaidresnės. Jis yra matęs tą paveikslą anksčiau, realybėje! Tai siurrealisto Salvadoro Dali paveikslas, pavadintas Vilhelmo Telio paslaptis . Jis eksponuojamas Modernaus meno muziejuje Stokholme. Tai kažkoks ženklas. Turi ten nueiti! Nejaugi rado pagrindinį siūlą, kuriuo aus visą knygą? Jo asmeninis da Vinčio kodas… Dali kodas? Eureka!

Kita stotelė – Modernaus meno muziejus!

Titas stovi priešais Vilhelmo Telio paslaptį. Jis bėgo bemaž visą kelią nuo savo butuko Sioderyje. Sunkiai kvėpuoja ir nenurimsta, kol priešais save išvysta paveikslą. Jis žiopčioja, gaudydamas orą.

Milžiniškas paveikslas. Milžiniško dydžio ir milžiniško poveikio sąmonei. Titas prisimena, kada pamatė jį pirmą kartą. Jam penkeri, sekmadieninė šeimos išvyka į muziejų. Vaikiškai laksto tarp paveikslų nežiūrėdamas nei į mamą, nei į tėtį. Tada staiga supranta stovįs priešais didžiulį Salvadoro Dali paveikslą. Nežino, kaip ilgai ten stovi žvelgdamas į paveikslą. Turbūt sustojo laikas. Kiekviena detalė išgraviruota jo tinklainėje, rodos, visai amžinybei. Net ir būdamas penkerių Titas supranta patiriantis didingą meno nuotykį. Šios kelios minutės persekios visą likusį gyvenimą. Jo pojūčiai plačiai atverti ir sklidini patirčių, lyg kas nors būtų stovėjęs ir iš kibiro pylęs į jį nuotykius. Netikėtai, po keleto minučių, žvelgdamas savo penkiamečio kirmino akimis, pamato pilkas tėčio kelnes, plazdančias kaip tik pro jį. Jis tiesiasi tėčio rankos link norėdamas įsitikinti, kad tėtis taip pat mato paveikslą. Jie turi pasidalyti šiuo didžiu meno patyrimu. Pažiūrėk, tėti! Ar matai užpakalį? Jis pagriebia už rankos. Tvirtai laiko. Pakelia susikibusias rankas iki paveikslo, nukreipdamas ir parodydamas tėčiui. Ten! Ar matai? Tėtis neatsako, taigi Titas priverstas nusigręžti nuo paveikslo ir pažiūrėti, ką tėtis galvoja. Ką? Ten stovi nepažįstamasis ir laiko jo ranką! Pašalietis tėtis, apdovanojantis draugiška, bet sutrikusia šypsena. Titą perlieja gėda. Pagriebė ne tą ranką. Ne tas tėtis. Titas nesupranta, kad vyras tik galvoja, jog jis mielas berniukas. Jis nesupranta, kad penkiamečiai tai daro nuolat. Išleisk mane iš čia! Jis iškart paleidžia vyro ranką ir vėl pažvelgia į paveikslą. Įdėmiai žiūrėdamas pamiršta viską pasaulyje ir jaučiasi saugus čia ir dabar.

Tikras meno kūrinys.

Titas supranta, kad tai taip pat fantastiška, kaip ir tada. Vyras pusiau klūpomis priešais marmuro plintą ant rudų grindų. Veido išraiškos pamatyti negalima, nes atsiduria šešėlyje nuo kepurės su snapeliu, kurio ilgis daugiau nei metras. Vyras kabo per visą kairiąją paveikslo pusę ir ilsisi ant ramentų, kad nenukristų. Vyras šoną ir didumą nugaros atsukęs į Titą. Ant marmurinio plinto tarp ramentų ir vyro stovi nedidelis laikrodis. Atrodo, kad jis tarsi lydosi. O gal tai nuo jo srūvantis laikas? Sunku pasakyti. Ant arčiau Tito esančios pėdos – groteskiškas sandalas ir dideli gumbuoti kojų pirštai. Ant tolimesnės kojos, klūpinčios ant žemės, – pilkšvai juoda kojinė su aptempta guma aplink koją žemiau kelio. Jis nedėvi apatinių. Marškiniai kybo kaip ilgas sunkus kapšelis tarp kojų. Tolimesnė užpakalio pusė pernelyg ilga. Nepaprastai ilga! Taip pat prilaikoma ramentais, beveik per visą dešiniąją paveikslo pusę. Nesuvokiama (bent jau Titui), kad užpakalis galėtų vaizduoti ką nors kitą nei milžinišką varpą. Kodėl paremtas: ar kad išlaikytų svorį, ar standumą? Kad ir kaip ten būtų, užpakaliavarpis kyšo apie pusmetrį nuo ramentų kaip varpos galva neatsismaukiančioje apyvarpėje. Dievulėliau, kas būna, kai jis nori nusišlapinti? Titas stebisi. Ant ilgojo sėdmens, tarp griovelio užpakalyje ir ramentų, kabo kruvinas mėsos gabalas, ant vienos vyro rankovių – kitas, atrodantis kaip uždengtas teniso kamuoliukas. „Kaip uždara mėsos kremo bandelė“, – pagalvoja Titas. Kita vyro rankovė – tik aštrus ir juodą paveikslo antrąjį planą skrodžiantis kūgis. Po užpakaliavarpiu ir mėsgabaliu keli mieli paukščiukai snapeliais kapoja rudas grindis. Jie išlaižo mėsos kraujo lašus, ar ką? Mėsėdžiai paukščiai?

Titas jaučia bendrystę su Dali nuo pat pirmosios pažinties. Kaip menininkui sunku būti labiau apsėstam nei Dali. Jis žinojo, kas buvo kas. Geriau būti apsėstam nei priklausomam. „Aš ir Salvadoras esame giminingos sielos“, – galvoja Titas. – „Turiu būti negailestingas aplinkiniam pasauliui, nes ir jis toks buvo. Geriausias pasaulio paveikslas bus susijęs su Geriausia knyga pasaulyje .

Staiga Titas pasijunta apsuptas būrelio dešimties dvylikos metų mokyklinukų su muziejaus gide, kuriai jau per trisdešimt. Iš tolo matyti, kad tai rimtai į savo darbą žiūrinti gidė. Ji paglosto vaikus ir pasilenkia, kai šie ko nors paklausia. O svarbiausia – juokiasi ir šypsosi jiems į akis.

– Tai, mieli vaikai, yra Vilhelmo Telio paslaptis [3].

Enigma reiškia paslaptį. Tai vienas žymiausių muziejaus paveikslų, kuriame glūdi daugybė paveikslų ir istorijų. Jis nutapytas ispanų dailininko Salvadoro Dali 1933 metais. Ką galvojate, kai matote šį paveikslą?

– Jis turi bybį ant nugaros! – sušunka berniukas.

– Taip… gali būti… ką dar galvojate?

– Jis klaikus, – sako kikenanti mergaitė, šiek tiek sutrikusi.

– Manau, jis juokingas!

Keli vaikai mano tą patį. Jie krizena, juokiasi ir paeiliui šaukia „fui“ ir „ui, kaip bjauru“. Vis dėlto jie, be abejonės, labiau patenkinti nei susirūpinę.

– Ką tai turėtų reikšti? – teiraujasi kita mergaitė.

– Nėra lengva atsakyti, – sako gidė. – Ar norit, kad papasakočiau?

– Taaaip! – šaukia visi.

– Vienas Salvadoro Dali gyvenimo tikslų buvo tapti gyvąja legenda. Įžymybe. Pavyzdžiui, jis susuko savo ūsus, taigi jie siekė iki pat čia, – sako gidė ir pirštais rodo, kaip jie buvo ištempti per skruostus. – Štai kaip jis pradeda savo biografiją: „Būdamas šešerių norėjau tapti vyriausiuoju virėju. Septynerių – Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos tik augo.“ Tai nuostabu, ar ne taip?