Salar Abdoh: Teheranas temstant

Taigi jis jaudinosi dėl savo išsigalvotų priežasčių. Jaudintis nebuvo ko. Ji paliko Islamo Respubliką, pagaliau. Ji buvo jam už tai dėkinga. Ir neužduodavo per daug klausimų.

O koledžo vadovai paliko jį ramybėje. Jie net buvo dėkingi. Dėkingi už tai, kad Džeimsas Makgreivis išvyko. Maleko požiūriu, Džeimsas išvyko per toli. Prieš keletą mėnesių reguliarūs pokalbiai telefonu liovėsi. Sausio pradžioje Malekas paliko žinutę sakydamas, kad jiedu su Soaad lankysis Kalifornijoje ir norėtų užsukti į Oklendą susitikti su jais, bet nesulaukė jokio atsakymo. Iš Fresno iki Oklendo buvo tik keletas valandų kelio, bet, susidūręs su ryžtinga Džeimso tyla, Malekas nutarė nevažiuoti ir nieko nesakė apie tai Soaad.

Dėl to jam pasirodė labai keista, kai Džeimsas netikėtai panoro su juo susitikti. Jie buvo apsistoję Varšuvoje ir po keleto dienų planavo važiuoti į mažą miestelį, kurio pavadinimo nė vienas nemokėjo teisingai ištarti, Mazovijos Ostruva, kur gimė Ana.

– Kur dabar esi? – paklausė Džeimsas telefonu.

– Su savo motina. Lenkijoje.

– Lenkijoje?

– Kaip tik dabar aš rodau jai paminklą Montekasino mūšiui. Kodėl neatsiliepdavai į mano skambučius, Džeimsai?

– Aš skambinu tau dabar. Noriu su tavim susitikti.

– Netrukus grįšiu į Niujorką.

– Ne. Noriu susitikti su tavim dabar.

– Tada tau teks skristi į Lenkiją.

– Gerai, skrendu.

Taigi Malekas sėdėjo ir laukė jo atvykstant. Džeimsas jau paskambino ir pranešė, kad nusileido Varšuvos oro uoste; sužinojęs, jog Malekas su Soaad Ostruvoje, jis sakė pavakary ten atvyksiąs.

Bet tą dieną Soaad jėgos galutinai išseko. Turistų vadovuose apie šį miestelį nebuvo jokios informacijos. Ostruva – tik paprastas beveidis miestelis, kur prieš septyniasdešimt metų buvo nužudyti beveik visi žydai. Kaip ir dera geram sūnui, Malekas kruopščiai surinko informaciją apie tą miestelį, taigi, kai Soaad panoro pamatyti žydų kapines, jis pats paaiškino samdytam vairuotojui, kaip jas pasiekti. Tačiau atvykę jie rado tik asfaltuotą plotą, kur savaitgaliais būdavo galvijų turgus. Malekas nesuprato, ką jo motina tikėjosi čia rasti. Po visų kapinių, kurias jie kartu aplankė, tai, ką pamatė čia, buvo tikras smūgis į paširdžius: kapinės buvo net nesugriautos, net ne išniekintos, – jų tiesiog visiškai neliko, nebuvo, o jų vietą tarsi pasityčiodamas užėmė galvijų turgus. Ir Malekas pamatė, kad jo motina tiesiog glemba sužinojusi, kaip šis miestelis pasielgė su Anos tautiečiais. Jis dar niekada nematė jos taip sukrėstos. Teherane ji net sunkiausiomis akimirkomis visada likdavo kovotoja. Bet dabar kažkas nutrūko, ir Malekas pamanė, jeigu jiedu tuoj pat negrįš į savo viešbutį, jam gali tekti vežti ją į ligoninę.

Atėjo viešbučio padavėja, nešina padėklu su keturiomis taurėmis degtinės ir dviem bokalais alaus. Klausiamai nusišypsojusi Malekui ji pastatė visus gėrimus ant stalo. Atsisukęs Malekas pamatė, kad Džeimsas, užuot iš karto ėjęs prie stalo, maukia degtinę prie baro.

Jis atrodė toks pat sveikas kaip visada ir buvo plikai nusiskutęs galvą. Galėjai palaikyti jį lenkų policininku.

Malekas, neatsistodamas pasisveikinti, išmaukė dvi taures. Džeimsas ištuštino kitas dvi ir nedelsdamas, dar net neatsisėdęs, ėmė gerti alų.

– Kas? – paklausė Malekas.

Džeimsas parodė padavėjai keturis pirštus. Girdi, dar keturias taures.

– Kas nutiko, kad atlėkei į… Mazovijos Ostruvą?

– Ką tu čia veiki?

– Mudu su motina keliaujame. Noriu jai parodyti vietas Europoje, kur žmonės susitepė rankas krauju.

– Tada jūsų laukia labai ilga kelionė.

Malekas nieko nepasakė.

– Kur tavo motina?

– Ji viršuje. Ilsisi. Mums buvo nelengva diena.

– Susitepė rankas krauju… – sumurmėjo Makgreivis.

– Kodėl čia atlėkei, Džeimsai? Tu mane stulbini.

– Ką mes nužudėme Kirkuke?

– Ką?

– Tu žinai, ką.

Malekas leido mintims nunešti jį į šalį. Lauke temo pamažu. Ir sutemos čia buvo stulbinamai gražios. Įmantrių formų debesys ir dangų persmelkęs rausvumas grąžino jį į tą dieną, kai jiedu su motina stovėjo kapinėse Teherano pietuose, dėdami gėles ant išgalvoto Anos kapo. Ir štai po pusantrų metų jie buvo čia, Anos mieste. Ir kažkuo šios dvi prieblandos, tokios tolimos viena kitai, buvo stulbinamai panašios. Atrodė, tarytum ši valanda dar vieną, paskutinį, kartą pagerbia jų prarastą Aną.

Lenkų sunkvežimių vairuotojai susimokėjo ir pakilo laiptais į savo kambarį. Padavėja žaidė su nuotolinio valdymo pultu, kol surado per televizorių transliuojamą kažkokią gyvos muzikos laidą. Ištuštėjusio restorano kampe sena pora tylėdama valgė savo desertą. Šis viešbutis panėšėjo į paminklą įprastumui. Viskas buvo taip įprasta – išskyrus tai, kad už pusės valandos kelio automobiliu Treblinkos koncentracijos stovykloje naciai nužudė apytiksliai 850 tūkstančių žmonių. Malekas paklausė jų dabitiškai apsirengusio vairuotojo, besididžiuojančio savo naujutėliu BMW taksi, ar jis kada nors buvo Treblinkoje, o jis atsakė nebuvęs. Malekas suvokė, kad tas vyrukas net nežino, kas ten atsitiko. Ir jam tai nerūpėjo.

Ką mes nužudėme Kirkuke? Jis buvo uždavęs tą patį klausimą Sinai.

Galbūt jis atsikels rytoj anksti ir nuvažiuos į Treblinką vienas. Turistų vadovuose skaitė, kad Treblinkos memorialas visiškai kitoks negu pasibaisėtini spąstai turistams Aušvice, kur jam irgi galiausiai teko apsilankyti vienam. Taip, jis taip ir padarys. Jis vėl nuvyks ten be Soaad. Jo motina jau persisotino Lenkija. Lenkai su jais elgėsi maloniai, mandagiai ir geranoriškai. Jis norėjo, kad iš Lenkijos ji išsivežtų malonius prisiminimus, o ne pasibaisėjimą piktinančia automobilių stovėjimo vieta, kur miestelėnai pardavinėjo savo galvijus.

– Ką veikei visą šį laiką?

Džeimsas neprieštaravo temos pakeitimui.

– Aš važinėju į Vašingtoną. Galimas daiktas, mes su šeima persikelsime gyventi į Rytų pakrantę.

– Kaip laikosi tavo šeima?

– Puikiai. O tu?

– Dėstau. Koledžo administracija taip džiaugiasi, kad tu išėjai, jog, man regis, aš galėčiau skaityti paskaitas nuogas, ir jie neprieštarautų. Tu sudarei man puikias darbo sąlygas, drauguži.

– Tada pasakyk man, kas žuvo vietoj tavo draugo per tą operaciją Kirkuke. Aš sukoriau ilgą kelią norėdamas tai sužinoti, Rezai. Šis klausimas nebedavė man gyventi.

Malekas suvokė, kad šis klausimas kamavo Džeimsą Makgreivį bent jau pusę metų. Kažkuriuo metu abejonės pūlinys jo galvoje pratrūko, ir tada jo, kareivio siela, nedavė ramybės. Nors jis gyveno savo kasdienį gyvenimą – rūpinosi vaikais, buvo geras Kandisei ir drumstė ramybę tiems politikams Vašingtone – ši abejonė be paliovos kamavo. Tada vieną dieną, nebegalėdamas to daugiau pakelti, jis paskambino Malekui ir atskrido naktiniu reisu į šį penkių centų miestelį Vidurio Europoje, norėdamas išpešti iš Maleko tiesą.

Šis miestelis buvo nė kiek ne prastesnė vieta tą sužinoti negu bet kuri kita.

Malekas pasakė:

– Man buvo pasakyta, kad Kirkuke žuvo kažkoks blogas vyrukas.

– Bet tai buvo ne tavo draugas.

– Teisingai. Ne jis.

– Kodėl taip padarei, Rezai?

Jis uždavė šį klausimą širdgėlos kupinu balsu, bet jame nebuvo nė lašelio pykčio. Tai turėjo atstumą nuo veiksmo, kuris buvo atliktas ir baigtas. Tai buvo beveik ilgesinga.

Malekas žiūrėjo pro langą į kitoje gatvės pusėje esančią degalinę, kurioje pagaliau įsižiebė šviesos. Jis norėjo, kad Džeimsas susitiktų su jo motina. Galbūt susitikimas su ja šį tą jam paaiškintų, bet galbūt ir ne.