Salar Abdoh: Teheranas temstant

Vieną dieną Malekas pagaliau neištvėrė ir paklausė jo:

– Jūs labai nerimaujate, kad čia gali pasirodyti amerikiečiai, tiesa?

– Jūs smerkiate mane už tai, Malekai?

– Pažadu, kad užtarsiu už jus žodį, jeigu į Iraną įžengs amerikiečių kariuomenė.

– Aš būsiu jums amžinai dėkingas.

– Tik atsiminkite, jūs pažadėjote man pranešti, prieš imdamasis veiksmų prieš Siną Vafą.

– Jūs sakote šiuos žodžius, tarytum būtumėte beširdis, Malekai, tarytum jums jis nerūpėtų.

– Aš kalbu be iliuzijų.

Dabar Malekas linktelėjo rudame automobilyje sėdinčiam Fani. Už penkiasdešimties metrų nuo jo stovėjo kitas automobilis, kuriame sėdėjo dar du vyrai. Jis juos pažino. Tai jie laukė Maleko prie Soaad namo paskutinę didelės demonstracijos dieną.

Jis ėjo toliau, į kitą bėgių pusę. Krautuvėlė buvo uždaryta. Atokiau berniukas pardavėjas su savo draugais užsilipę ant stogo bandė leisti geltonai oranžinį aitvarą. Malekas pajuto, kad jam svaigsta galva. Atrodė, kad nuo deginančio pietų Teherano vidurdienio vasaros karščio tuoj ims lydytis žemė.

Sinos lūšnos durys buvo praviros. Malekas pasibeldė ir nelaukdamas kvietimo įėjo. Sina sėdėjo ant grindų šalia savo medicinos įrankių komplekto, ant kelių pasidėjęs didelę knygą. Jis pakėlė akis ir pamatęs Maleką plačiai nusišypsojo.

– Paklausyk Knygos: Tai MES sukūrėme žmogų, ir MES žinome, kokios tamsios pagundos slypi jo sieloje . Argi tai ne tikra poezija, Rezai?

Dešimtmetis, praleistas studijuojant musulmonų mistikus, Malekui nepraėjo veltui, ir jis automatiškai atsakė sklandžia Korano arabų kalba:

– Žmogui dar nespėjus ištarti žodžio, šalia jo jau stovi sargybinis, pasiruošęs jį užrašyti.

Sina atidėjo Koraną į šalį ir atsistojęs apkabino Maleką.

– Sveikas atvykęs, broli.

– Kodėl tau šovė į galvą skaityti Koraną? – paklausė Malekas.

– Tai teikia man paguodą.

– Kas neduoda tau ramybės, kad ieškai paguodos?

Sina uždarė ir užrakino duris. Paskui, pagraibęs ranka po kriaukle, ištraukė opijaus rūkymo reikmenis. Malekas šiek tiek paprieštaravo, kad čia atėjo ne opijaus rūkyti, bet Sina į jo žodžius nekreipė jokio dėmesio ir toliau rinko degiklį.

Visos patirtos baisybės, rodės, kažkaip susitelkė į tą tamsiai pilką degiklį, prie kurio kuitėsi Sina. Malekas čiupo jį ir apvertęs iškratė anglis į kriauklę.

Sina pakėlė akis:

– Ką tu darai?

– Kas buvo nužudytas vietoj tavęs Kirkuke?

Sina vėl atsisėdo, kur sėdėjęs. Pervertęs dar kelis knygos puslapius sumurmėjo kažką pats sau, o paskui pasisuko į Maleką, kuris vis dar stovėjo prie kriauklės.

– Jau sakiau tau: žmogus, kuris žuvo vietoj manęs, buvo ne angelas.

– Ar tik tai buvo ne tavo mylimosios brolis?

– O, kad būtų žuvęs jis… – Sinos balsas sutrūkčiojo, ir jis prarijo savo žodžius. Tai buvo reta tikro jausmo užuomina. Stebėdamas jį, Malekas negalėjo patikėti, kad tai žmogus, kartą, ir ne taip seniai, pažinęs meilę. Ta meilė kažkokiai sunitų merginai gimė labai netinkamoje vietoje – Irako Kurdistane, pačiame karo sūkury. Netinkamesnės vietos meilei šiais laikais sunku buvo rasti. Ir kai tos merginos brolis ją dėl tos meilės nužudė, Sina negalėjo net atkeršyti. Nerasdamas nusiraminimo jis nutarė atkeršyti sau.

– Bet ne. Man taip nesiseka. Aš niekada negausiu to pasitenkinimo. Teheranas neleistų man jo nužudyti.

– Tai ką tada jie nužudė vietoj tavęs?

– Tu jo nepažįsti, Rezai. Pamiršk tai! Tai buvo trigubas šūvis .

Malekas suglumęs įsistebeilijo į jį. Ką, velniai rautų, reiškia trigubas šūvis? Sina suspaudė delnais sau smilkinius ir atsilošė, užversdamas akis į lubas. Nekantriai atsidusęs jis paaiškino:

– Trigubas smūgis reiškia štai ką: viena, mes atsikratėme tikros „žiurkės“, kuri ten kėlė mums daug bėdų; antra, suvertėme kaltę už jo žūtį amerikiečiams; ir trečia, aš – tavo draugas, tavo brolis, tavo dvidešimties metų bičiulis – tariamai žuvau per tą ataką ir daugiau niekam nekeliu rūpesčių. Trigubas šūvis, Rezai. Trys zuikiai vienu šūviu. Mes tai vadiname se-neshun .

– Ir po tokių „žygdarbių“ tu sėdi čia, skaitydamas savo šventą knygą, daliji žmonėms bevertes piliules, mokai anglų kalbos vargšų vaikus ir manai, kad viskas gerai?

Nuo stojusios tylos, rodės, tuoj ims eižėti sienos. Malekas taip aštriai iškėlė šį klausimą todėl, kad negalėjo išvykti iš čia nepamėginęs. Jis suprato, kad daro tai daugiau dėl savęs negu dėl Sinos. Net ir nesitikėdamas ko nors pakeisti, prieš išvykdamas jis norėjo būti tikras, kad išbandė visas priemones.

Jis tarė:

– Aš tik turiu žinoti, kodėl. Ir viskas.

– Mano dainelė sudainuota, Rezai. Daugiau man nieko nelieka.

– Kam tu apskritai pritarei šiai operacijai?

– Pritariau? Aš nepritariu ir nesirenku, ką daryti.

– Bet kodėl tu pasinaudojai manimi jai įgyvendinti?

– Taip jau nutiko. Turi tikėti manimi. Aš pakviečiau tave atvykti į Teheraną tik dėl dviejų moterų. Taigi, pasakyk man… kaip ji?

– Tavo motinai viskas gerai. Aš ja pasirūpinau.

– O savo motina?

– Soaad irgi viskas gerai. Esu tau dėkingas, kad grąžinai ją man. Už tai, kad pakvietei mane čia. Išgelbėti ją.

– Kaip matai, esu padaręs ne tik blogų, bet ir gerų darbų!

Malekas giliai įkvėpė.

– Vienas Basros sufitas kartą pasakė: Sutraiškęs vieną skruzdę nusidedi ne mažiau, negu nužudęs tūkstantį žmonių.

– O tu, aišku, niekada nesi sutraiškęs skruzdės?

– Tik ne sąmoningai.

– Žinoma. Tu sėdi savo patogiame koledžiuke Amerikoje ir leidi jas traiškyti eiliniam Džo. Ir džiaugiesi, kad tavo paties rankos lieka švarios.

– Mes jau apie tai kalbėjomės. Milijonus kartų. Šiandien atėjau čia ne ginčytis apie politiką, Sina.

– Tada, ko atėjai?

– Sužinoti tiesos.

– Ir dabar, sužinojęs, pasijutai geriau?

Ne. Geriau jis nepasijuto.

– Klausyk, Sina… Man teko perleisti jiems tavo turtą. Aš neturėjau kito pasirinkimo, – švelniai tarė jis.

– Žinau, kad tu neturėjai pasirinkimo, – jis vos girdimai nusijuokė. – Kartais taip jau būna gyvenime, kaip tik tą aš ir bandžiau tau pasakyti. Jie nužudo mane Irake, bet laiko gyvą Teherane, kol įsitikina, kad mano turtas yra perleistas. Regis, bestija savo buhalteriją tvarko labai kruopščiai.

– Kuriems galams tau apskritai reikėjo susidėti su ta bestija?

– O, mano drauge! Man jau per vėlu galvoti apie visa tai.

– Tada man labai gaila.

– Nesikrimsk, broli. Gal jie dar leis man pagyventi. Aš jau niekam nebekeliu rūpesčių, – Sina plačiai išskėtė rankas ir pabandė nusišypsoti. – Rimtai, jie gali leisti man gyventi.

Malekas pasisuko eiti. Išeidamas jis išgirdo Siną šaukiant:

– Norėčiau būti vienu iš tų tavo musulmonų mistikų. Šventuoju, kuris netraiškys net skruzdės.

– Ne, tu nenorėtum.

Išėjęs į lauką, automobilių jis nebematė. Valandėlę jautė vilties antplūdį, tarytum pavojus būtų praėjęs. Jam kilo mintis šiandien įsimaišyti į minią Didžiajame Teherano turguje ir užsimiršti jos šurmulyje. Soaad pasakojo jam, kad Ana, kai dar nebuvo galutinai prikaustyta prie ligoninės lovos, labai norėjo paskutinį kartelį aplankyti tą didžiulį turgų. Dvi moterys dienai išsinuomojo automobilį. Paskui, prie pagrindinio įėjimo į turgų, sumąstė gražią kvailystę: išsinuomojo karietą ir liepė vežikui pavežioti jas po neseniai atnaujintą geltonų plytų bulvarą. Pasijutusios taip, tarytum būtų grįžusios šešiasdešimt metų atgal, jos kikeno kaip mažos mergaitės ir užmokėjo vežikui už antrą pasivažinėjimą karieta, bet, Anai ėmus kosėti, joms teko skubiai grįžti namo.