Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Taip atsikratoma žmogaus, suverčiant kaltę dėl jo žūties seniems geriems amerikiečiams. Tai metodas. Mąstymas. Mums skaitomos paskaitos, kaip vykdyti tokias operacijas, o mes konspektuojamės ir anksčiau ar vėliau pritaikome savo žinias praktiškai. Mums tai darbas. Amatas. Kasdienybė. Jums tereikia išeiti į gatvę ir, susidūręs su pirmu kelių kontrolės postu, pats dar kartą tuo įsitikinsite, jeigu pamiršote.

– Jūs susitarėte su Sinos darbdaviais, tiesa?

– Viešpats buvo maloningas.

Tai, žinoma, reiškė, kad jie susitarė. Pagaliau Sina buvo visiškai nebereikalingas. Jis priėjo liepto galą.

– Aš pasirengęs pasirašyti.

– Puiku. Viešpaties malonė beribė. Ir aš, visai atsitiktinai, pažįstu notarą, kuris dirba net tokią labai neramią dieną ir padės mums baigti savo reikalą.

Malekas atsistojo:

– Man reikia dar keletą minučių šnektelėti su Vikingstad.

– O, Malekai, jūs esate pernelyg sentimentalus. Juk pažadėjau, kad ji bus paleista.

– Noriu pasakyti jai, kad pasitelktų savo ryšius Amerikos Valstybės departamente ir parūpintų vizą mano motinai.

Fani akys plačiai išsiplėtė:

– Gal ji padėtų šiuo klausimu ir vargšeliui Fani?

– Abejoju. Ar galiu parodyti jai šią nuotrauką?

Jis parodė į nuotrauką, kurioje Klara buvo užfiksuota nuoga gulinti su Žmogumi.

– Jūs ketinate šantažuoti ją, brangusis Malekai?

– Ne, aš tik noriu perspėti, kad nerašytų knygos apie visa tai, jeigu nenori, kad tokios nuotraukos pasiektų viešumą.

Fani linktelėjo su šiokio tokio dėkingumo išraiška veide:

– Jūs visada galite grįžti ir dirbti mums, Malekai.

– Aš nebežinau, kas tie mes.

Jis paėmė nuotrauką.

– Tuoj grįšiu.

Skrendant atgal iš Dubajaus, kur Amerikos ambasados darbuotojai įspaudė Soaad Irano pase Amerikos vizą, ji, tarytum apimta transo, spoksojo pro iliuminatorių į didžiulę Persijos įlankos žydrynę. Ir tik vieną kartą per dviejų valandų kelionę ji atsisuko į Maleką:

– Per visą savo gyvenimą pirmą kartą buvau užsienyje.

– Kita šios įlankos pusė ne visai užsienis. Palauk, kol nuvyksime į Ameriką.

– Amerika! – pakartojo ji užmerkdama akis, tarytum bandytų įsivaizduoti už pavadinimo slypinčią vietą. – O kodėl negalime ten skristi dabar? Kam mums grįžti į Teheraną?

– Turiu pabaigti vieną reikalą.

– Radai savo draugo motiną?

– Taip. Jiedu su vyru yra gyvi ir jiems puikiai sekasi.

Po dviejų dienų viename iš Teherano laikraščių buvo paskelbta, kad Klaros draugas kitą rudenį bus teisiamas už įvairius veiksmus, kuriais pakenkė šalies saugumui. Iš pačios Klaros nebuvo jokių žinių, išskyrus elektroninį laišką, kurį ji parašė Malekui, saugiai grįžusi į Valstijas: Susisiek su Amerikos ambasada Emyratuose dėl savo motinos vizos. Jokių įspūdingų pranešimų per žinias apie jos suėmimą ir kalinimą. Nepasirodė net straipsnis ar interviu. Tyla. Tą dieną, kai Malekas sugrįžo į kambarį, kur ji sėdėjo surakinta antrankiais, jis padėjo priešais ją ant plieninio stalo nuotrauką, kurioje Klara užfiksuota su Žmogumi, ir laukė jos atsakymo.

– Tu mus nufotografavai? – paklausė ji, įrėmusi akis į jį.

– Viešpatie, Klara! Kaip aš galėjau jus nufotografuoti? Jie turi ir mudviejų nuotraukų. Aš ką tik jas pamačiau.

– Ko jie nori?

– Kad tu tylėtum. Jie nenori, kad stotum prieš jų telekameras ir prisipažintum, jog esi užsienio agentė, atsiųsta kurstyti sukilimo. Jie nereikalaus nieko daryti. Jie tik nori, kad tu užsičiauptum, išvyktum ir niekada čia nebegrįžtum. Ar sutinki su jų reikalavimais?

Drebėdama ji atsakė:

– Taip, sutinku. Prisiekiu Dievui, niekada čia nebevažiuosiu.

– Dar vienas dalykas.

Ji pažiūrėjo į jį susirūpinusi.

– Nebijok, mano meile , – tarė jis atsainiai, – man tik reikia vienos paslaugos. Tu turi ryšių Vašingtone. O aš turiu motiną.

Maman buvo nė trupučio neapsvaigusi. Bet ji buvo išblaivinta priverstinai, ir neatrodė, kad labai tuo džiaugtųsi. Per vidurvasario politinius suėmimus jos heroino parke buvo surengtas policijos reidas. Kaip ir kiti parko lankytojai, ji buvo trim savaitėms nusiųsta į kažkokią išblaivinimo stovyklą ir gydoma nuo priklausomybės visiška abstinencija. Maman atrodė šiek tiek priaugusi svorio ir irzli. Be heroino ji ištvers daugiausia dar dvi dienas, paskui vieną rytą kaip paprastai, tarsi plikydamasi puodelį arbatos, ji pasiims šaukštą, aliuminio folijos ir pasiruoš sau dozę. Taip visada būdavo po priverstinio išblaivinimo.

Malekas padavė Toblerone šokolado batonėlį, kurį jai nupirko. Kaip visada šypsodamasi puse bedantės burnos ji tuoj pat ėmė čiulpti batonėlio galą.

– Matote, aka Rezai, sveikata yra tarsi kalba. Aš nelabai moku šios kalbos. Bet aš moku sirgti. Sirgdama jaučiuosi gerai.

Ji žvilgtelėjo į netoliese pro šalį einančius du policininkus. Šie pamojavo jai. Jos draugai. Vieną dieną ją suimdavo, o kitą – džiugiai sveikindavosi.

– Ir žinote, mūsų žemė yra tokia pati. Ji moka tik sirgti.

Malekas padavė jai raktą. Ji apžiūrėjo jį ir įsidėjo į savo čadros klostę.

– Perduokite Afganui, Maman džian .

– Girdėjau, kad jo vis dar nėra rajone.

– Teisingai girdėjote. Tai raktas nuo buto, kurį jis iš manęs nupirko. Tiksliau – iš mano motinos. Norėjau atiduoti jį jam asmeniškai. Pasirūpinkite, kad jį gautų.

– Jūs vėl išvykstate?

– Šį kartą visiems laikams.

– Jūs paliekate ligą.

Jis davė jai šiek tiek pinigų.

– Aš dar aplankysiu jus prieš išvykdamas.

– Važiuokite su Dievu. Čia nieko nauja nesulauksite.

– Gatvėse žmonės kalba priešingai, jie sako, kad laikai keičiasi.

– Gatvės apgaudinėja save. Nėra jokios naujos revoliucijos. Ir net jeigu būtų, aš nenorėčiau su ja turėti nieko bendra. Revoliucija – ne mano kalba. Ji neša viltį, o viltis yra netikras vyras. Aš jau turėjau netikrą vyrą.

Malekas linktelėjo. Jis norėjo kada nors atvežti Džeimsą Makgreivį į šį parką pasikalbėti su Maman. Džeimsas būtų įvertinęs ją. Jos filosofiją. Jos nuvargusią išmintį. Ji buvo Irano kvintesencija. Ji liko, kur buvusi.

– Eikite su Dievu! – šūktelėjo jam įkandin.

Džeimsas elektroniniu paštu atsiuntė jam nuotraukų. San Franciskas. Lyninis keltuvas, besileidžiantis nuo tos kalvos Žvejo prieplaukos link. Kandisė Vinsent ir jos vaikai, pakibę ant lyninio keltuvo šono, laimingais veidais besišypsantys į fotoaparato objektyvą. Džeimsas rašė, kad jam jau pavyko įkurti Oklende veteranų grupę, siekiančią padėti buvusiems kareiviams susirasti darbą ir tęsti mokslus. Visai netrukus jis ims važinėti į Vašingtoną, stengdamasis įtikinti vyriausybę paremti jo naująją organizaciją. Tačiau gyventi jis ketino Oklende. Ir netgi vėl gavo pasiūlymų dėstyti. Šį kartą tai buvo trumpalaikiai darbai. Šį kartą aš tau taip nebeįkyrėsiu, Rezai. Aš išmokau keletą pamokų.

Kai perėjęs per parką Malekas nusigavo prie Sinos buveinės, jis pamatė palei bėgius stovintį rudą automobilį. Fani, kuris sėdėjo automobilyje vienas, buvo pažadėjęs jį informuoti, jeigu imsis kokių nors veiksmų Sinos atžvilgiu. Jis neprivalėjo to žadėti. Bet pažadėjo. Kažkodėl Fani kaip įmanydamas stengėsi įsiteikti Malekui. Nepaisant to, kad gatvės pastaruoju metu aprimo ir iki rugsėjo pradžios jokių demonstracijų neturėtų būti, Fani norėjo apsidrausti. Jis dažnai skambindavo Malekui ir keletą kartų buvo pasikvietęs jį papietauti. Klausinėjo, kaip sekasi išrūpinti Soaad Amerikos vizą ir išreiškė pasitenkinimą, kai Malekas pasakė jam, kad viza pagaliau buvo suteikta. Vyras net pasakojo apie savo paties šeimą ir atsinešė keletą autentiškai atrodančių šeimos nuotraukų. Malekas nežinojo, ar tai, ką jis sako, bent iš dalies yra tiesa, ar ne. Bet kontaktai tarp dviejų vyrų neliko be padarinių.