Salar Abdoh: Teheranas temstant

Malekas paskambino į Ameriką. Džeimsas Makgreivis garsiai šaukė į savo telefoną:

– Ei, aš esu Vašingtone, ruošiuosi šiandien, truputį vėliau, gražbyliauti keletui Kongreso narių. Tie šunsnukiai apsimeta, kad jiems rūpi veteranų reikalai. Bet aš išpešiu iš jų milijoną dolerių, arba aš – ne Džeimsas Makgreivis.

– Kaip tavo šeima?

Džeimsas valandėlę patylėjo:

– Puikiai. O tu?

Malekas išgirdo šalia jo sustojant automobilį. Tai buvo Fani, su kuriuo jis susidūrė akimis dar laikydamas prie ausies telefoną.

– Man viskas gerai. Pasimatysime Kalifornijoje. Susipažinsi su mano motina, – pasakė jis Džeimsui.

Fani jis paklausė:

– Kur jūsų vyrai?

Šis spoksojo nieko nesakydamas.

– Man reikia iš jūsų banko čekio.

– Čekio? – Fani iškišo galvą pro langą. – Gal jus pavežti? Lipkit į vidų.

– Ne, manęs nereikia pavežti.

Malekas stovėjo prie magistralės ir pro šalį ūžčiojantys automobiliai bei sunkvežimiai kėlė apgaulingą jausmą, kad tvankiame Teherane iš tiesų gali papūsti vėjelis.

– Man reikia čekio. Pinigų. Sinos Vafos motinos vardu išrašyto čekio. Aš daug iš jūsų neprašiau. Prašau dabar.

– Ar suprantate, kad aš jus išgelbėjau, pone Malekai? Juk galėjote būti nužudytas.

– Iš tikrųjų jūs gelbėjote ne mane. Jūs siekiate apsisaugoti pats. Laikote visas duris atviras. Ir tai išmintinga. Jūs esate išmintingas žmogus, Fani. Ir netrukus būsite labai turtingas išmintingas žmogus. Taigi čekis gražiai sumai, su keletu nulių dešinėje pusėje po pirmojo vienaženklio skaičiaus, jums nebus didelis nuostolis. Aš prašau jūsų to kaip paslaugos.

– Jūs parduodate savo draugą dėl čekio jo motinai?

– Jeigu manote, kad tai yra pardavimas, tebūnie.

– Lipkit į automobilį.

Malekas įlipo.

Fani pasisuko į jį:

– Iš kur žinote, kad mano čekis bus galiojantis? Mūsų šalyje netikri čekiai – įprastas dalykas.

Malekas nudžiugo. Jis jau suprato, kad Fani ketina išrašyti jam prašomą čekį. Absurdiškoje Fani ir kitų panašių niekšelių visatoje toks vyrukas kaip Malekas, parašęs knygą apie Vidurio Rytus, privalėjo turėti ryšių Amerikoje su įtakingais žmonėmis. Taip šitie žmonės mąstė, galvojo Malekas – viskas jiems turėjo kokią nors praktišką vertę, viskas buvo išsirikiavę kokia nors logine seka, jų pažįstami žmonės buvo vienaip ar kitaip susiję su kitais žmonėmis, ir vieną dieną šios sąsajos kaip nors galėjo išgelbėti jiems kailį. Tai teikė Malekui drąsos sėdėti šiame automobilyje ir pasakyti, ką jis turėjo išreikšti.

– Jeigu jūsų čekis bus negaliojantis, Fani, aš žinosiu. Ir vieną dieną, kai čia įžengs mūsų, amerikiečių, kariuomenė, aš, tarkim, pamiršiu užtarti už jus tą gerą žodį.

Fani nusišypsojo ir pažiūrėjo į šalį. Jis nesupyko. Liko visiškai ramus.

– Malekai, kaip žmogus, kuriam čia ir dabar gali būti nupjautos sėklidės, jūs kalbate gana įžūliai.

– Liaukitės, Fani. Jūs galite leisti sau tą sumą su keletu nulių. Padarysite gerą darbą.

– Jūs tikras svajotojas, mano broli.

– Taip, neseniai aš ir pats ėmiau taip manyti.

– Taigi kodėl nebandote išgelbėti ir savo draugo, užuot tik prašęs šiek tiek daugiau pinigų jo motinai?

– Nes protingas žmogus žino, ką jis gali paspirti ir kada, ir kaip toli. O aš manau, kad šiandien jus prispyriau tiek, kiek tik galėjau.

Malekas matė, kaip Fani kyštelėjo ranką į vidinę savo palto kišenę, ir akimirką jį suėmė baimė. Bet šis paprasčiausiai išsitraukė čekių knygutę ir paklausė:

– Tai kiek nulių norite?

Malekas giliai iškvėpė:

– Tiek, kiek galite šiandien paaukoti, broli Fani.

Keletas lenkų sunkvežimių vairuotojų žiūrėjo per televizorių žiemos sporto varžybų transliaciją. Soaad buvo nuėjusi į jų viešbučio numerį prigulti. Lauke Vidurio Europą pamažu gaubė dar vieno pavasario pabaigos vakaro prieblanda.

Jie pavertė savo kelionę pažintine išvyka. Vieną vakarą jie stovėjo gėrėdamiesi stulbinančioje centrinėje Krokuvos miesto aikštėje, dairydamasi aplinkui išplėstomis akimis Soaad Malekui atrodė panaši į mažą mergaitę. Bet kitą dieną ji atsisakė tęsti kelionę ir vykti su juo į Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai suerzino jį. Argi ne to ji norėjo? Argi ne tam jie čia atvyko… pamatyti viską, kas susiję su Ana? Jie pusryčiavo lauko restorane sename Kazimiero žydų kvartale. Visi čia įsikūrę restoranai kvietė į klezmerių muzikos vakarus, o ant šaligatvio įsitaisę prekeiviai pardavinėjo Dovydo žvaigždes su magnetais.

– Tai kur žydai? – paklausė ji.

– Ne čia.

– Vadinasi, viskas čia yra tik dekoracija? Kaip ta vieta, kurią aš kartą mačiau per televizorių, – madam Tiuso muziejus?

– Galima sakyti ir taip. Tie, kuriems pasisekė, tokie kaip Ana, ištrūko. Kiti… na, tu jau žinai. Aušvicas yra maždaug už pusantros valandos kelio automobiliu nuo čia. Pamatysi jį rytoj.

Tada ji pažvelgė jam tiesiai į akis. Pirmą kartą jos veidu nuslinko iššūkio šešėlis:

– Aš nevažiuosiu.

– Kodėl ne?

– Nenoriu. Negaliu.

Bet Malekas jos nevertė. Jie gerai praleido kartu devynis mėnesius. Galima sakyti netgi puikiai. Soaad iš karto pasijuto Amerikoje kaip namie. Ypač Niujorke. Tarytum jos vieta visada ir buvo čia, tik pavėluotai atvyko. Netrukus ji ėmė viena leistis į ilgus pasivaikščiojimus po miestą, o pramokusi susikalbėti angliškai netgi įgijo šiek tiek nepriklausomybės, nustebindama Maleką, kuris nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Per žiemos atostogas jis nuvežė ją į Kaliforniją. Į Fresną, kur jiedu aplankė senio kapą. Ji elgėsi kaip paprastai: padėjo ant kapo gėlių, neverkė, nuvalė ir nušveitė antkapį. Jai paklausus, ar Fresne yra musulmonų kapinių, Malekas atsakė nežinąs ir nekvaršinąs sau dėl to galvos.

Per tuos metus jis grįžęs namo vakare po paskaitų rasdavo ją žiūrinčią tuos pačius kanalus persų kalba, kuriuos visi žiūrėjo Teherane. Tačiau ji žiūrėdavo tik žinias. Demonstracijos Irane baigėsi. Daug žmonių buvo įkalinti arba dingo. O Klaros Vikingstad Žmogus tuščiai bandė skųsti nuosprendį, paskelbtą jam per plačiai nuskambėjusį teismo procesą. Soaad neklausė jo apie Siną. Ji neklausdavo beveik nieko, kas buvo susiję su Teheranu. Atrodė, tarytum būtų išsinėrusi iš senosios odos ir nenorėjo nieko girdėti apie tam tikras geografines vietas, nebent per televiziją. Tačiau Malekui grįžus namo ji tuoj pat išjungdavo televizorių ir ruošdama jam pietus užmegzdavo pokalbį apie Niujorką. Pasakodavo apie tą dieną lankytas vietas, sutiktus žmones. Kartais ji trykšte trykšdavo entuziazmu. Kai Malekas pasiūlė jai lankyti jogos mokymo kursus, kad gautų pažymėjimą, leidžiantį mokyti jogos Amerikoje, Soaad susižavėjo šiuo sumanymu.

Ji buvo laiminga.

Jie abu buvo laimingi.

Tik du kartus aplinkybės grąžino juodu į Teheraną. Pirmą kartą tai nutiko jos reikalavimu, lankant Maleko tėvo kapą Fresne. Antrąjį – atvykus čia, į Lenkiją. Ji norėjo pamatyti, kur gimė Ana. Tai buvo keistas prašymas. Bet jis pagalvojo, kodėl gi ne? Parodys jai pasaulį. Jie pradės nuo Lenkijos. Kelionių pradžiai ji niekuo ne prastesnė už kitas šalis. Galbūt paskui jis parodys jai Romą ar Paryžių. Visas šalis, kurias ji svajojo aplankyti per savo gyvenimą. Malekas norėjo padaryti jai ką nors malonaus. Jam patiko turėti motiną. Jam patiko vakare grįžus iš darbo rasti namie laukiančią jo. Tai buvo keista? Vieną vakarą jis nuėjo išgerti su kolege, dirbusia ispanų kalbos katedroje. Grįžo namo trečią ryto jausdamasis kaltas ir manydamas, kad ji lauks jo ir nerimaus. Bet ji ramiai miegojo savo lovoje, o kitą rytą net nepaklausė, kur jis taip ilgai buvo užtrukęs.