Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Taip. Kaip tik tai aš ir siūlau.

Malekas vienu mauku išgėrė savo arbatą ir nunešė likusius puodelius vyrams į apačią. Jie išgėrė arbatą godžiai, tarytum visą dieną tik to ir būtų laukę. Vienas iš jų paėmė padėklą ir padėjo jį prie namo durų.

– Jūsų motina pasiims jį pati. Važiuojam.

Sekundę Malekas žiūrėjo į paliktą padėklą, tarytum prie tų durų būtų palikęs dalį savęs. Paskui nusekė įkandin vyrų į jų automobilį.

Klara Vikingstad verkė.

Keleto pastarųjų savaičių sumaištyje jis beveik pamiršo apie ją. Žinojo, kad ji nepabėgo iš miesto ir vis dar rengia kvapą gniaužiančius reportažus. Bet kai demonstracijos pasidarė nebevaldomos ir vyriausybė ėmė varyti užsienio žurnalistus iš šalies, Malekas pamanė, kad jie išspyrė ir Klarą. Be to, jis apskritai pamažu liovėsi domėtis, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Atrodė, tarsi ši nauja revoliucija apgaubė Teherano gatves savotišku kokonu, ir visa, kas vyksta už jo ribų, neturi didesnės reikšmės.

Štai kodėl, pamatęs Klarą tame plikame, bet ryškiai apšviestame kambaryje, Malekas visiškai susipainiojo. Jis negalėjo patikėti savo akimis, bet ne dėl to, kad pats žurnalistės suėmimas jam atrodė stulbinamas dalykas. Klara sėdėjo už plieninio stalo, kuris buvo pritvirtintas prie grindų, prieš save laikydama surakintas rankas. Ji buvo apvilkta bjauria pilka uniforma, kuri stirksojo viršum jos kūno tarsi batų dėžė, jos galva aprišta tokia pat pilka skarele, su kuria ji atrodė archajiškai, tarsi vienuolė. Ji buvo sumenkinta ir bespalvė. Ji buvo areštinėje.

Malekas sėdėjo priešais ją tarytum tardytojas. Jį trikdė ryški šviesa, tad galėjo tik įsivaizduoti, kaip ji veikė Klarą. Pabandė sužadinti savyje nors šiek tiek užuojautos jai ir nustebo, kad taip sunku jam įžiebti net menkutę šio jausmo kibirkštėlę. Klaros žvilgsnis buvo vaiduokliškas – akyse nebeliko nė lašo pasitikėjimo ir šaltakraujiškumo, kurį ji demonstruodavo stovėdama priešais minias. Ji panėšėjo į šmėklą. Kai sargybiniai įleido jį į kamerą, Klara buvo padėjusi galvą ant surakintų rankų virš stalo. Ji pažvelgė į Maleką, bet nieko nepasakė. Valandėlę paspoksojusi į savo rankas ji pravirko.

– Klara, – pašaukė jis. Ji iš karto nutilo, tarytum Malekas būtų sulojęs ant jos, o ne kaip įmanydamas švelniau kreipęsis vardu.

– Klara, – pakartojo jis, šį kartą dar tyliau. O, bet ta šviesa! Ji žlugdė jį. Jam pačiam norėjosi trenkti galvą į tą siaubingą baltą sieną.

– Rezai, – šiaip ne taip išlemeno ji išgąsdinto gyvūno balsu. Būtybės, kuri nežino, kas jai nutiks po keleto minučių, balsu.

– Rezai, tu jiems dirbi?

– Kam?

– Žmonėms, kurie mane čia laiko.

– Ne, Klara. Aš nedirbu niekam.

– Tada kodėl tu čia, mano meile?

Mano meile? Dabar jis tapo jos meile ? Įdomu, pamanė Malekas, ar Klaros draugas, garsusis karo fotografas, jau paskelbė jos paiešką, ar žurnalistai sutartinai reikalauja imtis priemonių išlaisvinti savo kolegę, pasaulinio lygio korespondentę, iš Vidurio Rytų bestijų nelaisvės.

– Juk sakiau, kad nevyktum į Teheraną, Klara. Aš perdaviau tavo ypatingo draugo įspėjimą. Ar žinai, kur tavo ypatingas draugas yra šiandien?

– Nežinau.

– Jis įkalintas. Kaip ir daugelis tokių veikėjų. Jis su savo šutve prakišo, Klara. Valdžia tokius kaip jis ištisais tuntais grūda į kalėjimus, uždaro jų laikraščius, sulaiko jų šeimas… sulaikė ir tave.

– O kuo aš čia dėta?

– Aš dar nežinau, kodėl jie tave sulaikė.

– Tada kodėl tu čia?

Klara nenuleido nuo jo akių. Bet žvilgsnis buvo tuščias. Keletą kartų Malekui pasirodė, kad ji knaptelėjo. Ji mažai miegojo. Malekas tai pastebėjo. Jis taip pat matė, kad jam atvykus ji atkuto. Išvydusi Maleką ji pajuto palengvėjimą. Jo atvykimas teikė šiokios tokios vilties.

– Dar nesu tikras, kodėl aš čia, Klara. Bet netrukus žinosiu. Ar ilgai jie tave čia laiko?

Ji vėl pravirko. Ji nežino. Ji nieko nežino. Jai pakriko protas. Rezai, maldauju tave, ištrauk mane iš čia . Jie laiko ją kameroje vieną. Bet ne čia. Šičia atvežė tiktai šiandien. Kartais ji girdinti kažkokius vaiduokliškus garsus. Kiekvieną dieną ateina kažkokia čadra vilkinti senė ir spokso į ją keletą minučių. Niekas jos netardo. Ją lanko tik ta sena ragana – ateina, paspokso ir išeina. Jai išėjus kažkoks balsas laužyta anglų kalba iš kažkur paskelbia, kad Klara kalės čia amžinai. Niekas nežino, kur tu esi, Vikingstad . Balsas, vyriškas, ištaria jos pavardę taip, tarytum pirmoji jos raidė „i“ būtų ilgoji: Vykingstad. Ji praradusi laiko nuovoką. Ji nežinanti, kada naktis, o kada – diena. Kartais girdinti juoką. Kažkokių vyrų ir tos siaubingos senės.

– Aš nebegaliu, Rezai. Aš daugiau nebeištversiu, – aimanavo ji. – Aš nieko nepadariau. Jie net nesako, už ką mane suėmė.

– Klara, man regis, tu sakei neprieštaraujanti porą mėnesių praleisti kalėjime. Turiu galvoje, dėl savo karjeros, – nesusilaikė nepriminęs Malekas.

– Tu kalės vaikas, Rezai, – pasakė ji silpnu balseliu. – Tai siaubinga. Aš neištversiu. Tai ne man. Aš nežinau. Prašau! Maldauju tavęs. Juk ne šiaip sau čia atėjai. Aš nežinau, kas tu esi. Tu mane kankini. Padėk man iš čia ištrūkti, Rezai. Aš padarysiu bet ką. Prašau!

Gretimam kambaryje jo laukė Fani. Ant rašomojo stalo, lygiai tokio paties, kaip ir tas, už kurio sėdėjo Klara, gulėjo padidintos nuotraukos. Malekas paėmė vieną iš jų: jie su Soaad ir Ana Teherano žydų kapinėse. Kitoje analogiškoje nuotraukoje buvo užfiksuotas Soaad ir Maleko apsilankymas tose kapinėse prie Kaspijos jūros.

– Nesistebiu, – pasakė jis Fani, – bet kam reikėjo mus fotografuoti?

Fani buvo stebėtinai nevalyvas, nuo jo sklido aštrus žmogaus, keletą dienų nesipraususio po dušu, kvapas. Areštinės pastate buvo keletas kitų vyrų, priklausančių kažkokiai neaiškiai vyriausybės rūšiai. Vieni jų vaikštinėjo, kiti sėdėjo išsidrėbę prieškambaryje; jie panėšėjo į nuobodžiaujančius ir nuvargusius eismo policininkus, skyrusius per daug baudų.

Malekas pamanė, kad jie turėtų būti netoli Birželio 28-osios aikštės, bet tiksliai neįsivaizdavo, kurioje vietoje. Vyrai, su kuriais jis čia atvyko, paskutinėmis kelionės minutėmis liepė jam nuleisti galvą ir pasilenkti prie automobilio grindų, o jis automatiškai pakluso jų reikalavimui: jau ne pirmą kartą buvo paprašyta daryti kažką panašaus. Kai jie pagaliau išlipo iš automobilio, Malekas pamatė, kad atsidūrė požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, kur įvažiavimo kelio pabaigoje mirksėjo gendantis neoninis ženklas.

– Sėskitės! – rūsčiai pažvelgęs liepė Fani.

– Aš suimtas?

– Nekalbėkite kvailysčių.

– Tai kam tada šitos fotografijos?

– Jie renka informaciją. Ypač nuotraukas. Tai jų darbas. Kai jiems prireikia primygti jums uodegą, jie pakviečia jus, kaip aš dabar pakviečiau, ir sako: Sveiki, pone Malekai. Kaip jums sekasi? Pasižiūrėkite į šitas fotografijas, pone Malekai. Ir pasakykite mums, ką veikėte žydų kapinėse? Jūs kažkam dirbate? O ta moteris, jūsų motina, žinoma komunistė, teista už savo veiklą, ką ji ten veikė su jumis ir tuo svetimos kilmės asmeniu? Jie užduos šituos klausimus ir, kai jūs negalėsite atsakyti, – o jūs negalėsite, nes teisingo atsakymo tiesiog nėra, – jie sukurps jums kaltinimus. Maišto kurstymas prieš valstybę. Šnipinėjimas užsienio šaliai. Ir taip toliau. Tada jūs prieštarausite ir pasakysite: Bet aš tik lankiausi kapinėse . O jie pasakys: Aha! Argi nesakėme? Ir jums nepavyks išsiginti. Kadangi nėra nuo ko išsiginti. Šiomis fotografijomis galima pagrįsti bet kokius kaltinimus.