Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Ko jūs norite?

– Vieno paskutinio parašo.

– Jūs norite susiglemžti visą Vafų turtą. Štai dėl ko visa tai.

– Tai ne mano sumanymas, Malekai. Pasižiūrėkit, kur jūs esate, – tarė Fani su nuovargiu balse. – Kiek man žinoma, šios vietos, – jis ranka apvedė areštinę, – po dviejų dienų gali apskritai nebelikti. Laikai keičiasi. Gatvėse darosi velniai žino kas.

Malekas pagaliau suprato, dėl ko iš tiesų viskas buvo surengta. Taip, jie siekė susiglemžti Vafų turtą. Bet buvo ir kitų priežasčių. Fani bijojo. Žmonės, kurie jį laikė po savo padu, bijojo. KAF vadeivos, Sinos darbdaviai, bijojo. Ir visi jie nebuvo tikri, ko iš tiesų bijoti. Kas iškils į viršūnę, kai baigsis šitos gatvės kautynės? Per vieną naktį pasikeitė visi skaičiavimai. Todėl kiekvienas skubėjo pareikalauti savo dalies dabar, išmainyti ją į grynuosius pinigus ir, jeigu pavyks, nešti kudašių.

Tačiau iš viso to galutinai nepaaiškėjo, kam jie čia atitempė Klarą Vikingstad. Klara buvo tik vienas iš padidintų nuotraukų, gulinčių ant šio stalo, fragmentų. Ji panėšėjo į garantinį užstatą. Fani ir tiems, kam Fani dirbo, kad ir kas jie būtų, ji tebuvo keičiama moneta. Nenorėdami be reikalo pernelyg teptis rankų, jie anksčiau ar vėliau būtų ją paleidę. O kol kas pasinaudojo ja, norėdami parodyti, kad yra nusiteikę rimtai.

Malekas stebėjo, kaip Fani traukia iš savo lagaminėlio kitą aplanką. Ant jo buvo parašyta Orchidėja , ir Malekas iš karto suprato, kad tai Soaad byla. Fani tekštelėjo aplanką ant stalo ir pasirausęs lagaminėlyje ištraukė dar keletą nuotraukų. Vienoje iš jų Klara su savo džentelmenu draugu, kuris dabar buvo kalėjime, nuogi gulėjo vienas šalia kito; vyras, rodės, bandė pabučiuoti Klaros nugarą, o ji nusigręžė, tarytum pasibodėjusi ar susierzinusi.

Kitas nuotraukų komplektas buvo skirtas Malekui ir Klarai. Jos darytos prieš keletą metų. Kai kuriose jie buvo užfiksuoti Teherane, bet daugiausia besilankantys Irake ir Sirijoje. Vienoje nuotraukoje jie stovėjo neaiškaus, į citadelę panašaus pastato fone; Klara buvo uždėjusi ranką Malekui ant peties. Veikiausiai juos nufotografavo, kai lankėsi Alepe, bet Malekas nebuvo tikras. Kompromituojančia šios nuotraukos nepavadintum, tačiau butaforiniame teisme ja remiantis buvo galima įrodyti bet ką. Šiuo požiūriu Fani buvo visiškai teisus.

– Jeigu ir toliau laikysite Klarą Vikingstad, kils tarptautinis triukšmas.

Fani gūžtelėjo pečiais:

– Mums patinka triukšmas.

– Ne, jums nepatinka.

Fani atsilošė savo kėdėje:

– Tai jūs norite imtis reikalo?

– Ką jūs padarėte Sinos Vafos motinai ir jos vyrui?

– Mano žiniomis, nieko. Tik iš atsitiktinumo aš gerai žinau, kad jie pardavė savo butą ir persikėlė gyventi kitur. Turiu jų adresą.

Fani nemelavo. Jam nebuvo jokio reikalo meluoti. Malekas pagaliau atsisėdo.

– Norėčiau sužinoti jų adresą.

Fani linktelėjo.

– Regis, jūs užmirštate, kad aš daviau jums jo motinos telefono numerį.

Tiesa. Azar numerį davė jis. Ir Malekas norėjo paklausti, kodėl, bet kokią dabar tai turėjo reikšmę? Jis leido Fani baigti manevrą. Šis išsiėmė daugiau nuotraukų ir paskleidė priešais Maleką. Jose buvo nufotografuotas iki pamatų sugriautas pastatas.

Irakas.

– Jūsų draugas Sina Vafa neseniai buvo nuvykęs į Kirkuką vykdyti operacijos.

– Iš kur jūs tai žinote, Fani?

– Aš esu pastabus žmogus.

– Jis žuvo? Liko tose nuolaužose?

– Neapsimeskite kvaileliu, Malekai. Jūs žinote, kodėl jis ten atsirado. Jūs buvote viena iš įvykių, privertusių amerikiečius surengti šio pastato puolimą, sekos grandžių. Bet… labai patogaus atsitiktinumo valia, tame pastate dar buvo laikomi šimtai svarų sprogmenų, kurie puolimui prasidėjus ištaškė viską į šipulius. Kad ir kas buvo tame pastate, didžiausia sveika jo kūno dalis – kojos piršto nagas.

– Ir tas kojos piršto nagas ne Sinos Vafos?

– Ne, žinoma, ne.

– Aš neklausiu jūsų, iš kur jūs tai žinote. Tai ne mano reikalas.

– Klauskite, nesivaržykite. Juk tam aš čia ir atvykau – vesti jums pamokos. Mudu, Malekai, esame niekas. Mes tik veidai. Aš maniau, kad dirbu pats sau, siekdamas užsitikrinti aprūpintą senatvę. Bet, kaip paaiškėjo, mano savarankiškumas tėra iliuzija. Miesto gatvėse užvirus šitam pragarui amerikiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą, todėl visi hadž aka perdavė savo parankiniams: Skambinkite Fani ir liepkite jam sutvarkyti šį reikalą. Kam jiems to reikia? Ogi tam, kad, jeigu rytoj pasidarys striuka, jie galėtų pasakyti: Klausykite, dėl visko kaltas Fani. Jis ir tas vyrukas Malekas. Jie dirbo išvien. Tai jie klastojo parašus . Matote, iš esmės mudu abu nelabai turim iš ko rinktis, nes, kai tik pradedi žaisti žaidimą, tavo pasaulis nesiplečia, jis traukiasi. Traukiasi ir traukiasi. Jūsų draugui Sinai teko tai patirti.

– Labai graži kalba.

– Aš galiu jums pasakyti daugybę tokių kalbų.

– Kodėl papasakojote man apie Kirkuko operaciją?

– Kad jūs ramia širdimi galėtumėte liautis saugoti savo draugą. Jūs galite perduoti savo įgaliojimus nesijausdamas dėl to kaltas.

– Aš maniau, kad mano įgaliojimas negali būti perleistas.

– Mano brangusis Malekai, tam buvo pasirengta. Nuo praėjusių metų situacija Teherane smarkiai pasikeitė. Tai vadinama ypatingosiomis aplinkybėmis.

Malekas buvo priblokštas. Jis net neįstengė pykti ant Sinos. Fani akyse atsispindėjo šiokia tokia užuojauta. Jis pastūmė Malekui Soaad bylą.

– Manau, kad jūs žinote, kas tai. Imkite. Sudeginkite.

Malekas atsivertė bylą. Keletas Soaad nuoraukų, darytų prieš tris dešimtmečius. Graži moteris. Bet byloje buvo įdėtas ir naujas pasas su naujausia jos nuotrauka, kuri, aišku, buvo paimta iš migracijos departamento duomenų bazės: Soaad neseniai buvo gavusi nacionalinę asmens tapatybės kortelę. Fani atvėrė jam kelią išvežti Soaad iš šalies.

– Šias nuotraukas, – Fani perbraukė ranka per stalą, – mes išmesime. O ta moteris kitame kambaryje bus paleista jums nespėjus nė prasižioti.

– Ar jums neatrodo, kad persistengėte suimdami Vikingstad? Jums visai nereikėjo taip vargintis, kad priverstumėt mane perduoti jums Vafų turtą.

– Kiek kartų turiu jums kartoti, kad mūsų draugai Teherane turi savų sumetimų, kurių mums nelemta suprasti. Panelė Vikingstad paprasčiausiai yra priemonė kažkokiam tikslui pasiekti. Kažką kažkur reikėjo pamokyti. Ir tam buvo pasinaudota panele Vikingstad. Ir taip jau atsitiko, kad jiems pasirodė, jog panelės Vikingstad suėmimas ir mūsų – jūsų ir mano – reikalas siejasi. Ir štai mudu čia, kelio pabaigoje.

– O Sina? Dabar jis niekam nebereikalingas. Jūs jį nužudysite?

– Kodėl manot, kad jis nebereikalingas?

– Kai tik aš padėsiu savo paskutinį parašą ir jo šeimos turtas bus parduotas, jis neteks reikšmės.

Fani nuolankiai linktelėjo, nieko nesakydamas.

– O tas atsitikimas Kirkuke? Jis taip pat baigia kažkokį skyrių. Kokį?

Fani atsiduso:

– Jeigu jie privers mane aplankyti jūsų draugą, aš pranešiu jums, kad galite pradėti sielvartauti.

– Kodėl?

– Kadangi tikriausiai jie galų gale suvers kaltę jums. Ir, jeigu jau apie tai prakalbome, man. Jie pasakys, kad mes buvome jo artimiausi bendrai. Aš taip pat esu pakeičiamas žmogus, Malekai džian .

Malekas pabandė įsivaizduoti gyvenimą be Sinos. Ir didesnis gumulas jo gerklėje nuo šios minties nekilo. Jo draugas darėsi laikraštine istorija.

– Tokia sudėtinga kombinacija, kad nukautum vieną irakietį Kirkuke! – papurtė galvą Malekas.