Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Pakrantės alėjoje. Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

– Su šeima?

– Tikrai taip. Čia rojus, Rezai.

– Žinau, kad rojus. Kartą visą savaitę ten važinėjausi banglentėmis. Seniai seniai. Bet tik nesukelk baltiesiems širdies priepuolio su savo šeima.

Jis išgirdo Džeimsą nusijuokiant.

– Man regis, jau sukėliau.

– Gerai.

– Kas dar, ką turėčiau žinoti, Rezai?

– Kol kas nieko.

– Ką gi, jeigu tau manęs prireiks, skambink.

Dabar nusijuokė Malekas:

– Ir ką tu padarysi? Atsiųsi jūrų pėstininkų žvalgybinį būrį manęs gelbėti? Viskas gerai, mano drauge. Gėrėkis Ramiuoju vandenynu. Čia, kur aš esu, ramybės nerasi.

– Paskambink man, Rezai, velniai griebtų.

– Bus padaryta, kapitone.

Džeimsas Makgreivis Maleko galvoje tapo savotišku herojaus paveiksliuku. Džeimsas visada tvirtai stovi ant kojų, nors ir kaip jam būtų striuka. Jis rūpinsis savo naująja šeima ir turbūt ją išplės. Laikui bėgant jis įtikins savo dykaduonį brolį ir seserį taip pat persikelti į Kaliforniją, ims rūpintis ir jais. Jis visiems suras darbą. Pareigingai dalyvaus savo tėvo laidotuvėse, o paskui padės savo motinai parduoti namą Long Ailande, pasiims ją su savimi į Vakarų pakrantę ir apgyvendins pirmame savo namo aukšte. Jo motina iš pradžių slėps, kad jai nesmagu turėti juodaodžius vaikaičius, bet ilgainiui ji įpras prie jų. Džeimsas buvo herojus iš plakato, ir velnioniškai dailus herojus. Jis turėjo šalį, kuriai gyveno ir už kurią prireikus atiduos gyvybę.

Malekas vėl pabandė paskambinti Soaad. Vėl jokio signalo. Kokia nesąmonė: pusės mylios atstumu telefono ryšys neveikia, o štai Džeimsas iš Santa Barbaros Kalifornijoje jam prisiskambino be jokių kliūčių. Jis grįžo į rugsėjo 11-ąją. Tą rugsėjo 11-ąją. Tuo laiku buvo absolventas. Beveik baigė rašyti savo filosofijos daktaro disertaciją. Žiūrėdamas per televizorių savo bute Ostine, Teksaso valstijoje, tų įvykių transliaciją, jis lipte prilipo prie ekrano. Operatoriams parodžius niujorkiečius, verkiančius griuvus Bokštams dvyniams, jis nieko jiems nejautė. Netiesa, šiokį tokį jausmą tas vaizdas jam vis dėlto sukėlė. Ne visai piktdžiugą, bet kažką panašaus: Dabar jūs, amerikiečiai, savo kailiu patyrėte, ką reiškia, kai liepsnoja tavo miestas . Bet ar jis nebuvo tik dar vienas Sina Vafa? Jis nenorėjo sunaikinti Amerikos. Amerika davė jam gyvenimą, o dabar suteikė ir daktaro laipsnį. Mokydamasis koledže jis niekada nedalyvavo kitų studentų, tokių kaip Sina, rengiamose demonstracijose, ir niekada, nė karto, nedegino Amerikos vėliavos. Bet tą dieną rugsėjį, trumpą valandėlę, jis pajuto piktos euforijos protrūkį, kuris greitai praėjo, ir kitomis dienomis virto siutinančiu kaltės jausmu.

O dabar, sėdėdamas prie šio vargano upeliūkščio Teherane ir klausydamasis už mažiau kaip ketvirčio mylios vykstančių žudynių garsų, prisiminęs tą dieną apytiksliai prieš aštuonerius metus, Malekas netikėtai, nei iš šio, nei iš to, pravirko. Verksmo priepuolis truko tik maždaug minutę, o jam praėjus Malekas atsistojo, pasipurtė ir patraukė Soaad namo link. Jam buvo nė motais, kad gali sustabdyti policija.

Niekas jo nesustabdė. Jis matė, kaip civiliais drabužiais dėvintys galvažudžiai tempia šalin jaunuolius ir moteris ir meta juos į kalėjimo furgonus. Kai kuriuos jie vijosi, prabėgdami visai šalia Maleko, mojuodami lazdomis. Viršutiniuose balkonuose stovintys uniformuoti kareiviai žvalgėsi po gatvę pro šautuvų taikiklius. Ir vis dėlto niekas jo nelietė.

Kartais taip nutinka – tampi tarytum nematomas. Stebėdamas tave pro savo langą snaiperis mato, kad dėl tokio taikinio neverta švaistyti kulkų. Taigi jis šauna vaikinui už dešimties pėdų nuo tavęs tiesiai į pilvą vien todėl, kad jis įžūliai šypsojosi ir turėjo būti pamokytas.

Priėjęs Soaad namą Malekas pamatė Sinos motociklą, kurį visada palikdavo kieme. Kaip ir daugelis motociklų praėjusią savaitę, jis buvo sudegintas. Apanglėję motociklo griaučiai gulėjo ant šono, iki pusės palindę po nelaimingu automobiliu su išdaužytais langais.

Kitoje gatvės pusėje mažame, rudame, sename Reno sėdėjo du vyrai. Jie stebėjo jį. Žemo lygmens operatyvininkai. Jis suprato tai iš tipiškos jų išvaizdos. Jų švarūs smalsūs veidai pačiame tos smurto kupinos dienos įkarštyje, šmėsčiojantys pro to neįtikimo automobilio langus, bylojo Malekui, kad čia atvyko ieškodami jo. Malekas paspaudė namo duryse įtaisytą Soaad buto skambutį, ir jiedu nedelsdami šoko iš Reno . Soaad atrakino duris, bet Malekas stovėjo kaip stovėjęs. Vyrams priėjus arčiau jis paklausė:

– Kas manęs ieško?

– Fani.

– Ar galiu pamatyti savo motiną?

– Jai nenutiko nieko bloga. Ji įėjo į namą prieš dvi valandas.

– Gal išgersite arbatos, džentelmenai?

– Gerai, – sutiko vienas iš vyrų, gūžtelėjęs pečiais. Kitas įsistebeilijo į jį netikėdamas savo ausimis. Pastarasis jam paaiškino: – Leiskime pasimatyti su motina. Fani liepė nespausti jo.

Malekui užlipus laiptais Soaad jau buvo pastačiusi ant padėklo tris stiklines arbatos, kad jis nuneštų žemyn.

Jis nužvelgė savo motiną, stebėdamasis jos įžvalgumu. Atrodė, kad ji visada dviem žingsniais lenkdavo jį.

– Apgailestauju, kad tave pamečiau, – tarė jis.

Iš jos veido dar nebuvo pranykusi ta gatvės kovotojo išraiška, pasirodžiusi prieš keletą valandų. Ji priėjo prie sūnaus ir priglaudė galvą jam prie krūtinės.

– Šiandien, kai mudu buvome atskirti, nuėjau aplankyti vieno žmogaus.

– Per tokią sumaištį?

– Aš nuėjau pas tavo draugo motiną.

– Sinos motiną? Ko?

– Norėjau sužinoti, ar jai viskas gerai.

Atitraukusi galvą nuo jo krūtinės ji žengė žingsnį atgal.

– Jie ten nebegyvena.

– Galbūt jie išsikėlė. Pardavė butą, pardavė žemę, kurią padėjau jiems atgauti, ir tiesiog persikėlė į kitą miestą. Kokį nors ramų miestelį, kuriame galima pigiai įsigyti būstą.

– O jeigu jiems kas nors atsitiko?

Politinės kalinės patirtis smarkiai paveikė jos mąstymą.

– Tai ne mano reikalas.

– Tavo.

– Soaad, manęs apačioje laukia du vyrai.

– Jie čia atėjo dėl manęs?

– Ne. Ne dėl tavęs.

– Ar gali išvežti mane iš šios šalies?

Ji paklausė to dalykiškai, tarytum būtų kalbėjusi apie trečią asmenį, ne apie save pačią. Buvo įpratusi prie tokių pokalbių: jos gyvenimas, kaip ir labai daugelio jos kartos atstovų gyvenimai, buvo daugiausia uvertiūra į pabėgimą.

Tačiau dabar šio uždavinio sprendimą apsunkino dar viena aplinkybė. Dingo Baburas, Afganas. Malekas sužinojo tai pirmosiomis dienomis po sugrįžimo. Po rinkimų prasidėjus areštams Afganui ėmė svilti uodega dėl to, iš ko jis užsidirbdavo pragyvenimui. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jam teko dingti. Vyrai, kurie jam dirbo, patikino Maleką, kad Baburas grįš vasaros pabaigoje, kai sostinėje padėtis aprims. Soaad Malekas apie tai nieko nesakė. Kam jai be reikalo jaudintis. Tačiau dabar atėjo laikas pranešti blogas žinias. Bet kurią akimirką jie galėjo išgirsti pranešimą apie kur nors vykstantį susišaudymą. Kažkur už kampo buvo žudomi žmonės. Tokia buvo jų tikrovė. Ir Fani vyrukai apačioje laukė savo prakeiktos arbatos.

Soaad paklausė:

– Ar ponas Fani turi šeimą?

– Visi tie kekšių vaikai turi šeimas. Jie šeimos žmonės. Geri vyrai, geri tėvai. Vyksta į piknikus. Rengia šventes. Padeda savo sūnums ir dukterims spręsti matematikos namų darbus. Negi siūlai man apeliuoti į jo šeimyninius jausmus?