Даниэла Стил - Namas

Nekilnojamojo turto agentei Sara paskambino vos įžengusi į kabinetą ir susitarė susitikti ateinančią savaitę. Tai bus pirmas kartas, kai ji galės apžiūrėti visą namą. Dabar turėjo raktus, bet nenorėjo ten eiti viena. Žinojo, kad tik nuliūstų. Be to, taip elgtis jai atrodė lyg ir įžūlu, bus daug paprasčiau tai padaryti su agente. Elgtis profesionaliai, kaip sakė Filas. Darbą ji dirbo ir klientui, ne tik draugui. Kaip draugė ji nuėjo į laidotuves.

Vos Sara spėjo padėti ragelį po pokalbio su agente, sekretorė pranešė, kad skambina motina. Moteris akimirką dvejojo, bet paskui giliai įkvėpė ir atsiliepė. Sara mylėjo motiną, bet negalėjo pakęsti nuolatinio kišimosi į savo erdvę.

— Labas, mama, — pasisveikino nutaisiusi gyvą ir linksmą balsą. Ji nemėgo pasakoti motinai apie savo bėdas. Tokie pokalbiai visada baigdavosi temomis, kuriomis Sara nemėgo kalbėtis. Odrė niekada nebijojo peržengti ribų. Daugybė metų anoniminėse grupėse ir terapijos jos neišmokė taip nedaryti. — Vakar išklausiau tavo žinutę, bet sakei, kad išeini, todėl neskambinau, — paaiškino Sara.

— Tavo balsas skamba siaubingai. Kas atsitiko? — Tiek tos naudos iš gyvumo ir linksmumo.

— Tiesiog pavargau. Biure daug darbo. Vienas mano klientų vakar mirė, todėl turiu sutvarkyti visus jo paveldėjimo reikalus. Didelis darbas.

— Kaip gaila. — Odrės balsas akimirką net pasirodė kupinas užuojautos — malonu girdėti. Užuojauta Sarai nekliuvo, jai nepatiko visa kita. Motina su savo klausimais ir net poelgiais iš gerų paskatų visada pernelyg kišdavosi į jos gyvenimą. — Ar dar kas nors atsitiko?

— Ne, viskas gerai. — Sara pajuto, kad balsas nuskambėjo apgailėtinai, ir už tai savęs nekentė. Tvardykis, tvardykis, liepė sau, nes mama tave nutvers meluojant. Odrė visada suprasdavo, kai dukteriai būdavo liūdna, kad ir ką Sara darydavo norėdama tai nuslėpti. O paskui prasidėdavo apklausos, galiausiai net kaltinimai. Arba dar blogiau — patarimai. Šito Sara niekada nemėgdavo klausytis. — Kaip tu laikaisi? Kur vakar buvai? — Sara pamėgino nukreipti motinos dėmesį. Kartais tai pavykdavo.

— Su Mere Ana ėjome į naują knygų klubą. — Merė Ana buvo viena iš daugelio mamos draugių. Dvidešimt dvejus našlystės metus ji praleido su kitomis moterimis, žaisdama bridžą, eidama į kursus, lankydamasi moterų susibūrimuose, keliaudama su jomis. Per tą laiką ji susitikinėjo su keletu vyrų, bet tie vis pasirodydavo esą alkoholikai, aikštingi arba slapta vedę. Atrodė, kad netikusius vyrus ji traukia kaip magnetas. O jų atsikračiusi Odrė grįždavo prie draugystės su kitomis moterimis. Šiuo metu ji vėl buvo grįžusi prie viengungystės po nesėkmingo romano su automobilių verslo savininku, kuris pasirodė besąs dar vienas alkoholikas — bent jau taip ji tvirtino. Sarai buvo tiesiog sunku patikėti, kad žemėje jų gali būti tiek daug. Bet jei netoliese atsirasdavo bent vienas toks, Odrė jį būtinai sutikdavo.

— Tikriausiai buvo smagu, — tarė Sara galvodama apie knygų klubą. Jai atrodė, kad nėra nieko baisiau, kaip eiti į knygų klubą su būriu moterų. Vien mintis apie tokius sambūrius skatindavo ją savaitgaliais susitikinėti su Filu. Sara nenorėjo, kad jai baigtųsi kaip motinai. Kad ir kaip Odrė prašė, ji taip ir nenuėjo į anoniminę suaugusių alkoholikų vaikų grupę, kuri, motinos manymu, tobulai tiko jos dukrai. Laikotarpiu tarp koledžo ir teisės mokyklos Sara keletą kartų lankėsi pas psichologą ir taip iš tiesų išsprendė keletą problemų, susijusių tiek su motina, tiek su tėvu. Ji niekada nesusitikinėjo su alkoholiku. Saros pasirenkami vyrai būdavo emociškai užsisklendę — jos „specializacija“: juk tėvas būdavo namuose, bet Sara jo nepažinojo, ir vis per tą nelemtą alkoholį. Jis buvo tarsi atsitvėręs nuo jų.

— Norėjau tau pasakyti, kad Padėkos dieną švęsime pas Mimi. — Mimi buvo Odrės motina, Saros senelė. Ji buvo aštuoniasdešimt dvejų, jau dešimt metų našlavo. Tačiau iki tol gyveno laimingą šeimyninį gyvenimą, o su vyrais jai sekėsi geriau nei dukrai ar anūkei. Atrodo, kad linksmų, laimingų jos amžiaus našlių vyrų buvo apstu. Senutė beveik kiekvieną vakarą kur nors eidavo, beje, labai retai su kitomis moterimis, ne taip, kaip jos duktė. Mimi laiką leido daug smagiau nei jos.

— Puiku, — tarė Sara pasižymėdama datą kalendoriuje. — Ar man ką nors atsinešti?

— Gali padėti iškepti kalakutą.

— Ar dar kas nors ateis? — Kartais motina atsivesdavo kokią draugę, kuri neturėdavo kur eiti. Močiutė irgi pasikviesdavo draugių, neretai net kokį savo draugužį, — tuo baisiai erzindama Odrę. Sara įtarė, kad motina pavyduliauja, bet niekada nieko nesakė.

— Nežinau. Juk pažįsti savo senelę. Ji minėjo, kad gal pasikvies vieną iš vyrų, su kuriais dabar susitikinėja, nes jo vaikai gyvena Bermudų salose. — Mimi turėjo daugybę draugų ir draugių, o knygų klube nesilankė nė karto gyvenime. Ji turėjo įdomesnės veiklos.

— Šiaip paklausiau, — numykė Sara.

— Tu juk neatsivesi Filo, tiesa? — kandžiai paklausė Odrė. Balso tonas pasakė viską. Ji nuo pat pradžių tą vyruką laikė nesusipratimu. Odrė nevykėlius atpažindavo iš tolo. Lyg Sara ketintų atsinešti raupsų mėginėlį. Šitą klausimą ji užduodavo kasmet, ir visada taip pat sunervindavo Sarą. Odrė ir taip žinojo atsakymą. Sara per Padėkos dieną nė karto nebuvo atsivedusi Filo, nes per šventes jis būdavo su savo vaikais ir jos niekada nesikviesdavo. Per ketverius daugystės metus juodu nė karto nešventė švenčių kartu.

— Žinoma, ne. Jis bus su savo vaikais, važiuos slidinėti prie Tahou. — Jie kasmet ten važiuodavo, ir Odrė tai puikiai žinojo. Šie metai niekuo neypatingi. Per ketverius metus niekas nepasikeitė.

— Kaip suprantu, jis tavęs vėl nekvietė kartu, — įgeldama nusistebėjo motina. Ji Filo nekentė nuo pat pirmo susitikimo, o kuo toliau, tuo reikalai prastėjo. Ji jau buvo apkaltinusi Filą visomis nuodėmėmis, neužsiminė tik apie tai, kad jis gėjus ar alkoholikas, nes Filas toks tikrai nebuvo. — Tikra gėda, kad jis tavęs nekviečia atostogauti kartu. Dėl to tau turėtų būti aišku, ką jūsų santykiai jam reiškia. Sara, tau jau trisdešimt aštuoneri. Jeigu nori kada nors turėti vaikų, turėtum susirasti naują vyrą ir ištekėti. Filas niekada nepasikeis. Jis turi per daug problemų.

Žinoma, motina buvo teisi, Sara žinojo, kad Filas atsparus bet kokiems bandymams jį pakeisti.

— Šįryt aš dėl to nesuksiu galvos. Čia, biure, man reikia rūpintis kitkuo. O Filui reikia būti su savo vaikais. Gražu, kad jis vienas su jais leidžia laiką. — Sara nenorėjo prisipažinti motinai, bet ta mintis pastaruosius metus ar dvejus jai taip pat kėlė nerimą. Ji keletą kartų buvo susitikusi su jo vaikais, bet Filas niekada nekvietė jos kartu išvažiuoti savaitgalį ar per atostogas. Ir pasakė jai lygiai tą patį, ką Sara šiandien atkartojo motinai: jam reikia su vaikais pabūti vienam. Tai šventa. Kaip ir sporto salė penkis vakarus per savaitę, dėl kurios juodu negalėjo matytis kitu laiku, tik savaitgaliais. Po ketverių metų jai būtų buvę malonu sulaukti kvietimo į išvyką, bet jie dėl šito buvo susitarę. Sara buvo tik moteris savaitgaliams. Jai buvo sunku pripažinti sau, kad taip ilgai pakenčia tokią padėtį. Ketveri metai tiesiog praslydo pro šalį, ir niekas nepasikeitė. Net jei jie neketina tuoktis, jam vertėtų bent kartą per ketverius metus sušvelninti savo griežtas taisykles.

— Tu tik apgaudinėji save, Sara. Jis veltėdis.

— Netiesa. Jis labai vykęs teisininkas, — paprieštaravo Sara. Kalbėdama su motina, ji pasijuto kaip dvylikos metų mergaitė. Odrė visada sugebėdavo įspeisti ją į kampą ir priversti aiškintis.