Даниэла Стил - Namas

— Net nežinau... Tailandietiško? Sušio? Man jau bloga nuo picos. Visą savaitę darbe vien picą ir valgiau. Gal ko nors meksikietiško? Dvi jautienos buritos su guacamole padažu būtų pats tas. Tau tinka? — pasiūlė Filas. Jis dievino aštrų maistą.

— Nuostabu, — nusišypsojo Sara. Jai ši mintis taip pat visai patiko. Moteris mėgę tingius penktadienio vakarus, kuriuos jie leisdavo valgydami susėdę ant grindų, žiūrėdami televizorių ir ilsėdamiesi po sunkios savaitės. Jie beveik visada būdavo pas Sarą, tik kartais miegodavo Filo bute. Jam labiau patiko nuosava lova, bet vis dėlto savaitgaliais rinkdavosi miegoti pas ją. Nes galėdavo išeiti kada panorėjęs ir imtis savų reikalų.

Sara užsakė meksikietišką patiekalą Filui, taip pat dvi tortilijas su vištiena ir sūriu sau, dvigubą porciją guacamole padažo, o belaukiant maisto susiraitė šalia jo ant sofos. Jis ją apkabino ir prisitraukė arčiau, paskui abu tuščiais žvilgsniais spoksojo į televizorių. Rodė kažkokią laidą apie ligas Afrikoje, kuri nė vieno nedomino, bet buvo geras fonas, kol abiejų protai ilsėjosi po pašėlusios savaitės. Abu buvo lyg lenktyniniai žirgai, kuriems reikia atsipūsti po ilgo bėgimo. Abu sunkiai dirbo.

— Ką nori veikti rytoj? — paklausė Sara. — Ar vaikai šį savaitgalį dalyvauja kokiose nors varžybose?

— Ne. Neturiu jokių tėviškų įsipareigojimų. Šįkart jie apsieis be manęs.

Filo sūnus rugpjūtį išvažiavo mokytis į Kalifornijos universitetą, o abi dukros savaitgaliais turėdavo ką nuveikti su draugais. Kai sūnus išvažiavo, nebereikėjo su juo eiti į sporto renginius. O dukterys labiau domėjosi berniukais negu sportu, todėl gyvenimas jam dar palengvėjo. Vyresnėlė puikiai žaidė tenisą, ir Filui patikdavo žaisti kartu. Tačiau sulaukus penkiolikos tėvai jai tapo paskutiniais žmonėmis, su kuriais norėtųsi leisti laiką. O jaunėlė apskritai mažai sportavo. Atrodė, kad sportas buvo vienintelis būdas Filui bendrauti su savo vaikais.

— O tu ką nori veikti? — abejingai paklausė jis.

— Nė nežinau. Gal pažiūrėti kokį filmą. Moderniojo meno muziejuje vyksta puiki fotografijos paroda, jei norėtum nueiti. — Sara jau seniai norėjo ten apsilankyti ir tikėjosi tai padaryti, kol paroda nesibaigė.

— Žinai, o aš rytoj turiu padaryti daug darbų, — staiga prisiminė Filas. — Reikia nusipirkti naujas padangas, nusiplauti automobilį, parsinešti drabužius iš valyklos, išsiskalbti, apsitvarkyti... — Sara žinojo, ką tai reiškia. Jis išeis anksti ryte, vos tik atsikėlęs, ir grįš pavakarieniauti. Šitą žaidimą jis dažnai žaisdavo: iš pradžių pasakydavo, kad neturi ką veikti, paskui nuo ryto iki vakaro darydavo darbus, dėl kurių, jo manymu, Sarai vargintis ir padėti nereikia. Jam patiko tvarkytis vienam. Sakydavo, kad taip greičiau, be to, kam dar švaistyti jos laiką. Sarai būtų patikę padėti. Taip ji būtų pasijutusi artimesnė Filui, bet šis to visomis išgalėmis vengė. Per didelis artumas versdavo jį jaustis nepatogiai.

— O gal geriau praleiskime dieną kartu? Išsiskalbti galėsi čia sekmadienį, — pasiūlė ji. Daugiabutyje, kur ji gyveno, buvo skalbykla — ne geresnė, bet ir ne prastesnė nei jo name, o kol drabužiai bus skalbiami, juodu galėtų kartu pažiūrėti filmą. Sara net pati būtų sutikusi pasirūpinti jo skalbiniais. Kartais jai patikdavo dirbti tokius nedidelius namų ūkio darbus.

— Nebūk kvaila, drabužius skalbsiu pas save. Galiu net nueiti ir nusipirkti daugiau apatinių. — Jis neretai taip elgdavosi, kai tingėdavo arba neturėdavo laiko skalbti. Dauguma viengungių šitaip daro. Filas pirkdavosi ir marškinius, kai neturėdavo kada pasiimti savų iš valyklos. Taigi jis turėjo kalnus apatinių ir pilną spintą marškinių. Jam taip buvo gerai. — Padangas nusipirksiu iš ryto. Noriu nuvažiuoti į Oklendą. Gal tu nueik į tą muziejų, kol aš susitvarkysiu? Fotografija man nėra įdomu. — Kaip ir leisti šeštadienį kartu. Filas brangino savo nepriklausomybę ir viską darydavo pats, tik vakare grįždavo pas Sarą.

— Man labiau patiktų su tavimi, — tvirtai atsakė ji jausdamasi apgailėtinai. Tada suskambo durų skambutis — atvežė vakarienę. Sara nebenorėjo ginčytis dėl Filo darbų ar to, ką abu galėtų nuveikti ateinančią dieną.

Maistas buvo skanus, ir pavalgęs Filas vėl patenkintas išsitiesė ant sofos. Sara likučius padėjo į šaldytuvą, jei užsinorėtų valgyti vėliau. Paskui atsisėdo ant grindų šalia Filo, o jis pasilenkė ir ją pabučiavo. Sara nusišypsojo. Tuo ir būdavo malonūs jų savaitgaliai — jie negalėdavo kartu atlikti namų ūkio darbų, bet jis rodydavo švelnumą, kai būdavo šalia. Nors Filas taip stengėsi išlaikyti atstumą, jis stebėtinai gebėdavo būti ir šiltas. Įdomus dvilypis žmogus — nepriklausomas ir kartu draugiškas.

— Ar šiandien sakiau, kad tave myliu? — paklausė jis prisitraukdamas Sarą arčiau.

— Pastaruoju metu ne, — nusišypsojo ji. Per savaitę Sara pasiilgo jo, taip velniškai pasiilgo. Savaitgaliais viskas klodavosi geriau, bet sekmadienį jis vėl dingdavo visoms penkioms dienoms. Nuo to jų bendravimo kontrastas tik dar labiau išryškėdavo. — Aš irgi tave myliu, — atsakė ji, pabučiuodama jį, o paskui prisiglaudė ir paglostė jo šviesius šilkinius plaukus.

Jie kartu pažiūrėjo vienuoliktos valandos žinias. Penktadienio vakarai visada prabėgdavo greitai. Jie tik pavalgydavo, porą valandų pailsėdavo, pasikalbėdavo apie praėjusią savaitę ar tiesiog tyliai pasėdėdavo. Pusė savaitgalio jau praėjo Sarai nė nespėjus atsikvėpti, atsipalaiduoti ir juo pasimėgauti. Ji negalėjo patikėti, kad laikas taip greitai bėga.

Šeštadienio rytą jie nubudo gana anksti. Lapkričio rytas buvo šaltas, pilkas. Tuo metu, kai juodu ropštėsi iš lovos, smulkus lietutis plovė langus. Filas nuėjo nusiprausti, o Sara paruošė pusryčius. Rytais ji visada paruošdavo valgio. Filas nuolat sakydavo, kad dievina jos pusryčius — puikius su kiaušiniu apkepintus skrebučius, vaflius ir kiaušinienę. Jai sunkiau sekėsi kepti kiaušinius skystais tryniais ir omletus, bet kartais pavykdavo paruošti nuostabią kiaušinienę su kumpiu. Šį kartą ji padėjo ant stalo kiaušinienę su pakepintos šoninės gabalėliais, bandeles, didelę apelsinų sulčių stiklinę jam ir kavos aparatu puikiai paruoštos latte kavos sau. Tą kavavirę Filas padovanojo Sarai per Kalėdas pirmais draugystės metais. Nelabai romantiška dovana, bet aparatas jau ketverius metus buvo visai pravartus daiktas. Sara jį naudodavo tik tada, kai pas ją būdavo Filas. Kitais rytais bėgdama į darbą ji tiesiog sustodavo „Starbucks“ kavinėje ir nusipirkdavo kapucino išsinešti. Tačiau savaitgaliais juodu mėgaudavosi Saros paruoštais pusryčiais.

— Pasakiška, — šlamšdamas kiaušinienę ir šoninę patenkintas tarė Filas. Sara parnešė laikraštį ir padavė jam.

Tai buvo nuostabus tingus šeštadienio rytas, ir jai būtų patikę tiesiog grįžti su juo į lovą ir pasimylėti. Jie to nedarė jau nuo praėjusios savaitės. Kartais, kai vienas ar abu būdavo pernelyg pavargę ar blogai jausdavosi, jie praleisdavo savaitgalį ir be sekso. Tačiau Sarai patiko jų intymaus gyvenimo pastovumas ir reguliarumas. Juodu gerai vienas kitą pažinojo ir puikiai leido laiką lovoje. Būtų sunku to atsisakyti. Sara daug ko nenorėjo prarasti: Filo draugija maloni, jis sumanus, be to, jis taip pat teisininkas ir domisi jos darbu, bent jau šiek tiek, nors, reikia pripažinti, mokesčių teisė jam ne itin įdomi.

Susitikę jie puikiai leisdavo laiką, mėgo tokius pat filmus ir tokį pat maistą. Sarai patiko Filo vaikai, nors ir nedažnai juos matydavo, tik keletą kartų per metus. O kai jie išeidavo kur susitikti su jo ar jos draugais, paskui paaiškėdavo, kad abiem patiko tie patys žmonės ir abu apie juos susidarė panašią nuomonę. Daug kas klojosi puikiai, todėl Sarą ir nervino tai, kad Filas nenori nieko daugiau. Pastaruoju metu ji jau panoro kartu apsigyventi, tačiau apie tai negalėjo būti nė kalbos. Filas iš pat pradžių pasakė, kad nenori nei tuoktis, nei gyventi kartu nesusituokus, tik susitikinėti. Taip ir buvo. Ir jau ketverius metus jam šito pakako.