Даниэла Стил - Namas

Iš anglų kalbos vertė

Rūta Meškauskaitė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

4 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

Išnašos

Skiriu savo mylimiems vaikams

Beatie, Trevorui, Toddui, Nickui, Samui, Victorijai, Vanessai, Maxxui ir Žarai.

Kad jūsų gyvenimas ir namai būtų palaiminti, kad jūs brangintumėte savąją istoriją, o žmonės, kuriuos sutinkate gyvenimo kelyje, jus mylėtų, gerbtų, būtų jums geri ir švelnūs Būkite mylimi ir laimingi.

Aš jus myliu.

Mama

PIRMAS SKYRIUS

Sara Anderson tą birželio antradienį pusę dešimtos ryto išėjo iš savo kabineto ketindama dešimtą valandą susitikti su Stenliu Perlmanu. Ji išskubėjo iš „One Market Plaza“ pastato, žengtelėjo nuo šaligatvio ir susistabdė taksi. Kaip ir kiekvieną kartą, kai eidavo su juo pasimatyti, dingtelėjo mintis, kad šis sykis tikrai bus paskutinis. Senolis pats visada taip sakydavo. Nepaisydama visų jo prieštaravimų ir akivaizdžiai einančio laiko, Sara jau ėmė tikėti, kad jis gyvens amžinai. Teisinė kompanija, kurioje ji dirbo, senuko reikalus tvarkė jau daugiau kaip pusę šimtmečio, o pati Sara pastaruosius trejus metus dirbo jo patarėja nekilnojamojo turto ir mokesčių klausimais. Trisdešimt aštuonerių Sara jau antrus metus buvo firmos partnerė, o Stenlį „paveldėjo“ kaip klientą, kai jo buvęs įgaliotinis mirė.

Stenlis pergyveno juos visus. Jam jau buvo devyniasdešimt aštuoneri. Kartais būdavo net sunku tuo patikėti. Vyro protas išliko aštrus kaip visada, jis daug ir nepaliaujamai skaitė, todėl puikiai išmanė mokesčių įstatymus ir žinojo apie menkiausią jų pakeitimą. Tai buvo įdomus klientas, tikra retenybė. Stenlis Perlmanas visą gyvenimą išliko verslo genijus. Per daugybę metų pasikeitė vienintelis dalykas — tas išdavikas kūnas, bet protas niekada jo nenuvylė. Stenlis buvo prirakintas prie lovos jau beveik septintus metus. Senuko prižiūrėti buvo pasamdytos penkios slaugės: trys dirbti po aštuonias valandas per dieną, o dar dvi ateidavo padėti. Didžiąją laiko dalį Stenlis jautėsi neblogai, bet jau metų metus nebuvo išėjęs iš namų. Sara šį žmogų mėgo ir gerbė, nors dauguma laikė jį labai ūmiu ir valdingu. Bet ji manė, kad šis vyras nepaprastas.

Įsėdusi į taksi, moteris vairuotojui pasakė Stenlio adresą Skoto gatvėje. Automobilis iš San Francisko finansų rajono centro pasuko į vakarus, gyvenamųjų kvartalų link — į Pasifik Heitsą, kur Stenlis gyveno pastaruosius septyniasdešimt šešerius metus.

Kalifornijos gatve važiuojant įkalnėn, ryškiai švietė saulė, bet Sara žinojo, kad išvažiavus iš centro oras gali visiškai pasikeisti. Gyvenamosiose miesto dalyse dažnai tvyrodavo tirštas rūkas, net tada, kai centre būdavo šilta ir saulėta. Linksmi turistai kaišiojo galvas pro funikulieriaus langus ir šypsodamiesi dairėsi aplink.

Sara vežė Stenliui keletą popierių, kuriuos reikėjo pasirašyti, — nieko ypatinga. Jis dažnai šiek tiek pildydavo ar taisydavo savo testamentą. Mirti senukas buvo pasiruošęs visus tuos metus, kiek moteris jį pažinojo, ir dar gerokai anksčiau. Nepaisant to, kai atrodydavo, kad reikalai prastėja, ar užklupdavo kokia liga, jis visada atgaudavo jėgas ir, dideliam savo nusivylimui, pasveikdavo. Ir tą rytą, kai Sarai paskambino pasitikslinti dėl susitikimo, jis pranešė, kad jau keletą savaičių prastai jaučiasi ir dabar jau tikrai nebedaug liko.

— Liaukis man grasinęs, Stenli, — tarė ji, baigdama krauti į portfelį reikalingus popierius. — Tu gyvensi ilgiau už mus visus.

Kartais jai pasidarydavo gaila senuko, nors, tiesą sakant, dėl jo nebuvo ko liūdėti ir jis pats retai savęs gailėdavo. Jis vis dar nurodinėjo slaugėms, ką daryti, kasdien skaitė „The New York Times“, „The Wall Street Journal“ ir įvairius vietos laikraščius, dievino rūkytos jautienos sumuštinius bei mėsainius ir stulbinamai tiksliai, neužmiršdamas detalių pasakodavo apie savo jaunystę Žemutiniame Niujorke. Į San Franciską jis atvažiavo būdamas šešiolikos, 1924 metais. Jis labai sumaniai susirasdavo darbo, sudarydavo sandorius, dirbdavo tinkamiems žmonėms, pasinaudodavo kiekviena proga ir taupė pinigus. Už santaupas pirkdavo nekilnojamąjį turtą — visada neįprastomis sąlygomis ir, kaip pats pripažino, dažnai pasinaudodamas kitų nesėkmėmis. Jam pavyko uždirbti net per Didžiąją depresiją, kai kiti prarado pinigus. Stenlis buvo geriausias savo jėgomis iškilusio žmogaus pavyzdys.

Jis mėgo sakyti, kad namą, kuriame gyvena, 1930 metais nusipirko už grašius. Kiek vėliau jis tapo vienu pirmųjų žmonių, stačiusių prekybos centrus Pietų Kalifornijoje. Pirmiausia Stenlis gerai uždirbo prekiaudamas nekilnojamuoju turtu: keisdamas pastatus, kartais pirkdamas žemę, kurios nenorėjo niekas kitas, ir laukdamas geros progos ją vėl parduoti ar pradėti biurų ar prekybos centrų statybą. Nuojauta jo neapgavo ir vėliau, investuojant į naftos gręžinius. Tačiau per gyvenimą jo sukauptas turtas dabar kėlė daug abejonių. Stenlis genialiai tvarkė verslo reikalus, bet gyvenime mažai ką nuveikė. Neturėjo vaikų, taip niekada ir nevedė, apskritai su niekuo nebendravo, išskyrus savo teisininkus ir slauges. Stenlis Perlmanas nerūpėjo nė vienam žmogui, išskyrus jo jaunąją teisininkę Sarą Anderson; mirusio jo niekas nebūtų pasigedęs, išskyrus tas nusamdytas slauges. Visi devyniolika paveldėtojų, išvardytų testamente, kurį Sara nebe pirmą kartą taisė (šįkart įrašė dar keletą naftos gręžinių, kuriuos Stenlis nusipirko pardavęs keletą kitų, kaip įprastai, tinkamu laiku), buvo kažkelintos eilės dukterėčios ir sūnėnai, kurių jis nei matė, nei girdėjo, ir du garbaus amžiaus pusbroliai, beveik tokie pat seni kaip ir jis pats, neregėti nuo to laiko, kai jam buvo per keturiasdešimt, tačiau turintys su juo neaiškų ryšį. Nors, tiesą sakant, Stenlis nebuvo prisirišęs prie nieko ir dėl to nė kiek nesijaudino. Gyvenime jis turėjo vieną vienintelį tikslą — uždirbti. Ir pasiekė jį. Stenlis sakė, kad kadaise buvo įsimylėjęs dvi moteris, tačiau nė vienai taip ir nepasiūlė tekėti, ir galų gale nustojo su jomis bendrauti, kai šios, pavargusios laukti, ištekėjo už kitų vyrų.

Jis gailėjosi tik dėl vieno — kad taip ir nesusilaukė vaikų. Taigi Sarą Stenlis laikė tarsi anūke, kurios niekada neturėjo, bet gal būtų turėjęs, jei tik būtų skyręs nors truputį laiko vedyboms. Sara buvo tokia anūkė, apie kokią jis svajojo. Protinga, sąmojinga, įdomi, greita, graži ir labai gera. Kartais, kai ji atnešdavo kokius dokumentus, jam patikdavo tiesiog sėdėti šalia, žiūrėti ir valandų valandas kalbėtis. Keletą kartų net buvo paėmęs palaikyti jos ranką — nė viena iš slaugių to niekada nenusipelnė. Šios jį nuolat nervindavo, nes elgėsi per daug globėjiškai ir per dažnai dėl jo nerimaudavo. Sara to niekada nedarė. Ji tiesiog sėdėdavo ten, tokia jauna ir graži, ir kalbėdavo apie jam įdomius dalykus. Ši moteris visada žinojo mokesčių įstatymų naujienas, kartkartėmis net pasiūlydavo, kaip sutaupyti. Jam tai patiko. Iš pradžių Stenlis į Sarą žiūrėjo kiek nepatikliai, gal dėl jaunystės, tačiau vėliau, kai ji vis nesiliovė lankytis tame mažame pelėsiais atsiduodančiame kambarėlyje palėpėje, po truputį ėmė ja pasitikėti. Ji užlipdavo laiptais nešdamasi portfelį, tyliai įeidavo į jo kambarį, prisėsdavo ant kėdės šalia lovos ir kalbėdavosi su juo, kol pastebėdavo, kad senukas jau pavargo. Kiekvieną kartą ateidama Sara bijodavo, kad šis sykis bus paskutinis. O po kurio laiko jis vėl paskambindavo išdėstyti kokios naujos idėjos ar galvon šovusio plano, pasikalbėti apie tai, ką norėtų parduoti, pirkti, įsigyti, ko atsikratyti. Kad ir ko jis imdavosi, jo turtai dar padidėdavo. Net sulaukęs devyniasdešimt aštuonerių Stenlis Perlmanas turėjo nepaprastą dovaną naudotis pinigais. O geriausia, kad per tuos metus, kol Sara dirbo Stenliui, nepaisant nemažo jų amžiaus skirtumo, juodu tapo gerais draugais.