Даниэла Стил - Namas

— Tauškalai, tu pati tai puikiai žinai, — griežtai pasakė jis. — Per du tūkstančius metų žmonės nepasikeitė. Protingieji įsikuria, susituokia ir susilaukia vaikų. Jei ne, jiems baigiasi kaip man. — O jam juk baigiasi kaip labai labai turtingam vyrui — Sarai tai atrodė ne taip jau ir blogai. Jai buvo gaila, kad Stenlis neturi vaikų ar šiaip kokių artimų giminaičių, tačiau bet kas, sulaukęs tokio amžiaus, lieka vienas. Stenlis gyveno ilgiau už visus savo pažįstamus. Net jei ir būtų turėjęs vaikų, gal jie visi jau būtų mirę, gal paguodai būtų belikę tik anūkai ir proanūkiai. Galų gale, pagalvojo Sara, visai nesvarbu, ką manome turintys — vis tiek šį pasaulį paliekame vieni. Kaip Stenlis. Tik apie jį galvojant tai atrodė akivaizdžiau. Bet Sara prisiminė savo motinos ir tėvo gyvenimą, todėl žinojo, kad gali būti toks pat vienišas ir turėdamas sutuoktinį ar vaikų. Sara neskubėjo užsikrauti tokios naštos. Nė vienas iš pažįstamų susituokusių žmonių neatrodė be galo laimingas. O jei ji ryžtųsi ištekėti ir santuoka būtų nesėkminga, kam jai reikalingas jos nekenčiantis ir ramybėje nepaliekantis buvęs vyras. Ir tokių žmonių ji pažinojo pernelyg daug. Sarai kur kas labiau patiko taip, kaip yra: dirbti, būti netekėjusiai ir kartais susitikti su vyriškiu, kurio kol kas visiškai pakako. Nė vienam iš jų nė karto nebuvo šovusi mintis susituokti. Jau iš pat pradžių juodu susitarė, kad abu nori paprastų, neįpareigojančių santykių. Paprastų ir lengvų. Labiausiai dėl to, kad abu uoliai dirbo mėgstamus darbus.

Sara pastebėjo, kad Stenlis tikrai išsekęs, ir nutarė šį kartą ilgai neužsibūti. Jis pasirašė popierius, o jai tik to ir reikėjo. Senukas atrodė taip, lyg tuoj ims ir užmigs.

— Netrukus vėl tave aplankysiu, Stenli. Pranešk, jei ko nors reikės. Užeisiu, kada tik norėsi, — švelniai pasakė ji, patapšnojo gležną senuko ranką ir pradėjo rinkti popierius. Su ilgesinga šypsena lūpose Stenlis stebėjo, kaip Sara deda popierius į portfelį. Jam patiko ją stebėti — tuos lengvus grakščius judesius, kai kalbėdavosi arba darydavo paprasčiausius dalykus.

— Manęs gali nebebūti, — paprastai, be jokios savigailos tarė jis. Tai buvo paprastas teiginys, ir abu žinojo, kad taip gali nutikti, tik Sara nenorėjo to pripažinti.

— Nebūk kvailas, — papriekaištavo ji. — Būsi. Tikiuosi, kad gyvensi ilgiau už mane.

— Geriau jau nereikia, — griežtai atkirto jis. — O kai kitą kartą susitiksime, norėsiu išgirsti viską apie tavo atostogas. Išplauk į kruizą. Pagulėk kokiame paplūdimyje. Užmegzk romaną, pasigerk, eik pašokti, pašėlk! Žinok, Sara, vieną dieną tikrai gailėsiesi, jei to nepadarysi. — Moteris nusijuokė iš tokių pasiūlymų, mėgindama įsivaizduoti save paplūdimyje viliojančią nepažįstamus vyrus. — Aš rimtai!

— Žinau, kad rimtai. Man rodos, nori, kad mane suimtų ir uždraustų dirbti teisininke. — Ji šyptelėjo ir pakštelėjo Stenliui į skruostą. Labai neprofesionalus gestas, bet senukas buvo brangus jai, o ji — jam.

— Velniop tai. Gal tik į naudą išeitų. Gyvenk, Sara. Baik šitaip sunkiai dirbti. — Stenlis nuolat kartodavo tą patį, taigi ji tų žodžių per daug neėmė į širdį. Sarai patiko jos darbas. Lyg narkotikas, prie kurio ji buvo pripratusi. Neturėjo nė menkiausio noro to pripratimo atsikratyti ir, ko gero, taip bus dar ilgai, nors Sara ir suprato, kad Stenlio patarimai nuoširdūs.

— Aš pasistengsiu, — šypsodamasi pamelavo ji. Stenlis jai buvo kaip senelis.

— Stenkis labiau, — susiraukė jis, tada pabučiuotas į skruostą šyptelėjo. Jam patikdavo veidu pajusti jos švelnią odą, šiltą kvapą iš taip arti. Tada jis vėl pasijusdavo jaunas, nors ir žinojo, kad jaunystėje būtų buvęs per kvailas ir per daug pasinėręs į darbą, kad atkreiptų į ją dėmesį, kad ir kokia graži ji būtų. Abi moterys, kurių neteko per tuometinį kvailumą, buvo tokios pat gražios ir jausmingos kaip Sara. Jis pats tik neseniai sau tai pripažino.

— Rūpinkis savimi, — dar pasakė jis, kai Sara jau buvo beeinanti pro duris. Tada ji sustojo ir atsigręžė.

— Tu irgi. Gražiai elkis. Nevaikyk savo slaugių, jos gali ir išeiti.

Jis tik sukikeno išgirdęs pasiūlymą.

— O tu į jas nors kartą pažiūrėjai? — Šįkart Stenlis jau garsiai nusikvatojo, tada nusijuokė ir Sara. — Dėl jų iš lovos nelipsiu, — pasakė šelmiškai šypsodamasis, — tik ne su šitais senais keliais. Gal aš ir prikaustytas prie lovos, brangute, bet tikrai ne aklas. Atsiųsk man jaunesnių, tada gal ir pavaikysiu, jei norės užsitarnauti atlyginimą.

— Neabejoju, kad tikrai pavaikytum, — tarė Sara ir, paskutinį kartą pamojusi ranka, prisivertė išeiti. Stenlis vis dar šypsojosi, kai ji uždarė duris ir pasakė slaugei, kad gali ir viena nulipti laiptais.

Ji nukaukšėjo plieninėmis pakopomis žemyn, žingsniai garsiai aidėjo visame koridoriuje. Nusitrynęs kilimas menkai besugėrė triukšmą. Sarai šiek tiek palengvėjo, kai pagaliau pro užpakalines duris išėjo į vidurdienio saulės apšviestą gatvę. Ji lėtai patraukė Sąjungos gatve galvodama apie Stenlį, paskui susistabdė taksi. Vairuotojui pasakiusi savo biuro adresą, vėl grįžo prie minčių apie Stenlį. Baiminosi, kad jis nebeilgai laikysis. Atrodė, kad sveikata, nors ir pamažu, dabar jau tikrai eina blogyn. Jos apsilankymas Stenlį pralinksmino, bet net Sara suprato, kad tai neilgai truks. Atrodė, jau per daug tikėtis, kad Stenlis spalį sulauks devyniasdešimt devintojo gimtadienio. Ir kodėl? Jis turėjo tiek mažai, dėl ko vertėtų gyventi, ir buvo toks vienišas... Visas jo gyvenimas buvo apribotas keturių mažučio kambarėlio sienų, toje kameroje jis buvo įkalintas iki savo dienų pabaigos. Stenlis nugyveno gerą gyvenimą, na, bent jau produktyvų, o kai jis mirs, visų devyniolikos paveldėtojų gyvenimas visam laikui pasikeis. Sarai buvo liūdna apie tai galvoti. Ji žinojo, kad be galo jo pasiilgs. Moteris stengėsi nekreipti dėmesio į visus įspėjimus dėl asmeninio gyvenimo. Apie vaikus ir santuoką pasvajoti dar bus daug laiko. O dabar, kad ir kaip vertintų tokį susirūpinimą, ji turi karjerą, kuri jai reiškia viską, ir daugybę darbo kabinete. Gyvenimas klostosi kaip tik taip, kaip ji ir norėjo.

Kai Sara atskubėjo į savo kabinetą, buvo šiek tiek po vidurdienio. Pirmą valandą partnerių susirinkimas, popiet suplanuoti susitikimai su trimis klientais, penkiasdešimt puslapių naujų mokesčių įstatymų, kuriuos reikia perskaityti šiąnakt, — visi ar bent keletas iš jų bus naudingi klientams. Ji buvo gavusi krūvą žinučių ir prieš susirinkimą sugebėjo atsakyti į visas, išskyrus dvi. Į šias ir kitas, kad ir kiek jų ateitų, bus galima atsakyti tarp susitikimų su klientais. Neliko laiko pietauti... Lygiai taip nėra laiko vaikams ir santuokai. Stenlis gyvenime darė savo sprendimus ir klaidas. O ji buvo laisva daryti savąsias.

ANTRAS SKYRIUS

Visą liepą ir rugpjūtį Sara toliau siuntė Stenliui knygas ir įdomius straipsnius. Rugsėjį jis pasigavo nedidelį gripą, bet į ligoninę gultis neprireikė. Kai spalį, per devyniasdešimt devintąjį gimtadienį, Sara jį aplankė, atrodė be galo pakiliai nusiteikęs. Vis dėlto pergalė. Nepaprastas laimėjimas sulaukti devyniasdešimt devynerių metų! Ta proga Sara Stenliui atnešė sūrio tortą ir įsmeigė žvakutę. Ji žinojo, kad tai mėgstamiausias senuko skanėstas, primenantis vaikystę Niujorke. Šįkart jis nebemurmėjo, kaip sunkiai ji dirba, — juodu tiesiog pasikalbėjo apie siūlomą naują mokesčių įstatymą, kuris galėtų būti labai naudingas. Stenliui susirūpinimą kėlė tie patys dalykai kaip ir jai, taigi abiem patiko kurti įvairias teorijas apie tai, kaip būtų paveikti jau galiojantys mokesčių įstatymai, ir jas aptarinėti. Senukas vėl mąstė aiškiai ir protingai kaip visada, neatrodė toks silpnas kaip aną sykį. Jis turėjo naują slaugę, kuri iš kailio nėrėsi bandydama priversti jį normaliai valgyti, ir Sarai net pasirodė, kad jis priaugo šiek tiek svorio. Išeidama, kaip visada, pabučiavo jį į skruostą ir pasakė, kad kitą spalį juodu kartu švęs jo šimtąjį gimtadienį.