Даниэла Стил - Namas

— Jėzau Kristau, tikiuosi, kad taip nenutiks! — juokdamasis sušuko jis. — Kas gi galėjo pamanyti, kad aš nueisiu taip toli.

Sara paliko Stenlį su krūva naujų knygų, keletu muzikos plokštelių ir padovanota juoda atlasine pižama, kuri, rodos, jį be galo pralinksmino. Sara nebuvo mačiusi jo geresnės nuotaikos, todėl skambutis po dviejų savaičių, lapkričio pirmąją, dar labiau sukrėtė. Taip neturėjo nutikti. Ji visada žinojo, kad nutiks, bet žinia vis tiek užklupo netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Po daugiau nei trejų metų darbo kartu ir puikios draugystės ji išties pradėjo tikėtis, kad senukas gyvens amžinai. Slaugė pasakė, kad praėjusią naktį Stenlis ramiai numirė klausydamasis jos atneštos plokštelės ir vilkėdamas juodą pižamą. Jis suvalgė skanią vakarienę, užmigo ir tyliai iškeliavo iš šio pasaulio, neišleidęs nė garso ir niekam nepasakęs paskutinio žodžio. Slaugė jį rado po valandos, kai užėjo patikrinti, ar viskas gerai. Ji sakė, kad senuko veido išraiška buvo palaiminga.

Kai Sara tai išgirdo, ašaros nevaldomos ėmė byrėti jai iš akių. Rytas biure buvo sunkus, nes ji smarkiai susiginčijo su dviem kolegomis dėl to, ką jie padarė ir kam ji nepritarė, ir Sarai pasirodė, kad jie abu prieš ją susimokę. Praėjusį vakarą ji susibarė su vyru, su kuriuo susitikinėjo, — tai nebuvo neįprasta, bet vis tiek nuliūdino. Pastaraisiais metais jie ėmė vis dažniau nesutarti. Abu sunkiai dirbo, abu patyrė daug įtampos. Drauge laiką leisdavo tik savaitgaliais, bet kartais jie su Filu vienas kitą imdavo erzinti dėl menkniekių. O žinia apie Stenlio mirtį buvo paskutinis lašas. Sara staiga pasijuto lyg apiplėšta, kaip ir tą dieną prieš dvidešimt dvejus metus, kai, jai būnant tik šešiolikos, mirė tėvas.

Gal ir keista, tačiau nuo tada Stenlis vienintelis jai tarsi atstojo tėvą, nors tebuvo klientas. Jis nuolat bardavo Sarą, kad ši per daug dirba, ir liepdavo mokytis iš jo klaidų. Nė vienas pažįstamas vyras nebuvo jai šito sakęs, ir ji suprato, kaip stipriai senuko pasiilgs. Kita vertus, šitam jie abu ruošėsi; tik dėl to Sara ir atsirado Stenlio gyvenime — kad tvarkytų jo turtą ir padėtų jį padalyti paveldėtojams. Dabar atėjo laikas daryti savo darbą. Pagrindus jie sudėjo per pastaruosius trejus metus. Sara buvo pasiruošusi ir žinojo, ką reikia daryti. Viskas parengta.

— Ar jūs dėl visko susitarsite? — paklausė slaugė. Ji jau buvo pranešusi naujieną kitoms, o Sara pažadėjo paskambinti į laidojimo biurą. Stenlis jau seniai buvo išsirinkęs vieną, nors ir buvo aiškiai pasakęs, kad nenori jokių laidotuvių. Prašė, kad jį kremuotų ir paskui palaidotų, be bruzdesio ir fanfarų. Daugiau niekas neturėjo dalyvauti. Visi Stenlio draugai ir verslo partneriai buvo seniai mirę, o giminės jo net nepažinojo. Liko tik Sara, kuriai ir reikėjo viskuo pasirūpinti.

Pasikalbėjusi su slauge, ji paskambino kur reikia. Rinkdama numerius pati nustebo, kad ranka taip dreba. Stenlio kūną kremuos kitą rytą, o paskui palaidos „Kiparisų pievoje“ — mauzoliejuje, kurį prieš dvylika metų pats nusipirko. Saros dar paklausė, ar reikia užsakyti pamaldas, bet ji atsisakė. Laidojimo biuro darbuotojai kūną pasiėmė per valandą, o Sara visą likusią dienos dalį jautėsi prislėgta, ypač kai ėmėsi rašyti laišką nieko nenumanantiems paveldėtojams. Kaip Stenlis ir prašė, ji pakvietė juos į testamento skaitymą San Franciske, paklausė, kada norėtų apžiūrėti paveldėtą namą ir aptarti, ką su juo toliau daryti. Dar buvo galimybė, kad vienas iš jų norės namą pasilikti ir išpirks kitų dalį, tačiau juodu su Stenliu visada manė, kad tai mažai tikėtina. Juk nė vienas iš paveldėtojų negyveno San Franciske ir vargu ar norėtų čia turėti namą. Be šio klausimo, buvo ir daugybė kitų dalykų, kuriuos reikėjo aptarti. Vėliau kapinių darbuotojai paskambinę pranešė, kad Stenlis bus palaidotas rytoj, devintą valandą ryto.

Sara žinojo, kad atsiliepimų iš paveldėtojų gali tekti laukti keletą dienų ar dar ilgiau. Tiems, kurie negalės ar nenorės atvažiuoti, ji išsiųs testamento kopijas, vos tik jis bus perskaitytas. Be to, dar reikėjo oficialiai patvirtinti visą į testamentą įtrauktą turtą, o jo perdavimas užtruks dar ilgiau. Tą dieną reikėjo visa pradėti.

Vakarop vyriausioji slaugė atnešė grąžinti visus turėtus raktus. Valytoja, kuri pastaruosius ketverius metus ateidavo sutvarkyti palėpės, pranešė ketinanti dirbti ir toliau, kaip ir valymo firma, kuri kartą per mėnesį atvažiuodavo išvalyti likusios namo dalies. Net keista, kiek mažai bėdos. O Stenlis turėjo tiek nedaug asmeninių daiktų ir baldų, kad, namą paruošus perduoti nekilnojamojo turto agentui, viską bus galima išvežti tiesiai labdarai. Nė vieno iš tų daiktų paveldėtojai vis tiek nenorėtų pasilikti. Stenlis buvo paprastas žmogus, turėjo nedidelius poreikius ir visai nesiekė prabangos, be to, metų metus liga buvo prirakinusi jį prie lovos. Net jo nešiotas laikrodis nebuvo ypatingas. Jis tik kartą buvo nusipirkęs auksinį laikrodį, bet ir tą jau seniai kažkam atidavė. Senukas turėjo tik nekilnojamojo turto, prekybos centrų ir naftos gręžinių, akcijų, obligacijų ir namą Skoto gatvėje. Stenliui Perlmanui priklausė milžiniškas turtas, bet labai mažai daiktų. Saros dėka visas šis turtas buvo surašytas ir sutvarkytas iki jo mirties.

Tą vakarą Sara biure išbuvo beveik iki devintos valandos: tvarkė popierius, atsakinėjo į elektroninius laiškus ir darė viską, ką ilgai atidėliojo. Galų gale pati suprato, kad vengia eiti namo, lyg tuštuma iš namo Skoto gatvėje būtų persikėlusi į jos butą. Ji negalėjo susitaikyti, kad Stenlio nebėra. Sara paskambino motinai, bet jos nebuvo namie. Tada surinko Filo numerį, paskui žvilgtelėjo į laikrodį ir suprato, kad jis dabar sporto salėje. Juodu labai retai matydavosi darbo dienomis. Kiekvieną vakarą po darbo Filas eidavo sportuoti. Jis dirbo darbo teisės specialistu kitoje teisininkų firmoje ir darbe užtrukdavo taip pat ilgai kaip Sara. Be to, dukart per savaitę jis vakarieniaudavo su savo vaikais, nes nenorėjo su jais leisti savaitgalių — šie dažniausiai būdavo skiriami Sarai. Filas neatsiliepė, tada Sara paskambino jam į mobilųjį, tačiau įsijungė tik balso paštas. Ji nepaliko jokios žinutės — net nežinojo, ką jam pasakyti. Nujautė, kad jis priverstų ją pasijusti kvailai. „Vakar mirė mano devyniasdešimt devynerių metų klientas ir man dėl to labai liūdna.“ Filas tik nusijuoktų. „Devyniasdešimt devynerių? Gal juokauji?.. Jam jau seniai buvo metas, jei nori žinoti.“ Apie Stenlį Sara buvo kartą ar du užsiminusi, tačiau šiaip juodu retai kalbėdavosi apie darbą. Filas mėgdavo darbo reikalus palikti už kabineto durų. Sarai taip nepavykdavo: ji nešdavosi namo dokumentus, su kuriais dar reikia padirbėti, nuolat galvodavo ir jaudindavosi dėl savo klientų, jų mokesčių problemų ir planų. Filas savo klientus palikdavo kabinete, o jų problemas — ant savo darbo stalo. Sara savųjų klientų rūpesčius nešiodavosi kartu. Taigi liūdesys dėl Stenlio ją smarkiai slėgė.

Nebuvo su kuo pasikalbėti, kam išsipasakoti. Nieko, su kuo galėtų pasidalyti tą didžiulę tuštumą. To, ką Sara jautė, buvo neįmanoma paaiškinti. Ji jautėsi vieniša, kaip ir tada, kai mirė tėvas, tik šį kartą dar labiau. Šįkart nebuvo tokio šoko ir tokio palengvėjimo vėliau. Kai mirė tėvas, nebuvo didelės netekties — ji neteko nebent idėjos. Tėvo, kokio niekada neturėjo, idėjos. Jis buvo tarsi šmėkla, sukurta motinos. Prieš jo mirtį Sara jau kelerius metus nebuvo su juo nuoširdžiai pasišnekėjusi, nors gyveno tame pačiame name. Negalėjo. Jis visada būdavo per daug išgėręs, kad kalbėtųsi ar galvotų, tuo labiau kur nors kartu eitų. Tiesiog grįždavo iš darbo ir prisigerdavo iki sąmonės netekimo, o ilgainiui net nebesivargino eiti į darbą. Dienų dienas sėdėdavo namie ir gerdavo, kol motina stengėsi ir dirbo, kad išlaikytų visus tris, net dieną trumpam ištrūkdama iš darbo patikrinti, kaip jis laikosi. Tėvas nuo kepenų ligos mirė sulaukęs keturiasdešimt šešerių, ir Sarai buvo beveik nepažįstamas. O Stenlis buvo jos draugas. Taigi šįkart sunkiau. Jam mirus, buvo ko pasiilgti.